Dabartinės Klaipėdos apylinkės priklausė nedidelei pietinių kuršių Pilsoto žemei. Pilsoto žemėje yra buvę keli gyvenviečių spiečiai su piliakalniais, tačiau išskirtinę padėtį čia užėmė Eketė, kurios pilis priklausė stambiam feodalui, matyt, Pilsoto žemės valdytojui.
Pietinėje Pilsoto žemės dalyje yra buvęs dar vienas gyvenviečių kompleksas - tai Žardė ir Laistai, reikšmingas ankstyvųjų viduramžių prekybos centras.
Žardės ir Laistų pilyse sėdėję valdovai galėjo nesunkiai kontroliuoti įplauką į marias.
Kas kontroliavo Klaipėdos sąsiaurį, tas rankose laikė Nemuno prekybos raktą ir prie Nemuno gyvenusių genčių ryšius su Baltija.
Kuršių ir prūsų kaimynai pietinėse ir vakarinėse Baltijos pakrantėse XIII a. jau buvo krikščionys. Švedijos, ypač Danijos vienas veiklos tikslų rytų Pabaltijyje buvo krikščioniškų misijų organizavimas.
Misijas paskatino nuomonė, atsiradusi 1147 m. organizuojant antrąjį Kryžiaus žygį, jog šiaurės vokiečiai vietoje žygių į Palestiną gali kovoti su pagonimis prie savo sienų. 1218 ir 1221-1223 m. kryžiuočiai jau kariavo prieš prūsus. Livonijos ordinas lyvių ir kuršių žemėse įsikūrė dar anksčiau, jau XIII a. pradžioje.
Antspaudo vaizdas be apsaugos.
Pietinės kuršių žemės, ypač Klaipėdos apylinkės, buvo abiejų vakarinių baltų žemes užkariaujančių ordinų interesų sferoje. Be abejo, sujungti jau užkariautas prūsų ir šiaurės kuršių bei estų žemes siekė abu ordinai.
Po to, kai 1237 m. Livonijos ordinas susijungė su Vokiečių ordinu, bendro tikslo siekimas tapo visai realus. Pilies statybą Dangės žiotyse, kur buvo patogus natūralus uostas, inicijavo Livonijos ordino magistras Eberhard von Seyne ir Kuršo vyskupas Heinrich. Klaipėdos pilies statybą 1252 m. lėmusias aplinkybes tiksliai nusakė istorikas G. Willoweit:
1) reikėjo užtikrinti prūsiškosios ir livoniškosios Ordino šakų ir kelio nuo Narvos iki Šlochau (Schlochau) jūros pakrante ir Kuršių nerija saugumą;
2) Ordinui reikėjo nutraukti sembų ir žemaičių ryšius;
3) buvo siekiama užeiti nepaklusnių žemaičių užnugarin ir atkirsti Lietuvą nuo jūros;
4) pastatyti vartus, atveriančius kelią Nemunu į Lietuvos žemes.
Seniausi žinomi dokumentai, kur rašoma apie pilies statybą tarp Dangės ir Nemuno, datuojami 1252 m. liepos 29 ir rugpjūčio 1 d.
1252 m. spalio 19 dienos dokumente rašoma, kad pilis jau pastatyta ir pavadinta Mimelburg (Mimelborg). Netrukus buvo numatyta vieta ir miestui. Ordinas užkariaujamuose kraštuose skatino vidinius konfliktus tarp pagonių kunigaikščių ir kartu silpnino jų politinę santvarką.
Taip buvo šiaurės Kurše, kur mainais už krikštą "kuršių karaliui" Lamikiui buvo siūlomos žemės ir karūna, ir Klaipėdoje, kur 1253 m. iš Ordino rankų dotacijas gavo kuršių kilmingieji Velthune, Reygin, Twertikine ir Saweyde.
Taip Ordinas laimėjo ir kuršių pilis Eketę, Žardę, Laistus, Purmalius, kurios ir tapo 1253 m. minimais Klaipėdos ordino miesto sargais.
XVII a. pr. Mümmel (Klaipėda) Klaipėdos miesto raštas Prūsijos kunigaikščiui ir kurfiurstui Johannui Sigismundui. Ypač kruopščiai papieriuje ant vaško atspaustas Klaipėdos miesto antspaudas pridengtas pusiau skaidriu popieriumi.
