Iš kelionės klaipėdietis grįžo kaip iš kitos planetos
Iš kelionės klaipėdietis grįžo kaip iš kitos planetos

Paprasto darbininko vidutinis mėnesio uždarbis - 15 eurų, bet kasdien kiekvienas dirbantis vyras gauna du talonus alui ir 350-400 g ryžių kiekvienam šeimos nariui. Mobilųjį telefoną ar automobilį turi vos vienas kitas gyventojas, tad nenuostabu, kad benzinas čia pardavinėjamas kilogramais. Čia nėra ir civilizuotam pasauliui puikiai žinomų įrankių, tad žolę pakelėse žmonės tiesiog skabo rankomis...

Tokie klaipėdiečio Aurimo Mockaus įspūdžiai iš neseniai aplankytos Šiaurės Korėjos verčia aikčioti iš nuostabos. Vyras atviras - viešnagė šioje šalyje buvo ne tik įdomi, bet ir gana nejauki. Griežtos taisyklės, nuolatinis jausmas, kad esi sekamas, žinojimas, kad slapčia fotografuodamas kai kuriuos objektus darai nusikaltimą, vertė jaustis nejaukiai. Tačiau Aurimas rizikavo. Užtat parsivežė į Lietuvą ne vieną unikalų kadrą ir vaizdo įrašą.

Be gidų - nė iš vietos

Komunistinėje Šiaurės Korėjoje turistai beveik nesilanko. O tiems, kurie atvyksta, parengti specialūs maršrutai ir parodomoji programa. Tad visos viešnagės metu A. Mockų su draugais visur lydėjo dvi gidės - rusakalbė Sun ir anglakalbė Lee. Jos pačią pirmąją dieną surinko visų pasus, kuriuos grąžino tik išvykstant, ir akylai stebėjo, kad svetimšaliai elgtųsi taip, kaip ir dera šioje šalyje.

"Žinoma, iš mūsų gidžių aiškaus atsakymo į visus tiesius klausimus tikrai nesitikėjau gauti. Pavyzdžiui, iš jų taip ir nepavyko iškvosti, kiek pas juos vidutiniškai uždirba žmonės.

Kiekvienoje įtartinoje situacijoje gidės bandydavo nukreipti pokalbį į šoną arba meluoti. Pavyzdžiui, kai buvo visiškai akivaizdu, kad mus nuolatos seka keistais valstybiniais numeriais pasidabinęs automobilis, jos mūsų dėmesį bandė nukreipti kalbomis, kokios spalvos ir kam kokie numeriai priklauso. Joms yra griežtai nurodoma, kad jų turistai lankytųsi tik tose vietose, kurios buvo suderintos iš anksto, ir tik pagal tam tikrą maršrutą. Ne kartą buvo tokių kurioziškų situacijų, kada, aplankius objektą vienoje kelio pusėje, tam, kad aplankytume kitą vietą kitoje kelio pusėje, mus veždavo aplink 10-15 minučių tik todėl, kad, apsisukdami artimiausiai esančioje leistinoje sankryžoje, netyčia nepamatytumėme kokio labiau apleisto pastato ar viso rajono. Šie, beje, dažniausiai dar būna aptverti kokių trijų metrų betonine tvora, kad tik kuo mažiau būtų matoma skurdo", - prisiminė Aurimas.

Pabendrauti su vietiniais, deja, jokių šansų, nes daugelis jų kalba tik korėjietiškai. O ir į kalbas su svetimšaliais jie vargiai ar leistųsi.

"Žmonės labai susikaustę", - minėjo Aurimas.

Skurdas ir absurdai

Klaipėdiečiui pro akis nepraslydo itin skurdus vietinių gyvenimas, ypač provincijoje.

"Akylai stebėjau, kaip atokiau nuo kelio įsikūrę kolūkių kaimai, kaip pavyzdingai paruošti ryžių laukai. Žinoma, kai kurie iš tų kaimų tikrai atrodė apgailėtini: spalvoti namų fasadai nuo saulės išblukę, sienų tinkas aptrupėjęs, stogai apgriuvę, bet pameluočiau, jei pasakyčiau, kad aplinka jų atrodė netvarkinga. Tvarka ten vyravo absoliučiai visur.

Garsusis mokslininkų rajonas. Pastatytas per metus laiko. Čia nemokamai 130 kv/m butus gavo įvairūs profesoriai ir kiti režimui nusipelnę atstovai.

Nors ir buvo lapkričio pabaiga, bet dirbančių žmonių laukuose tikrai netrūko. Įdomiausia, kad dirbama tik rankomis. Neteko pastebėti nė vieno žmogaus, kuris naudotųsi mums ūkyje įprastais pagalbiniais įrankiais, pavyzdžiui, benzininiu pjūklu, žoliapjove ar panašiais įrenginiais... Pavyzdžiui, pakelėse žolę iki reikiamo aukščio būrys vietinių skabė tiesiog rankomis. Teko matyti ir tai, kaip šalinami medžiai. Tiesiog žmonės aprišę medį virve jį bandė išklibinti. Tiesa, elgetaujančių neteko matyti, visi ką nors dirba", - matytais vaizdais stebėjosi klaipėdietis.

Šiaurės Korėjoje išbuvęs kiek daugiau nei savaitę, jis aplankė ne vieną miestą ir pavažinėjo užmiesčio keliais. Labai stebino tai, kad per visą tą laiką teko pamatyti vos dvi degalines.

"Nesunkiai galima suprasti, kad kuro stygius - nemenka problema. Šį mano įtarimą sustiprino kelyje ne kartą matytos karinės mašinos, kurios varomos tiesiog deginant kietąjį kurą. Niekur pasaulyje daugiau nėra tekę matyti panašaus fenomeno, kad tokia dūmais apsipylusi technika dalyvautų eisme. Gidės griežtai draudė tokius vaizdus filmuoti, motyvuodamos tuo, kad čia juk kariuomenė, bet greičiausiai joms tiesiog įsakyta neleisti filmuoti nieko, kur galima būtų įžvelgti skurdą ir absurdą. Tad filmuoti tekdavo slapčia, stengiantis kuo mažiau atkreipti į save jų dėmesį", - pasakojo Aurimas.

(Bus daugiau)


Šie vartai, ties įvažiavimu į Pchenjaną, simbolizuoja pietų ir šiaurės Korėjų susijungimą.


Senieji vartai į Pchenjaną.


Vaikų darželio kolektyvas. "Tikėtina, kad čia atrinkti patys talentingiausi Šiaurės Korėjos vaikai", - turistams specialiai surengtą pasirodymą vertino klaipėdietis.


Karinis transportas varomas ir kietuoju kuru.


Kaimas


"Maistas buvo labai skanus ir jo patiekdavo labai daug, net svorio priaugome", - pasakojo Aurimas.

Sidebar placeholder