Visų Šventųjų dieną į kapines eiti nereikia

Atminti mirusius ir pasimelsti už juos kviečiantis lapkričio mėnuo prasideda švente - Visais Šventaisiais lapkričio 1-ąją. Tą dieną bažnyčiose iškilmingai prisimenami visi Bažnyčios šventieji, kuriems nėra skirtos konkrečios dienos bažnytinių metų kalendoriuje. Po Visų Šventųjų
iškilmės pradedamas maldų už mirusiuosius aštuondienis, tada lankomi kapai.

Pasak etnologo Aleksandro Žarskaus, turėtume išmokti atskirti Visų Šventųjų šventę ir Vėlines.

"Visų Šventųjų šventė yra skirta ne mirusiųjų paminėjimui, bet tam, kad ilgėtumės šventumo, to skaistaus gyvenimo, kurį gyvena šventieji. Todėl Visų Šventųjų dieną į kapines eiti nereikia. Šventųjų nėra kapinėse, nes šventieji neturi vėlės, kuri kenčia ir kuriai reikia pagalbos. (...) Jeigu per Visus Šventuosius einame į kapines, tai kur tada mūsų Ilgės, kur ilgėjimasis dvasinio gyvenimo, laukiančio mūsų po mirties?", - klausia etnologas, Visų Šventųjų šventę vadindamas senųjų baltiškųjų Ilgių atitikmeniu.

Vėlinių diena - lapkričio 2-oji, kai tradiciškai aplankomi artimųjų kapai. Vėlinių metas, pasak etnologų, tai virsmo taškas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje, juolab kad ir gamtoje jau mažai likę žalumos, paskutinius lapus nubėrę medžiai tiesia nuogas šakas į dangų, kosminiu šalčiu alsuoja vakarais prasiverianti dangaus bedugnė.

Vis dėlto ir per Vėlines etninės kultūros puoselėtojai ragina labiau rūpintis gyvaisiais, o ne mirusiais, nepasiduoti masiniam srautui į didesnes ar mažesnes kapines, dėl spūsties keliuose ir kapinių prieigose patiriant daugiau streso negu šiam metui derančios rimties ir tylios pagarbos išėjusiems.

"Ypač didžiosiose kapinėse minios žmonių - na, koks čia gali būti susikaupimas, nusiraminimas, pamąstymas? Kapinėse dairomės, kad kaimynas gražesnį paminklą pastatė, kad daugiau gėlių prisodino, kad nugrėbsto lapelius nukritusius. O reiktų tiesiog ramiai paminėti mirusiuosius, pastovėti prie kapo, žvakelę uždegti. Ir to užtenka. Reikia rūpintis ne mirusiais, bet gyvaisiais ir savo tauta", - pabrėžia etnologas Libertas Klimka.

Pasak profesoriaus, kaimo tradicijoje mirusiam žmogui prie kapo pastatydavo kryžių, pasodindavo kokį diemedį ar bijūną ir aplankydavo per Vėlines, patvarkydavo kapą, pastovėdavo, parymodavo prie jo, maldelę sukalbėdavo, prisimindavo čia palaidotą žmogų, ir tiek.

Senosios Vėlinių tradicijos dar gyvuoja Dzūkijoje - čia dar esama nuošalių kaimų, kuriuose žmonės renkasi į kapines senoviškai paminėti savo mirusiųjų. Marcinkonyse, Margionyse kapinėse iš senų išvirtusių medinių antkapinių kryžių sukraunami laužai ir vakarais kaimų bendruomenės renkasi prie jų. Ten išlikę ir unikalūs raudojimo papročiai, kai balsu raudama ir labai poetiškai prisimenami artimieji.

Eltos inf.