XIII a. įsivaizdavimu Kuršių marios buvo Nemuno žemupys, o Klaipėdos sąsiauris buvo matomas kaip Nemuno įtekėjimo į Baltijos jūrą vieta.
Zemrau nurodo, kad pilis buvusi visai baigta 1252 m. liepos 29 dieną.
Ar buvo kuršių gyvenvietė dabartinės Klaipėdos vietoje iki ateinant Ordinui? Galutinio atsakymo dar neturime, tačiau kasinėjant apie piliavietę negausiai rasti kuršiški papuošalai neįrodo baltiškos Klaipėdos miesto kilmės.
Pagrindinės Vokiečių ordino struktūros susiklostė dar Šventojoje žemėje tamplierių ir joanitų įtakoje. Vėliau Prūsijoje, kuriant savo teritoriją, vidinės Ordino struktūros ir valdininkų funkcijos pakito.
Teritorinė vietinės valdžios struktūra čia vystėsi komtūrijų pagrindu.
Komtūrija buvo mažiausias administracinis riterių ordino vienetas. Ordino statute buvo nurodyta, kad konventą turi sudaryti mažiausiai 12 Ordino brolių.
Paprastai tas skaičius būdavo didesnis. Komtūrijai vadovaudavo komtūras. Jis buvo atsakingas už pilies aprūpinimą, vykdė teisingumą, organizavo karo žygius ir rūpinosi komtūrijos apgyvendinimu. Komtūras turėjo pavaduotoją, kuris rūpinosi ir mokesčių surinkimu iš krašto gyventojų.
Komtūriją sudarydavo viena pilis ir ją supanti teritorija. Komtūrijos buvo nevienodos dydžiu ir turtingumu.
Skurdžiausios gebėdavo į kariuomenę pasiųsti tik kokią dešimtį ginkluotų karių, o pajėgiausios - daugiau kaip tūkstančio apginkluotų karių armiją. Prūsijoje Ordino laikais iš viso buvo įkurtos 28 komtūrijos.
Klaipėdos komtūrija buvo viena mažiausių Prūsijoje. Klaipėdos komtūrija buvo įsteigta Livonijos ordino, bet 1328 m. perėjo Prūsijai. Pietuose Klaipėdos komtūrija ribojosi su Ragainės (Ragnit) komtūrija. Žemės į pietus nuo dabartinės Priekulės, tarp jų ir apie 1360 m. įkurta mūrinė Ventės (Windenburg) pilis, priklausė jau Ragainės komtūrijai.Grupė brolių, vadovaujama komtūro, kartu gyveno vienuose Ordino namuose ir sudarė konventą (komendą).
Komendoje gyveno broliai riteriai, broliai kunigai ir broliai tarnai (Laienbrüder). Tai buvo vienuolyno gyvenimas. Komtūrui padėjo žemesnieji komtūrai (užvaizdai- Pfleger) ar vaitai (Vogt). Prūsijoje komtūro, vaito ar užvaizdo valdžia buvo laikina. Pagal Ordino statutą jie privalėjo pateikti kasmetines savo darbo ataskaitas, buvo numatytas nuolatinis tarnybų keitimas.
Ordino broliams kaip vienuoliams vadovavo būstinės (vienuolyno) vyriausiasis, preceptorius. Jis turėjo aukščiausią teisę kontroliuoti broliją ir pareigą ja rūpintis, buvo pavaldus didžiajam magistrui. Katedros vyriausiasis, kapitulos vyriausiasis buvo vadinamas probstu (prepositus, praepositus).
Kanauninkų susirinkimas (arba kolegija) buvo vadinamas kapitula. Kapitulos kanauninkai buvo Vokiečių ordino vienuoliai. Iš jų būdavo parenkami ir vyskupai, jei tik popiežius nenumatydavo kito.
Tokiu būdu vyskupai ir katedrų kapitulos buvo pavaldūs didžiajam magistrui.
Be to, Ordinas galėjo kištis ir į kitų trijų ar šešių teritorijų reikalus, nes jam priklausė bažnyčių vaitų skyrimo teisė.
Ordino pilyse komenda ir aptarnaujantys žmonės sudarydavo nuolatinę įgulą.
Bus daugiau.
Parengta pagal Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus leidinį „Klaipėdos tapatumo ženklai. Antspaudas, herbas, vėliava“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą