Apie Dionizo Poškos Baublius - su humoru

Aplankyti Bijotuose išlikusius Baublius paskatino pažįstamų pasakojimai esą ten verta apsilankyti ir dėl įdomių muziejininkės pasakojimų. Nemelavo.

"Paskutinę dieną šiandien čia dirbu. Ir iš viso aš čia nedirbu...", - ir pati kvatojo, ir susirinkusius lankytojus iki ašarų prajuokino Regina.

Ne vieną dešimtmetį istorijos mokytoja dirbusi moteris pasakojo, kad prieš pusantrų metų buvo pakviesta į Dionizo Poškos Baublių muziejų mėnesiui pavaduoti vienos muziejininkės, bet užsiliko kiek ilgiau. Bent jau tą dieną, kai lankėmes šiame muziejuje, visi susirinkusieji vieningai sutarėme, kad mums labai pasisekė, kad ekskursiją vedė būtent ši ne tik daug žinių, bet ir gerą humoro jausmą turtinti moteris.

Kaip vyrams ilgai gyventi?

"Dionizo Poškos tėvas išgyveno 112 metų ir turėjo tris žmonas. O pats D. Poška turėjo vienintelę žmoną Uršulę ir numirė būdamas 66-erių. Deja, vaikų jiedu nesusilaukė, bet labai gražiai sugyveno", - rimtai pradėjo pasakoti Regina ir lyg tarp kitko susirinkusiems stipriosios lyties atstovams mirktelėjo: "Ar supratote, kad žmonas reikia dažniau keisti?"

Kaip mat susivokėme, kad liūdna nebus.

Ką pasakyti ponia Regina turėjo ir į ekskursiją atvykusiems mažiesiems.

Muziejuje eksponuojamos senovinės nuotraukos, kuriose užfiksuoti Dionizo Poškos Baubliai apie 1900-uosius metus.

"Dionizas mokėsi Kražiuose jėzuitų mokykloje. O tuomet buvo tokia tvarka, kad jėzuitai nevengdavo vaikams už ausų tampyti ar į kuprą sušerti. Tad užaugęs D. Poška rašė: "Aš dar prisimenu tuos jezavitus ir tuos blogus laikus, kai baisiai trankė ir durniai mokė vaikus." Nors, kita vertus, kai aš dirbau mokytoja, mes vaikų ir nemušdavome, bet vistiek durniais vadino", - kvatodama pasakojo muziejininkė.

Turime savo Valentiną?

Susirinkusiesiems ji priminė ir keletą istorinių faktų, kokie buvo D. Poškos santykiai su artimaisiais, pavyzdžiui, su netikru broliumi Norbertu Paškevičiumi.

"Norbertas buvo Dionizo priešingybė. Sulenkėjo, pasikeitė pavardę. Tad ne veltui Dionizas Poška rašė: "O jūs, lietuviai, ar galvijai esat, kad tėviškos kalbos nebmokat."

Taigi brolis Norbertas buvęs labai piktas. Pavyzdžiui, Dionizas paleisdavo baudžiauninkus ir dar duodavo jiems žemės ir karvę, o Norbertas su baudžiauninkais elgėsi labai nepagarbiai.

Baubliai - senovės lietuvių kultūros paminklas, gyvai menantis rašytoją D. Pošką ir Lietuvos praeitį.

Yra išlikęs pasakojimas, kaip Dionizo baudžiauninkė įsimylėjo Norberto baudžiauninką. Kai įsimylėjeliai nunešė užsakus į bažnyčią, klebonas pareiškė negalintis sutuokti, nes Norbertas Paškevičius neduoda sutikimo. Ką darys Dionizas Poška, teko važiuoti pas brolį prašyti, kad šis leistų baudžiauninkams tuoktis. Grįžęs guodėsi žmonai Uršulei, kad jo dar gyvenime niekas nebuvo taip pažeminęs, kaip brolis Norbertas. Ką jis ten sakė, mes nežinome, žinoma tik tiek, kad sutikimą Dionizas parvežė. Tad aš ir sakau, kad lietuviams nereikia jokios Valentino dienos ir italų vienuolio. Mes ir Lietuvoje turime savąjį", - pasakojo Regina.

Apsukrus

Muziejininkė priminė, kad D. Poška aukštojo mokslo nebaigė, bet tai nesutrukdė jam tapti šviesuoliu ir kopti karjeros laiptais.

"D. Poška įsidarbino Raseinių žemės teisme. Laimėjo konkursą, kuriame dalyvavo 300 vyrų. O laimėjo dėl to, kad D. Poškos buvo labai graži rašysena. Iš pradžių dirbo raštininku, paskui advokatu, teisėju. Dirbdamas žemės teisme matė, kas pragėrė žemę, kas pralošė, tad pradėjo visus dvarelius supirkinėti ir daryti verslą. Beje, mirdamas tėvas Dionizui nieko nepaliko, visos žemės atiteko broliui Norbertui. Tad Dionizas pats būdamas apsukrus sugebėjo nusipirkti 500 hektarus žemės", - pasakojo muziejaus darbuotoja.

Proto vaistinė

D. Pošką visi žinome kaip muziejų Lietuvoje pradininką. Tad Regina priminė, kad tais laikais dar niekas nesuprato, kas yra senienos, eksponatai ir kas yra muziejus. O ypač Žemaitijos glūdumoje.

"Po kaimus kaip mat pasklido gandas, kad D. Poška renka brangenybes. Vieni sakė matę senovinių pinigų, kiti regėję kolje... Pats Poška yra aprašęs, kaip jo muziejaus aplankyti atvyko dvi turtingos išsipusčiusios bajoraitės. Matyt, jos tikėjosi išvysti auksą ir sidabrą, o ne senienas. Tad eidamos link savo ištaigingos karietos tarpusavyje bambėjo esą D. Poška durnas, nes gelžgalių prisidėjęs ir dar net nenuplovęs, smirdi. Tada D. Poška ant laukinių durių užrašė, kad visi atsimintų, jog po šituo stogu yra įkurta proto vaistinė: "...gali pralinksmint su nuomone žmogų. Mokyts atėjęs turės kan matyti, o atėjęs čia durnius netur kan daryti...", - D. Pošką citavo muziejininkė.

Saugant Baublius nuo sunykimo, 1930 metais jiems buvo pastatytos laikinos pašiūrės. Vėliau atlikti ir Baublių konservavimo darbai, o 1971 metais ant jų uždėti stikliniai gaubtai.

Ji pasakojo, kad frazė "Proto vaistinė" jau ne vienam tapusi smagiu pokštu. Esą ne vienas atvykęs į muziejų pripažįsta atvykęs būtent į "Proto vaistinę", mat artimieji ar kaimynai jau buvę, tad su jais nebegali susikalbėti...

Kodėl baubliai?

Pagrindinius muziejaus eksponatus - po stikliniais gaubtais stovinčius Baublius - leidžiama apžiūrėti iš vidaus. Ne tik apžiūrėti, bet ir paliesti virš tūkstančio metų skaičiuojančio ąžuolo žievę.

Regina priminė daug kur aprašytą istoriją, kad tas ąžuolas iš kurio išpjautas didysis Baublys, augo maždaug už kilometro nuo tos vietos, kur dabar stovi Baubliai.

"1811 metais po vienu iš ąžuolų lapės išsikasė urvus. Norėdami jas išrūkyti, piemenys prikišo į urvą šiaudų ir padegė. Negalvojo, kad ir pats ąžuolas įsiliepsnos. Subėgę vyrai degantį ąžuolą užgesino, bet kitais metais jis jau nebežaliavo. Tad D. Poška, kurio žemėje tas ąžuolas ir augo, nusprendė jį nukirsti.

Bet nebūtų D. Poška. Nukirsdinus ąžuolą jis nusprendė suskaičiuoti, kiek ąžuolas turėjęs rievių. O kad turėtų liudininkų, pasikvietė žemaičių vyskupu Juozapą Giedraitį. Reikia įsivaizduoti, kaip tas vyskupas su savo aprėdais atrodė kelmo rieves skaičiuodamas. Vieną dieną jiedu suskaičiavę 740, kitą dieną - 770 rievių. Kadangi vidus buvo išdegęs, galų gale nusprendė, kad ąžuolas galėjęs būti 1 000 metų senumo.

Įsitaisęs Baublyje įrengtame kambarėlyje Dionizas Poška parašė poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos”. Iki šiol žavimasi, kokia daili buvo jo rašysena.

Mokslininkai dabar naujausiomis technologijomis skaičiuoja, kad tas ąžuolas tikrai buvo virš 1 000 metų ir galėjęs būti 30 metrų aukščio", - pasakojo Regina.

Dionizas Poška nusprendė iš šio ąžuolo įsirengti savotišką poilsio vietą. Vadinamajame baublyje iškirto du langelius, duris, apdengė šiaudų stogą. Čia rašė, priimdavo svečius ir kaupė senienas. Kiek vėliau buvo pastatytas ir antras Baublys.

Kodėl Baubliai? Pasak Reginos, yra daugybė versijų. Vieni teigia, kad pavadinimas kildinamas iš bičių dievo Bubilo, kiti teigia, kad nudžiūvęs ąžuolas pučiant vėjui baubė, todėl ir iš jo pagaminti nameliai pavadinti baubliais. Treti svarsto, kad toje vietoje, kur augo ąžuolas, gyvenę paukščiai - baubliai.

"Yra ir daugiau versijų, bet pati populiariausia ta, kurią sugalvojo patys vietiniai. Pasakojama, kad nukirtus ąžuolą D. Poška suko galvą, kaip jį parridenti iki dvarelio. Esą priekyje jis rideno stipriojo gėrimo sklidiną bačkutę, o vyrai iš paskos rideno ąžuolą. Ir kuo arčiau, tuo labiau baubė...", - pavadinimo versijas vardijo Regina.

Eksponatus - ištampė

Muziejininkė apgailestavo, kad iš daugybės D. Poškos sukauptų eksponatų beveik nieko neišliko. Pagrindiniame Baublyje išlikęs vienintelis ąžuolinis staliukas.

"Šis paminklas pastatytas prieš 30 metų. Linksmiausia tai, kad mes nežinome, kaip Dionizas Poška atrodė, bet paminklą turime. Užsieniečiams būna labai linksma, kai pasakau šią frazę. Bet juk iš tikrųjų gerai įsižiūrėję suprasite, kad toks pat paminklas gali būti ir Kristijonui Donelaičiui, ir Simonui Daukantui. Svarbu, kad rankoje yra knyga...", - paminklą žaismingai pristatė muziejininkė.

"Beje, per II Pasaulinį karą ir tas buvęs nušvilptas. Gerai, kad vienas mokytojas užėjęs pas šimtametę močiutę pamatė šį stalelį. Nors močiutė dievagojosi, kad tai jos stalelis, mokytojas buvo išmanus ir kaip mat pamatė, kad ant stalelio likęs D. Poškos ranka lenkiškai rašytas ketureilis. Priminsiu, kad tais metais, kai D. Poška įkūrė muziejų, per Lietuvą ėjo Napoleono armija. Užėję į D. Poškos dvarą Napoleono kariai suėdė kiaulę, išplėšė kamarą, atėmė keturis arklius ir dar į Baublį užsuko. Ant staliuko radę tabokinę ir peiliuką, juos taip pat pasiėmė. Tad D. Poška po tokios viešnagės ant savojo staliuko ir užrašė: "Svečių ir draugų apsilankančių gausiai, prašyčiau neimti, kas Baubliui priklauso. Ir netgi ranka užkariavusio kario tegu nepaliečia šio svetimo gero.", - citavo Regina.

