Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos (5)

Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos (5)

Juozo (vardas pakeistas, nes pasakotojas nenori skelbti savo vardo ir pavardės) tėvai prieš karą gyveno Klaipėdoje. Atėjus Hitleriui, pasitraukė į Lietuvą. Juozas gimė 1939 m. Kretingoje. Į Klaipėdą šeima grįžo 1945 m. gegužę, namai Bomelsvitėje buvo sugriauti, todėl tėvai apsistojo Didžiosios Smilties gatvėje, netoli miesto kapinių.

Naktimis puldinėjo plėšikai

Vyras pasakojo, jog iki 1947 m. pagrindinius maisto produktus šeima pirkdavo už maisto korteles. Tvarką mieste palaikė kariškiai. Vakarais ir naktimis vaikščioti po miestą buvo pavojinga. Didžiosios Smilties gatvėje (dabar Šaulių g.) degė tik viena lemputė. Kai kurios vietos buvo ypač pavojingos. Einant pro griuvėsius, aptvertus tvora, toje vietoje, kur vėliau pastatė kino teatrą "Vaiva", žmones užpuldavo, nuvilkdavo paskutinius drabužius.

Naktimis pirmo aukšto gyventojai langus iš vidaus užremdavo mediniais skydais. Juozas prisimena, kaip miegant girdėdavo beldimą į duris ir rusiškus šūksnius: "Proverka, dokumenty." Įeidavo pasieniečiai su automatais, apžiūrėdavo kampus ir paloves, ar nėra pašalinių asmenų. Nusikaltimus dažnai vykdė pravažiuojantys banditai. Kova su nusikalstamumu buvo griežta, banditus greitai išgaudė, atėjo ramesni laikai.

Į kapines - šovinių ir obuolių

Kadangi miesto kapinės buvo netoli namų, Juozas su kitais berniukais dažnai čia užbėgdavo ieškoti nuotykių. Daug šovinių atrasdavo tose vietose, kur karo metu buvo įrengtos minosvaidžių baterijos. Vokiečiai baterijas sustatė kultūringai, ne ant kapų, bet tarpuose, ant specialiai sutvirtintų aikštelių.

Tose vietose berniukai ir atrasdavo daugybę apvalių parako lankelių. Susirinkę prie laužo šovinius mesdavo į ugnį, galvodami, kad šoviniai į žemę sulįs, bet nutikdavo taip, kad ne vienam pataikydavo į koją, ranką ir rimtai sužeisdavo. Kartą prie muzikos mokyklos berniukai matė didelę minosvaidžių minų krūvą, kurią vėliau kariškiai išvežė.

Netoli kapinių, secesijos stiliaus pastate Kristijono Donelaičio g. 8, kompozitorius Juozas Karosas 1945 m. rudenį atkūrė muzikos mokyklą. Muzikos mokykla čia veikė iki 1960 m. Pasak Juozo, kompozitorius J. Karosas ne tik dirbo, bet ir gyveno muzikos mokyklos pastate. Jis labai pykdavo ant vaikų, kai tie, persisvėrę per tvorą, skindavo obuolius.

Pasakotojas prisimena, kad toje vietoje, kur dabar stovi memorialas Antrojo pasaulinio karo kariams, buvusi apleista vieta. Čia vaikai atbėgdavo iš mokyklos per laisvas pamokas, susėsdavo ant žolės ir ruošdavosi kitoms pamokoms. Nuo kalnelio vaikai matė dvi cementinių kryželių eiles su lietuviškomis pavardėmis ir kariniais laipsniais. Tarpukariu čia buvo palaidota 11 nepriklausomos Lietuvos karių. Dabar jų pavardės žinomos.

Kartą Juozas, jam tada buvo dešimt metų, įlindo į fortifikacinio rūsio vidų. Sunkios, veik nepajudinamos durys buvo paliktos praviros. Berniukas įsmuko pro siaurą plyšį, viduje pamatė ant maždaug vieno metro paaukštinimo gulinčias dvi dideles plokštes, jos buvo pasuktos į šalį. Prietemoje vaikas žvilgterėjo po plokšte, ten gulėjo žmonių palaikai su buvusiais puošniais drabužiais.

Čigonų barono laidotuvės

Ryškus prisiminimas iš pokario - tai, kaip žmonės vadino, čigonų barono laidotuvės. Laidotuvių procesija judėjo lėtai Montės (dabar Herkaus Manto) gatve, pasuko M. Gorkio gatve (dabar Liepų g.) link kapinių. Procesijos priekyje nešė vainikus, sunkvežimis važiavo nuleistais kraštais, šalia karsto stovėjo žmonės ir mėtė rublius. Praeiviai pinigų negriebė, nebent ant galvos nukrisdavo.

Laidojo netoli cerkvės, ant kalnelio. Šios istorijos pasakotojas, būdamas smalsus berniukas, pasilenkė pasižiūrėti į duobę, kaip leidžiamas karstas, ir pamatė, kad karsto nepadėjo ant dugno, o įstūmė į nišą, išraustą duobės šone. Tai vaiką labai nustebino.

Penkiolika metų po karo kapinėse dar buvo labai gražių paminklų, prisimena Juozas, ypač akį traukdavo baltoji koplyčia arčiau S. Daukanto gatvės. Prie jos stovėjusi šviesių plytų arka, panaši į vartus. Apie 1960-uosius m., kai mieste buvo klojami centrinio šildymo vamzdžiai, daugelis senovinių paminklų dingo.

Kvietimas. Kviečiame miestiečius pasidalinti savo gyvenimo istorijomis, kurios yra susiję su miesto kapinėmis (dabartiniu Skulptūrų parku) pokario laikotarpiu. Muziejus renka atsiminimus ir nuotraukas. Įdomu viskas: nuo čia palaidotų artimųjų biografijų iki vaikiškų siaubo istorijų, kuriose galime fiksuoti miesto etnografiją. Rašykite [email protected]; skambinkite (8 46) 410528 Sondrai Simanaitienei.

 

Projektą “Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos” remia Klaipėdos miesto savivaldybė.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder