„Nuo pat Islamo revoliucijos, kuri vyko 1979 metais ir buvo labai entuziastinga, pasitikėjimas ir nusivylimas valdžia vis augo. Apogėjų nusivylimas pasiekė 2009 metais, kai kilo „Žalioji revoliucija“, tuomet į gatvės išėjo labai daug žmonių, protestavusių prieš rinkimų rezultatus. Manyta, kad revoliucinių islamiškų pažiūrų prezidentas Machmudas Achmedinedžadas negalėjo būti išrinktas antrai kadencijai.
Protestams – aibė priežasčių
Protestuotojai tuomet rėmė nuosaikųjį kandidatą. Tuo pat metu darytos apklausos ir mėginta išsiaiškinti, ar išties rinkimų rezultatai galėjo būti suklastoti, aiškintasi, kokios yra nuotaikos visoje šalyje, ne tik didžiuosiuose miestuose. Tuomet pasirodė, kad rezultatai visgi nėra suklastoti, nuotaikos yra būtent [revoliucinės]. Tiesa, po to buvo daugiau maištų, protestų – 2017 metais, taip pat – pernai lapkritį. Taigi, protestuotojai sutinka, kad valdžia – nekompetentinga“, – tv3.lt sakė I. Koreivaitė.
Anot jos, Irano piliečiai mano, kad religinį išsilavinimą turintys ir islamo teisę studijavę ajatolos neturėtų užimti aukščiausių pozicijų ir būti atsakingi už tam tikras sritis, kuriose jie nenusimano. Korupcija taip pat yra pasikartojantis priekaištas Irano valdžiai, žmonės yra nusivylę korumpuotais valdininkais, korupcija persismelkusia sistema.
Visgi protestai, kilę pernai, šiemet ir dar anksčiau, nėra vienalyčiai, į gatves išeina skirtingi žmonės, turintys vis kitokių reikalavimų, daugelis yra ekonominiai, o tik tada – politiniai.
„Prieš porą mėnesių vykę protestai, tarkime, buvo dėl pakeltų kuro kainų. Protestavo patys neturtingiausi žmonės, tie, kurie „neprieina“ prie socialinės gerovės. Daugiausiai tai regionų jaunimas ir Kurdistano arabiškų regionų gyventojai. Tie žmonės yra išsilavinę, bet negali rasti darbo, kenčia dėl silpnos Irano ekonomikos“, – pasakojo specialistė.
Ji pabrėžė, kad prieš porą dienų vykę protestai jau yra kitokie, juos pradėjo studentija, kuri protestavo prieš valdžią, atsiminė žuvusius lėktuvo katastrofoje, skandavo „mirtis basidžiams“, o tai reiškia, slapties saugumo savanoriams, priklausantiems Revoliucijos gvardijai. Šių savanorių Irane labai daug, kalbama, kad kas aštuntas iranietis – saugumo „savanoris“.
Irano specialistė svarsto, kad neaišku, ar prie dabar vykstančių protestų prisijungs platesni visuomenės sluoksniai. Nes iraniečių reikalavimai nėra tapatūs, skirtingos socialinės, politinės grupės protestuoja dėl skirtingų dalykų.
„Kai matome per televiziją minias protestuotojų, reikia pagalvoti, kiek kiekvienu atveju jos reprezentuoja Irano visuomenę. Tarkime, per Qasem Soleimani laidotuves kilo klausimas, ar tos didžiulės minios žmonių, kurios dalyvauja mitinge, išties reprezentuoja Irano visuomenę?
Tuomet aš sakiau, kad tikrai taip, nes nebūtinai žmonės, išėję į gatves, pritaria pačiam režimui, bet tikrai išgyvena nacionalistinius jausmus žuvus jų aukštam generolui. Protestuojantys studentai atliepia dalies Irano žmonių nuomonę, nepasitenkinimą. Bet klausimas, ar tai yra didžioji Irano visuomenės dalis“, – svarstė I. Koreivaitė.
Ne revoliucijos, o evoliucijos
Pasak mokslininkės, daugelis iraniečių norėtų ne naujos revoliucijos, bet stabilesnės evoliucijos, nes 1979 metų revoliucijos aidai dar gyvi žmonių atmintyje ir prievartos bei smurto pasiilgo retas.
Tiesa, net jei ateinančius rinkimus laimėtų nuosaikūs politikai, jie vistiek turėtų būti islamistai, nes revoliucijos sargų taryba atrenka žmones, kurie gali dalyvauti rinkimuose, laisvo pasirinkimo šioje vietoje nėra. Islamiškoji demokratija yra atstovaujamoji, bet apribota islamiškomis normomis.
