Kuo pavojingas antras referendumas dėl „Brexito“?

Numatydama neabejotiną pralaimėjimą Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Theresa May atidėjo parlamentinį balsavimą dėl praėjusį mėnesį pasiekto „Brexito“ susitarimo su Europos Sąjunga, todėl sparčiai populiarėja mintis surengti antrąjį referendumą šiuo klausimu. Tačiau ar referendumas išties yra tinkamiausias mechanizmas spręsti politinius klausimus, kurių negali arba nenori spręsti piliečių išrinkti atstovai?

Referendumas leidžia žmonėms išsakyti savo nuomonę – šiandien ši galimybė atrodo itin žavinga, nes žmonės pasipiktinę ir nepatenkinti valdžia. Tačiau, pasak N. Woods, neapibrėžus taisyklių referendumas tėra tik galimybė drauge išreikšti pyktį – nereikėtų to painioti su nacionalinės politikos sprendimais. Pastarieji atidžiai atsižvelgia į visų interesus. Ir ši užduotis nėra ir neturėtų būti primesta visiems piliečiams, įsitikinusi straipsnio autorė.

Spręsti dėl viešojo intereso – politikų, o ne individų pareiga

Ji primena: kartais tai, kas naudinga vienam asmeniui, gali būti labai kenksminga kitiems, o jei kitiems blogai, tai ir tam vienam piliečiui viskas gali dar labiau apkarsti. Dauguma žmonių neturi laiko, suinteresuotumo, žinių, galimybių ar noro gilintis į tokius subtilumus sprendžiant vieną klausimą po kito. O visgi būtent to reikia, norint priimti sprendimą už visą bendruomenę.

Tokia ir yra atstovaujamosios demokratijos esmė, aiškina mokslininkė. Rinkėjai patiki politikams užduotį pasitelkus valstybės tarnautojus, informaciją ir analizę įsigilinti į situacijas ir pasverti visus galimus sprendimus ilgalaikėje perspektyvoje atsižvelgiant į visas aplinkybes.

Tada politikai turi pristatyti savo išvadas forumui (parlamentui), kuriam yra pavesta atstovauti skirtingus interesus per konkuruojančias politines partijas, rinkimų apygardas ir atstovus. Už savo sprendimus jie atskaitingi rinkėjams, kitiems išrinktiems pareigūnams (per parlamentinius tyrimus) ir nepriklausomai žiniasklaidai.

Pasak N. Woods, pavojus tas, kad nenorėdami prisiimti atsakomybės sudėtingais klausimais politikai kartais pasitelkia referendumus. Pavyzdžiui, dar prieš pradėdamas eiti pareigas naujasis Meksikos prezidentas Andres Manuelis Lopezas Obradoras rengė „neformalius“ plebiscitus dėl sprendimo atšaukti įsibėgėjusias naujo oro uosto statybas sostinėje Meksike ir dėl paramos jo siūlytoms socialinėms bei infrastruktūros programoms.

Reikia aiškių taisyklių

Kaip valstybei užtikrinti, kad visuotinis balsavimas dėl viešosios politikos nepablogintų sprendimų priėmimo kokybės atstovaujamojoje demokratijoje?

Žinoma, valdžia galėtų paprasčiausiai nerengti referendumų – kaip Belgijoje, Malaizijoje ar Indonezijoje, kur plebiscitai tebuvo organizuojami stiprinant autoritarinę valdžią 1985–1999 m. Bet jei valstybė vis dėlto nori pasilikti galimybę rengti referendumus, derėtų numatyti oficialias taisykles, kurios užtikrintų, kad politikai neišsisukinėtų nuo sudėtingų sprendimų. Pradžiai reikia apriboti sąlygas, kada referendumai gali būti rengiami (tarkim, tik keičiant konstituciją), nustatyti rinkėjų aktyvumo slenkstį ir kvalifikuotos balsų daugumos reikalavimą, aiškina N. Woods.

Pavyzdžiui, Australijoje referendumus galima šaukti tik tam tikromis aplinkybėmis, o sprendimas priimamas, kai už jį pasisako dauguma balsavusiųjų ne tik šalies mastu, bet ir daugumoje valstijų. Tokie apribojimai, autorės nuomone, praverstų ir Jungtinėje Karalystėje: čia turėtų būti reikalaujama, kad referendumo teiginiui pritartų ne tik bendra dauguma, bet ir dauguma Anglijos, Velso, Škotijos ir Šiaurės Airijos balsavusiųjų atskirai paėmus.

