Krymo totoriai neatgauna namų

Krymo totoriai neatgauna namų

Šiomis dienomis Lietuvoje lankosi Krymo totorių oficiali delegacija, ketinanti čia susitikti su aukščiausiais mūsų valstybės pareigūnais, kad Lietuva, pirmininkausianti Europos Sąjungos Tarybai, padėtų išspręsti įsisenėjusias šios tautos problemas Ukrainoje. „Respublika“ kalbėjosi su šios delegacijos vadovu, Krymo totorių medžliso pirmininku ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatu Mustafa Džemiliovu.

- Koks jūsų vizito tikslas? Apskritai kokie ryšiai jus sieja su Lietuva?

- Su Lietuva mus sieja ypatingi ryšiai. Jau vien tai, kad XV a. totorių valstybės - Krymo chanato - įkūrėjas Chadži-Girėjus gimė Trakuose, rodo, kad mūsų tautų santykiai yra ypatingi. Sovietiniais laikais mes ypač įdėmiai sekėme, kas vyksta Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje, kuri visada stovėjo pasipriešinimo komunizmui avangarde. Ne be reikalo sovietinėje Aukščiausiojoje Taryboje Maskvoje patys drąsiausi oratoriai visada buvo lietuviai... Sunkiais blokados laikais mes rinkome humanitarinę pagalbą Lietuvai, stengėmės padėti, suprasdami, į kokią sunkią padėtį patekote. O šiais laikais, sužinojus, kad Lietuva pusmetį pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai, mus ši žinia įkvėpė atvykti su Krymo totorių medžliso delegacija ir susitikti su aukščiausiais Lietuvos pareigūnais - Seimo pirmininku ir ministru pirmininku. Mes tikimės, kad Lietuvai pirmininkaujant pavyks išjudinti iš mirties taško ir įsisenėjusias mūsų problemas.

- Jūs, manau, esate puikiai informuotas apie totorių bendruomenės padėtį Lietuvoje, todėl būtų įdomu palyginti ją su Krymo totorių padėtimi Ukrainoje.

- Sunku būtų palyginti... Lietuvos totoriai čia gyvena jau daugiau nei 600 metų ir, nors prarado savo kalbą, išsaugojo savo tautinį identitetą, papročius, tikėjimą, yra puikiai integruoti į vietos bendruomenes ir politinį šalies gyvenimą. Ukrainoje Krymo totoriai savo kalbą išsaugojo, tačiau, galima sakyti, nieko daugiau... 1944 m. iš Krymo totoriai buvo masiškai deportuojami Stalino įsakymu, tad dabar mes grįžtame į savo istorinę Tėvynę labai sunkiai. Ta deportacija buvo ne šiaip Krymo totorių perkėlimas. Pirmiausia buvo siekiama fiziškai išnaikinti mūsų tautą, todėl nenuostabu, kad tada praradome apie pusę savo tautos, be to, sunaikintas visas mūsų kultūros paveldas, nuo žemės paviršiaus nušluotos ištisos totorių gyvenvietės, netgi kapinės sunaikintos, kad nebūtų jokio ženklo, kad čia kažkada gyvenome. Deja, iš Ukrainos valstybės jokio palaikymo nesulaukiame.

Krymas yra labai specifinis Ukrainos regionas jau vien dėl to, kad didžiąją daugumą jo gyventojų sudaro žmonės, atkelti čia dirbtinai po totorių tautos masinės deportacijos. Per daugelį kartų buvo vykdoma nenutrūkstama propaganda, siekiant pateisinti šias deportacijas. Tie atkeltieji gyventojai šią dažniausiai iš Rusijos sklindančią propagandą sutinka labai palankiai, nes dauguma jų juk gyvena iš totorių atimtuose namuose ir žemėse. Mūsų tautos atstovų Kryme beliko vos 13 proc. visų regiono gyventojų...

- Nejaugi pats Parlamentas priešinasi totorių teisių atkūrimui? Ar tai nurodoma iš aukščiau: iš Vyriausybės ar Prezidentūros?

- Neįmanoma apie Ukrainą kalbėti kaip apie vientisą darinį su visiems aiškiai suprantama, nedaloma politine linija. Yra politikai, kurie visiškai supranta mus, kurie suvokia, kad Krymo totorių veiksnys yra labai svarbus visos valstybės integralumo ir vientisumo požiūriu. Tačiau dauguma jėgų į mus žiūri kaip į priešininkus. Jeigu tikėsime sociologinėmis apklausomis, tai 75 proc. rusakalbių Krymo gyventojų savo ateitį sieja su Rusija, o ne su Ukraina. Jau nekalbu apie tai, kad šioje šalyje gana gausios jėgos, kurioms net pati Ukrainos nepriklausomybė yra tiesiog nesusipratimas... Mus palaiko tik tautinės demokratinės Ukrainos jėgos, tačiau realios valdžios jos šiandien neturi ir netgi pačios patiria tam tikrą valdžios spaudimą. Žinoma, jeigu šios jėgos ateitų į valdžią, pagerėtų ir mūsų padėtis.

- Kalbėjote apie problemas, kurias Lietuva galėtų jums padėti spręsti. Kokios tos problemos? Esu tikras, kad ne tik Vakarų Europos, bet ir daugelis Lietuvos žmonių apie jas nebus nieko girdėję.

- Per visus Ukrainos nepriklausomybės metus iki šiol nepriimtas nė vienas įstatymas, numatantis Krymo totorių teisių atkūrimą. Įstatymai, atkuriantys tautinių mažumų teises, priimti Baltijos valstybėse, kitose šalyse jau seniai, netgi Rusijoje, iš kurios mums ir kyla daugiausiai grėsmių. Maža to, absoliučiai nesprendžiamos socialinės problemos - Ukraina negrąžina nieko, kas neteisėtai iš totorių buvo atimta per 1944-ųjų stalinines deportacijas: nei žemės, nei namų. Čia netgi galioja įstatymas, kad žemė nuosavybės teise perduodama tiems, kas joje dirbo, t.y. buvusiems kolchozininkams, o ne teisėtiems žemės savininkams, kurie buvo ištremti sunaikinti, bet, dideliam rusakalbių apmaudui, per stebuklą išliko gyvi. Be to, visame Kryme valdininkai masiškai dalija laisvą žemę rusakalbiams, o etniniams gyventojams totoriams sukuriamos įvairios dirbtinės kliūtys. Todėl plinta savotiška protesto forma: savavališkai vietos totoriai užima niekam nepriklausančius sklypus ir stato ten laikinuosius statinius, vėliau įvairiais būdais bandydami tai įteisinti, nes joks teisinis kelias tiesiog toje šalyje neegzistuoja. Mes juk suprantame, kad negalima išmesti iš senųjų totorių būstų dabartinių jų gyventojų, nes kur jiems dėtis? Tačiau sakome: duokite laisvus žemės sklypus seniesiems šio krašto gyventojams, mes patys pasistatysime.

- Kaip pavyksta išvengti rimtesnių etninių konfliktų, totoriams gyvenant tokioje priešiškoje aplinkoje?

- Visa laimė, mes turime medžlisą, kuris tarp totorių turi didelį autoritetą. Patikėkite manimi, etniniams konfliktams Kryme yra netgi kur kas daugiau priežasčių nei kokiame nors Karabache ar kitur, tačiau medžlisas nuo pat pradžių užsiėmė taikių kovos už savo teises formų skatinimu, siekiant, kad tai jokiu būdu neperaugtų į smurtą. Tačiau smurtas naudojamas mūsų priešininkų. Pavyzdžiui, iš Rusijos atvykę kazokai drauge su kitomis sukarintomis organizacijomis pasyviai stebint vietos policijai naktimis puola ir griauna minėtus savavališkus statinius, vietos valdžia jiems pataikauja. Tokių „akcijų“ tikslas vienas: provokuoti neramumus. Ilgai taip tęstis negali. Todėl ir prašome Lietuvos, kad padėtų mums suorganizuoti rimtą tarptautinį forumą, kuris galėtų nubrėžti gaires Ukrainos Vyriausybei, kaip spręsti etninių totorių problemas, kol dar įmanomas taikus ir demokratiškas sprendimas.

Sidebar placeholder