Identifikuoti, kad stalelis priklausė Dionizui Poškai, padėjo ant jo likęs užrašytas ketureilis.

Sakoma, kad prie šio stalelio D. Poškos laikais galėdavo susėsti 12 vyrų. Bet ir vyrai tuomet buvę kur kas žemesni, vidutiniškai 1,40 m. aukščio.

Dar išliko ant Baublio lubų užrašyta dedikacija žmonai Uršulei...

o ... O ant durų - pašlovinimas ąžuolui.

"Baublių pažiūrėti buvo atvažiavę ir baikeriai. Kai jų paklausiau nuomonės, kiek dabar vyrų galėtų susėsti Baublyje prie šio stalelio, jie žvilgterėjo ir rėžė: "Lygiai du", - kvatodama prisiminė muziejininkė.

Išlikę šarvai.

Taip pat ji pasakojo, kad D. Poška turėjęs 200 knygų. Galbūt šiais laikais tai ir nedaro jokio įspūdžio, tačiau verta prisiminti, kad anuomet viena knyga kainavo tiek pat, kaip karvė.

Muziejui įrengti Dionizas Poška pasirinko 1812 metais Vyšniakalnyje nukirstą didžiulį išdegusį ąžuolą. Vėliau šalia jo buvo pastatytas dar vienas Baublys, vadinamas „Baublio broliu”.

"Tad, kai D. Poška prieš mirtį rašė testamentą, pirmiausia užrašė, kas paveldės knygas, o ne žemes. 100 knygų paliko Kražių jezuitų mokyklai, o likusios iškeliavo į Tauragę. Taip ir dingo", - apgailestavo Regina.

„Visą laiką gyrėmės, kad tai mamutų šonkauliai. Pasirodo, kad eilinį kartą prisigyrėme. Prieš gerą dešimtmetį paaiškėjo, kad tai mėlynojo banginio apatinio žandikaulio maža dalelė. Jai yra maždaug 40-50 tūkst. metų. Galime įsivaizduoti, kad tuomet Baltijos jūra tęsėsi iki Bijotų ir kaip tik joje plaukiojo mėlynasis banginis. Bet neseniai čia su nacionaline ekspedicija lankėsi profesorius Selemonas Paltanavičius ir išaiškino, kad Baltijos jūra tokiam banginiui – tik nedidelė pelkė. Tad greičiausiai šį kaulą D. Poška buvo gavęs dovanų. Taigi tie, kurie viską išvogė, laimė, kaulų vertės liko nesupratę...” – apie vieną iš nedaugelio likusių eksponatų pasakojo muziejininkė.

Ji pasidžiaugė, kad dar išliko ant Baublio lubų užrašyta dedikacija žmonai Uršulei, o ant durų - pašlovinimas ąžuolui.

"Man rūmų sienos nieko vertos prieš tave ąžuole...", - rašė D. Poška, taip tarsi paaiškindamas, kad jam gyvenime nereikėjo didelių dvarų ir turtų. Jis jau tada žinojo, kas yra tikrosios vertybės", - įsimintiną ir smagią ekskursiją užbaigė žavingoji muziejininkė.

Skaičiuojama, kad Baublio viduje plotas siekia maždaug 1,9x2 metrų.

„Prieš 10 metų išaiškėjo, kad šioje vietoje buvo mažas Dionizo Poškos dvarelis. Archeologai rado, bet pamatų neatkasė, tą vietą tik pažymėjo akmenimis. Būna įvairių kuriozų. Pavyzdžiui, vasarą atvažiavo delegacija ir sako norintys apžiūrėti Bijotų dvarą. Rodau į šią akmenimis aptvertą teritoriją ir sakau: „Prašome užeiti.” Niekas negali patikėti, kad 500 hektarus žemės turėjęs dvarininkas teturėjo tik tokį mažą dvarelį”, – pasakojo Regina.