Atsakomybė – ant politikų pečių

Referendumų pavojų galima išvengti ir tuo atveju, jei jie būtų neįpareigojantys. Pvz., Suomijoje ir Norvegijoje galima rengti tik tokio tipo referendumus, o australų politikai turi teisę spręsti, ar referendumas bus įpareigojantis ar tik patariamasis, rašo ekspertė.

Patariamųjų referendumų privalumas – užtikrinama, kad politikai prisiims atsakomybę dėl politinių sprendimų. Tarkime, Šveicarijoje referendumu galima išsiaiškinti visuomenės nuomonę, bet politikai vis tiek turi prisiimti atsakomybę už galutinio sprendimo, geriausiai atitinkančio nacionalinius interesus, suformulavimą.

Štai 2014 m. vasarį dauguma Šveicarijos piliečių ir atskirų kantonų pasisakė už imigracijos ribojimą kvotomis. Tačiau tiesiog įvedus tokias kvotas būtų pažeistos šalies narystės ES bendrojoje rinkoje taisyklės. Todėl 2016 m. valdžia pasiūlė savo sprendimą: priėmė įstatymą, pagal kurį darbdaviai turi teisę teikti pirmenybę šveicarų kandidatams (neribojant laisvo ES darbuotojų judėjimo į Šveicariją).

Be to, pasak rašinio autorės, rengdami referendumus politikai turi prisiimti atsakomybę ir už aplinkybes, kuriomis žmonės priima sprendimus. Jie privalo užtikrinti, kad užduodamas klausimas aiškiai suformuluotas, pakanka laiko jį apmąstyti ir pateikiama kokybiška informacija.

Vėlgi Šveicarijoje nuo seno laikomasi tradicijos ilgai diskutuoti svarbiais klausimais vietos lygmeniu, rengti konsultacijas, todėl sprendimų priėmimas lėtas, bet sprendimai priimami gerai apsvarsčius. O primetus žmonėms referendumą be tokio pasirengimo reakcija bus spontaniška. Demokratijos lopšyje senovės Atėnuose piliečiai jau pirmąją diskusijų dieną nubalsavo, kad prieš imperinę Atėnų valdžią sukilusius Mitilėnės gyventojus reikia nubausti išžudant visus jos vyrus. Bet kitą dieną emocijos ataušo ir galiausiai buvo priimtas atlaidesnis sprendimas, primena N. Woods.

Pamokos Jungtinei Karalystei

Autorė atkreipia dėmesį, kad Jungtinėje Karalystėje tokie terminai kaip „Breksitas“, „išstojimas be susitarimo“ ir „neišstojimas iš ES“ įgijo didžiulį emocinį krūvį. Visų stovyklų šalininkai aktyviai dirba su rinkėjais, kad palenktų juos į savo pusę. Kaip rodo ankstesnės apklausos, vienas iš būdų išvengti tendencingo ir emocinio išankstinės nuomonės formavimo – visų pirma paraginti rinkėjus susimąstyti, ką jie apskritai išmano šiuo klausimu ir ką jiems reiškia svarbiausi šios temos terminai. Politikai, raginantys rinktis vieną iš trijų, turėtų turėti omenyje ir vadinamąjį „kompromiso efektą“, kai žmonės, užuot gerai apsvarstę visus variantus, paprasčiausiai renkasi vidurinį.

N. Woods primena, kad per visą istoriją Jungtinė Karalystė yra surengusi vos tris referendumus: 1975 m. dėl narystės Europos ekonominėje bendrijoje, 2011 m. dėl naujos balsavimo sistemos ir 2016 m. dėl „Brexito“. Gali būti, kad tuoj įvyks dar vienas balsavimas, turėsiantis rimtų ilgalaikių pasekmių.

Referendumams dažnėjant valstybės privalo griežčiau apibrėžti taisykles, kad politikai neimtų jais piktnaudžiauti. Dėl to referendumai visada ar bent dažniausiai turi būti neįpareigojantys. Be to, reikia visiems rinkėjams suteikti daugiau laiko, informacijos ir galimybių gerai apsvarstyti sprendžiamą klausimą. Taip pat referendumas niekada neturėtų atleisti politikų ar jų patarėjų nuo atsakomybės – juk jie renkami tam, kad vykdytų nacionalinius interesus atitinkančią politiką, ir privalo už tai atsakyti, primena N. Woods.