„Jei nuosaikieji laimėtų ateinančius rinkimus, tikimasi, kad pokyčiai ateis evoliucijos keliu, kad bus plečiamos islamiškos pasaulėjautos ribos, priimami įstatymai, kurie leistų daugiau laisvių, sumažintų konservatyvią socialinę tvarką“, – pasakojo specialistė.
Nepasitenkinimas valdžia Irane nėra vienalytis, nėra taip, kad vieni yra prieš, o kiti – už valdžią. Yra prastuomenė, kuri nori, kad islamiškas režimas išliktų, jiems patinka tokia socialinė tvarka, kokia yra dabar. Bet tai nereiškia, kad jie patenkinti ekonomine politika, kurią vykdo ši valdžia. Ir tie patys žmonės stipriai kritikuoja valdžią, nori, kad vyktų reformos, bet nenori revoliucijos.
„Žinoma, yra tokių, kurie visiškai palaiko valdžią, kaip ir tokių, kurie palaiko dalinai arba visiškai nepalaiko valdžios. Visgi didžiausia dilema žmonėms yra ekonominis nuosmukis, o Irano ekonomika glaudžiai susijusi su politika, kenčia nuo sankcijų. O sankcijos negali dingti be rimtų politinių pertvarkų ir sprendimų“, – sakė politikos mokslų specialistė.
Kultūrinė šizofrenija
Ji taip pat aiškino, kad įspūdis, jog iraniečiai už uždarų durų gyvena vakarietišką gyvenimą, gali būti klaidingas, nes yra šeimų, kurios namuose griežtai laikosi visų islamiško gyvenimo taisyklių ir yra tokių, kurios rengia vakarėlius ir kitaip nepaiso viešųjų taisyklių. Tiesa, požiūris į JAV, Vakarų pasaulį nėra toks priešiškas, kaip gali pasirodyti.
„Pavadinčiau tai kultūrine šizofrenija. Viena vertus, valdžia skatina nekęsti JAV, bet kalbėdama apie žmones nesako nieko blogo. Taigi, neapykanta vakariečiams nėra skatinama, jie matomi, kaip žmonės gyvenantys priespaudoje, propagandos apsuptyje.
Žmonių pozicija panaši, jie kartais privalo dalyvauti mitinguose, kur sakomi šūkiai nukreipti prieš JAV vyriausybę, bet apie amerikiečius, vakarietišką gyvenimą jie atsiliepia pozityviai. Irane vis dažniau kalbama apie laisvą pasirinkimą, apie tai, kad žmonės galėtų rinktis, ar nori gyventi islamiškąjį gyvenimą. Skverbiasi liberalistinės idėjos, žiūrima į Vakarus, kur piliečiai renkasi, kaip jie nori gyventi“, – pasakojo I. Koreivaitė.
Ji pridūrė, kad iraniečiai gali laisvai keliauti ir valdžia išties neriboja vizitų į užsienį. Nemažai problemų kyla tada, kai iraniečiai nori aplankyti Vakarų šalis, nes gauti vizas – sunku.
„Ten kur jiems galima keliauti: Indijoje, Turkijoje, Kinijoje, išties daug iraniečių, jie mėgsta keliauti. O štai laisvos žiniasklaidos šalyje nėra, bet yra skirtingas politines šakas atstovaujantys kanalai, kur galima pamatyti įvairių nuomonių. Visgi aštrios kritikos aukščiausiojo lyderio atžvilgiu žiniasklaidoje nepamatysite“, – aiškino politikos mokslų specialistė.
Ji pasakojo, kad Irano valdžios pasidalijimo sistema nėra paprasta, bet trintis viduje kyla ne dėl sistemos sandaros, bet dėl skirtingų politinių įsitikinimų ir šalies ateities vizijų.
„Šalį valdo aukščiausiasis lyderis, jis gali būti nušalimas, jei priima neislamiškus sprendimus. Kartą per metus 86 žmonių taryba vertina jo veiklą. Tada yra renkamas parlamentas, prezidentas, jie renkami iš atrinktų kandidatų. Visą šią sistemą saugo „sargų taryba“, kuri sudaryta iš 12 žmonių. Pusę jų skiria aukščiausiasis lyderis Ajatola, o kitus – teisinės valdžios galva.
Jie žiūri, kad viskas vyktų šaria ribose, o tai – ribos kuriose veiksmai gali būti vertinimai, kaip legitimūs. <...> Aukščiausiasis lyderis yra atsakingas už žiniasklaidą, jis taip pat karo vadas, tam tikrų ministerijų vadovas. Trintys, kurios kyla nėra institucinės, o labiau politinės: yra nuosaikieji, tarkime, prezidentas, konservatoriai, tarkime aukščiausiasis lyderis ir radikalūs revoliucionieriai“, – sakė I. Koreivaitė.
Ji patikslino, kad trintis Irane yra tarp šių trijų grupių, jos vadovauja skirtingoms institucijoms.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą