Miško maudynės, miško meditacija, miško terapija, patyriminė miško kelionė ir pan. Kas tai yra? Augančio žmonių sąmoningumo apraiška, nauja mada?
Klaipėdoje įsikūrusio šokio teatro "Judesio erdvė" naujausi projektai taip pat susiję su mišku. Rugpjūčio 12 d. "Judesio erdvė" kviečia į patyrimines miško keliones Girulių miške.
Projekto sumanytojos Laura Geraščenko ir Aistė Burkauskaitė taip pat siūlo patyrinėti mišką, naudoja pojūčius: regėjimą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą ir intuiciją. Miško terapijos praktiką merginos jungia su laisvu kūno šokiu, judesio terapija. Tad patyriminės kelionės į mišką dalyviai gilins ryšį ne tik su gamta, bet ir su savo kūnu, balsu.
Su Aiste ir Laura kalbamės, kaip jos atrado mišką ir terapinį jo poveikį, ko siekia, organizuodamos patyrimines keliones į Girulių mišką nedidelėms žmonių grupėms.
Koks buvo jūsų kelias į mišką?
Aistė: Užaugau Klaipėdoje, kuri, nors ir yra miestas, tačiau gamta - jūra ir miškas - čia visada ranka pasiekiama. Trūkumą gamtos labai stipriai pajutau, kai baigusi mokyklą išvykau studijuoti į Škotiją, į Aberdyną. Jauna įsisukau į miesto gyvenimą, anksti ištekėjau, su vyru turėjome restoraną, kūrėme verslą ir jaučiau, kaip tolstu nuo savęs, nuo savo pradinių tikslų (išvykau studijuoti psichologijos).
Po to sekė vaiko su negalia gimimas, depresija, patyriau stiprių lūžių, pamokų gyvenime, tačiau šiandien suvokiu, kad būtent skausmingos patirtys ir suteikė galimybę pažinti save giliau, atrasti tai, ką iš tiesų noriu veikti gyvenime.
Tada, kai man buvo labai sunku, kai užsisklendžiau ir nenorėjau bendrauti su žmonėmis, tik gamta teikė paguodą, ramybę, būtent gamtoje pajutau grįžtantį optimizmą, viltį gyventi ir norą grįžti į Lietuvą, į save, būti savo aplinkoje.
Kai grįžau, vienas pirmųjų gyvenimą pakeitusių renginių buvo festivalis "Debesų pievos", kuris vyko gamtoje, gyvenome palapinėse. Būdama tame renginyje supratau, kad būtent to tiesioginio buvimo gamtoje, natūralumo man labiausiai ir trūko Škotijoje. Miško festivalyje Anykščiuose susipažinau su miško maudynių praktika ir pajutau, kad tai labai panašu į tai, kaip aš jaučiu mišką. Mokytis miško maudynių terapijos užsienyje tuo metu neturėjau galimybių.
Galvoju, kad, mes, lietuviai esame maža tauta, todėl labai daug klajojame, keliaujame, ieškome savęs labai toli, kitose kultūrose, bet galiausiai tenka sugrįžti prie savo šaknų. Tiek daug visko prisiragavę, grįžtame prie to kas yra labai paprasta, natūralu, įgimta. Šiuo metu esu atsipalaidavusi, tėkmėje ir nieko neplanuoju. Kaip Dievas, visata duoda - taip ir vyksta. Kuo labiau atsipalaiduoju, ir leidžiu vykti viskam, tuo daugiau nuostabių dalykų ateina ir visiškai lengvai, intuityviai.
Edgaro Vitkevičiaus nuotr.
Miško terapijos metu naudojama sąmoningo dėmesingumo praktika, pasak Aistės Burkauskaitės, gali padėti bet kurioje gyvenimo srityje, leidžia priimti sprendimus gyvenime neskubant, padeda išvengti streso.
Supratau, kad jau turiu užtektinai žinių ir patirties, ir galiu jomis kūrybiškai pasidalinti su kitais, nes gyvenimas ir yra kūryba bei žaidimas. Visi esame vieni su kitais susiję. Didžiausias universitetas - pats gyvenimas.
Gyventi į Klaipėdą grįžau viena su sūnumi. Sūnus pateko į humanistinį darželį "Saulė ir Mėnulis", kuriame labai akcentuojama gamtos svarba, o vėliau į miško darželį Giruliuose ir praleidžia miške visą dieną, o aš bent du kartus per dieną taip pat patenku į mišką."
Laura: "Aš gimiau Panevėžyje ir man vaikystėje miškas nebuvo labai artimas, sava aplinka, sava terpė. Greičiau atvirkščiai, miškas man buvo nepažinus, gūdus ir grėsmingas, kuriame gali nutikti kas nors negero, kuriame nesaugu, kuriame galima pasiklysti ir iš viso iš jo negrįžti. Kodėl, net nežinau. Galbūt todėl, kad tėvai akcentuodavo, kad miške toli neičiau, nes galiu pasiklysti.
Edgaro Vitkevičiaus nuotr.
Į mišką eidavome retsykiais, dažniausiai tik vasarą uogauti ar grybauti ir eidavome tik į pažįstamą mišką, į jo gelmę nelįsdavome.
Kada tas santykis pasikeitė ir kaip pasikeitė?
Laura: Lūžis, miško prisijaukinimas, kontaktas su medžiais atėjo kartu su mano pačios transformacija. Tai įvyko jau Klaipėdoje, kai atsirado šeima, gimė mano pačios vaikai. Tik tada mišką atradau kaip resursinę vietą.
Ar yra skirtumas, koks miškas: lapuočių, spygliuočių, pušynas ar eglynas, jaunas ar senas?
Laura: Nuo vaikystės man mylimiausias miškas yra pušynas. Aš turiu svajonę surengti pušų fotografijų parodą ir parodyti, kokios jos gražios. Tikrai ne apie bet kurį mišką galėčiau pasakyti, kad tai mano resursinė vieta ir kad jaučiu jį iki pat šaknų, kamienų, samanų. Mylimiausi man yra Neringos miškai.
Edgaro Vitkevičiaus nuotr.
Kuršių nerijos miške, ypač Juodkrantėje, jaučiu vietas, kuriose būtinai turiu priglausti prie žemės rankas, suleisti pirštus į samanas, susijungti su žeme, su mišku, su gyvybe.
Būtent tame miške man įsijungia didžiulė pagarba, net eiti per jį stengiuosi taip, kad tik nieko nepažeisčiau, savo vidumi girdžiu visus miško garsus ir dar daugiau. Įsijungia fantazija, iškyla labai daug paralelių, įvaizdžių spektakliams.
Miške gimė Miško deivės kūrėjos, gyvybės palaikytojos vizija, iš kurios išsivystė net keletas kūrybinių idėjų, gimė projektas "Stichijos", ir kuriamas spektaklis miške pagal V. Šekspyro pjesę "Vasarvidžio nakties sapnas".
Patyriminėms miško kelionėms pasirinkote ne Kuršių nerijos, o Girulių mišką. Kodėl?
Laura: Miškas yra gyvybiškai svarbus žmogui. Viena svarbiausių patyriminės miško kelionės idėjų yra aplinkosauginė. Norime, kad žmonės patys pajustų, koks gyvas yra medis, kad patys išgirstų jo istoriją.
Aistė: Patyriminė miško kelionė - tai mūsų būdas auginti žmonių pagarbą ir meilę miškui, medžiui, atkreipti visuomenės dėmesį į iškilusią grėsmę Girulių miškui dėl geležinkelio plėtros projekto. Liepos 25 d. aš dalyvausiu asociacijos "Gyvas miškas" organizuojamoje taikaus pasipriešinimo akcijoje "Šok už pajūrį. Apginkime Lietuvos miškus", kuri vyks Antrosios Melnragės paplūdimyje. Auštant aš vesiu patyriminę miško kelionę, kuri pasibaigs pajūryje šokiu ir gongų meditacija.
Kodėl jums atrodo svarbu dalintis miško patyrimu su kitais žmonėmis?
Laura: Būdama viena miške tarsi susilieju su juo ir tame susiliejime geriau girdžiu save. Noriu, kad ir kiti žmonės prisijaukintų mišką, pajustų, kad jame yra saugu, kad mišku galima pasitikėti, jame atsipalaiduoti ir pajusti įkvėpimą, išgirsti kūrybines mintis, pagaliau pailsėti, nes stresinių situacijų ir taip daug mūsų gyvenime.
Aistė: Žinoma, kad galiu eiti į mišką ir jį tyrinėti viena. Psichologijos studijos ir meditacijos praktika man davė svarbiausią įrankį tai daryti - sąmoningą dėmesingumą. Sąmoningas dėmesingumas, detalių pastebėjimas yra ta praktika, kuri gali padėti bet kurioje gyvenimo srityje, leidžia priimti sprendimus gyvenime neskubant, padeda išvengti streso. Man atrodo, kad aš galiu padėti ir kitiems žmonėms pajusti gilesnį ryšį su gamta, atrasti savo pirmapradę prigimtį ir suprasti, kad mes nesame atskiri nuo gamtos.
Noriu skleisti žinutę, kad miškas yra labai svarbus ir gyvas.
Edgaro Vitkevičiaus nuotr.
Pasidalinkite, kokie yra patyriminėje miško kelionėje dalyvavusių žmonių patyrimai?
Aistė: Labai gera, kad žmonės labai atsiveria ir dalijasi patyrimais ir turi kuo pasidalinti, po valandos-pusantros kelionės mišku įspūdžių būna tiek daug, kaip po savaitės retrito. Po terapijos žmonės pripažįsta, kad tai, ką mes darome, atrodo labai paprasta ir tarsi ant lėkštutės padėta, kad kiekvienas galėtume daryti. Tačiau buvimas miške vienam ir su vedliu skiriasi. Vedlys prisiima atsakomybę ir dalyviui nereikia apie nieką galvoti, tik sekti kelią, tai padeda atsipalaiduoti, atsiskleisti. Dėmesingas buvimas miške su vedliu padeda lengviau ir giliau atsipalaiduoti, įeiti į transo būseną. Tokią būseną pasiekti vienam yra labai sudėtinga.
Pažymėtina, kad žmonės miške ne tik atsipalaiduoja, įsikvepia, bet būna ir taip, kad išėjimas iš komforto zonos sukelia nemalonius jausmus, skaudžius patyrimus. Siekdama terapinio poveikio miške vedu ne tik gražiais takais, bet ir mažesniais takeliais, kurie simbolizuoja šešėlinę mūsų asmenybės pusę, pasąmonę.
Net žmonės, kurie gana daug laiko praleidžia gamtoje, patyriminio seanso metu atranda kitokią patirtį, pavyzdžiui, labai lėtą buvimą miške. Būna, kad tokia, regis nereikšminga, aplinkybė kaip uodų puolimas išveda iš pusiausvyros, neleidžia atsipalaiduoti, iškelia baimes. Pajūrio miškas - kitoks nei vidurio ar pietų Lietuvoje, jis turi labai stiprią, valomąją, plataus diapozono energetiką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą