Aistė Valadkienė: "Darbas Savivaldybėje nėra tik kavos gėrimas"

Aistė Valadkienė pasakojo, jog vaikystėje kiekvieną kartą pravažiavusi pro Klaipėdos universiteto miestelį, tėvams sakydavo, kad studijuos būtent čia. Taip gyvenimo kortos ir susidėliojo, jog Klaipėdoje ji baigė Viešojo administravimo bakalauro studijas. Po jų, vasarai įsidarbino į Palangos kino teatrą, kuriame teko ne tik dirbti kasoje, bet ir plauti grindis, o vėliau gyvenimo kelias merginą nukreipė į valstybės tarnybą. Šiuo metu ji ne tik dirba Jaunimo reikalų koordinatore, bet ir prieš kelias dienas sėkmingai užbaigė magistro studijas Vilniaus universitete.

Kaip atsidūrėte valstybės tarnyboje?

Po darbo kino teatre įsidarbinau į Palangos darbo biržą Jaunimo darbo centre. Tiesą pasakius, kai studijavau Universitete, apie darbą valstybės tarnyboje net negalvojau, buvau apie tai susidariusi neigiamą požiūrį. Tačiau po studijų susidūriau su skaudžia realybe, kai visi darbdaviai prašo darbo patirties. Nutariau tuo metu išsilaikyti valstybės tarnautojo testus ir sudalyvauti konkurse, net nebuvo tokios intencijos, kad norėčiau dirbti su jaunimu, labiau linkau į kultūros sritį, tačiau tuo metu man reikėjo darbo. Taip ir prasidėjo mano kelias su jaunimu.

Savanoriaujate ir į jaunimo politikos formavimą įsitraukėte jau pakankamai seniai, kas paskatino pradėti domėtis jaunimo veiklomis ir jaunimo politika?

Vieną dieną sėdėjau ir galvojau, kas aš esu ir kuo aš būsiu? Supratau, kad reikia daryti daugiau, nei vien tik studijuoti, tam kad būtum pastebėtas, kad tavo darbai būtų įvertinti ir nusprendžiau išeiti iš savo komforto zonos, užsirašiau savanoriauti Kultūros fabrike. Ten prasidėjo mano savanorystės kelias. Vėliau mane pakvietė prisijungti prie Klaipėdos apskritojo stalo ir taip atsidūriau jaunimo politikoje.

Kas yra keisčiausia, jog niekada negalvojau, kad dirbsiu su jaunimu, bet turbūt, tie ženklai buvo jau seniau, nes praktiką atlikau Palangos miesto savivaldybėje, o ten dirbo Jaunimo reikalų koordinatorė, kur mane ir paskyrė. Nors praktiką atlikau su jaunimo politika, bet net neturėjau jokių intencijų vieną dieną tapti Jaunimo reikalų koordinatore.

Galiausiai įsidarbinote Klaipėdos miesto savivaldybėje Jaunimo reikalų skyriuje, o po mėnesio tapote ir Jaunimo reikalų koordinatore, kaip sekėsi susidoroti su šiomis pareigomis?

Iš pradžių buvo be galo sunku, daugelis įsivaizduoja, kad valstybės tarnautojai tik geria kavą ir nieko daugiau neveikia, bet mes turime be galo daug darbų. Pirmasis pusmetis buvo labai sunkus. Visa laimė, jog dar buvo buvusi Jaunimo reikalų koordinatorė Jurgita, kurios visą laiką klausinėjau, kaip ką daryti.

Sėdėdavau ir po darbo valandų, nes nespėdavau atlikti savo pareigų, o dar ir dalyvauti visur stengiausi. Galbūt geriausia ir yra, kai tave kažkur įmeta ir tada turi pats išplaukti.

Tikrai ne vieną vakarą teko ir ašarų išlieti ir atrodė, jog nebenoriu to daryti, bet suėmiau save į rankas ir judėjau į priekį.

Vėliau jau lengviau buvo, bet negaliu sakyti, kad lengva, nes net ir dabar atsiranda daug iššūkių, ypatingai su Europos jaunimo sostinės projektu.

Man labai gaila, kai atsidarius kokį nors straipsnį pamatau neigiamų komentarų šūsnį, kad savivaldybėje dirbant tik kavą galima gerti, kad čia tinginiai, vagys... Nežinau ką čia būtų galima pavogti, pieštuką, gal trintuką? Tie laikai, kai vykdavo vidiniai susitarimai ir sandoriai tikrai baigėsi. Dabar savivaldybėje yra griežtos tvarkos ir taisyklės, bet liūdna, kad žmonių požiūris vis dar yra išlikęs. Pas mus tikrai yra tokių žmonių, kurie darbui atiduoda visą savo širdį ir dirba net daugiau, nei reikia, pasilieka ir po darbo valandų.

Prisidedate ir prie "Klaipėda - Europos jaunimo sostinė" projekto, kodėl būtent jis yra toks svarbus Klaipėdai?

Šis projektas yra pilnai orientuotas tik į jaunimą ir tai - tarptautinis pripažinimas. Europos jaunimo forumas, kuris suteikia šį pripažinimą yra gerai visiems žinoma institucija. Tai yra garbė, kad mums buvo suteiktas šis titulas, nes konkursas yra be galo sunkus, komisija tikrai griežta ir žiūri ar miestas yra vertas ir ar tikrai galės įgyvendinti tai, ką yra nusimatęs. Vilnius ir Kaunas taip pat yra bandę gauti šį titulą, bet jiems nepavyko.

Manau, kad tai garbė būti Europos jaunimo sostine ir jaunimas turėtų tuo be galo didžiuotis. Šiuo projektu mes siekiame pakeisti žmonių požiūrį į jaunimą ir kovojame už jų teises, kad jie būtų matomi ir girdimi, galėtų laisvai reikšti savo mintis. Bandome atsikratyti požiūrio, jog jaunas žmogus nieko nesupranta, rodome, kad investuojame į jaunimą, suteikiame jiems informacijos, galimybes dalyvauti mokymuose, didiname jų kompetencijas, kad vėliau jie galėtų toliau aktyviai socializuotis ir būti visaverčiais visuomenės piliečiais.

Ar žvelgiant į ateitį ir toliau planuojate ją sieti su jaunimo politika?

Kai buvau moksleivė, mano svajonė buvo dirbti ministerijoje, bet dabar esu sukūrusi šeimą ir jau nebeįsivaizduoju savęs Kaune ar Vilniuje. Man reikia jūros, šitas kraštas man labai patinka ir nenoriu iš čia išvažiuoti. Jei žvelgiant dar plačiau, tai yra tokių svajonių, vieną dieną galbūt dirbti Europos institucijose, bet juk nežinia kaip gyvenimas susiklostys. Ar būsiu visą laiką Jaunimo reikalų koordinatorė? Tikriausiai ne, nes esu už tai, kad jaunimo reikalų koordinatorius būtų jaunas žmogus, nes geriausiai jaunimą supranta jaunas žmogus. Nežinau ar būnant vyresniame amžiuje yra lengva suprasti jauną žmogų, nes viskas labai sparčiai keičiasi. Net ir dabar, nors man dar nėra 29 metų, kartais nesuprantu apie ką mokiniai kalba, visokios naujos programėlės, "youtuberiai", infuenceriai.