Autobusu įvažiuodama į Kauną, kaip dabar Lietuvoje įprasta, mačiau "slovikus", "slovikus", "slovikus", pradedant "Akropoliu", baigiant "Žalgirio" arena. Ir tarp jų staiga pamačiau nameliūkštį, ant kurio išmūryti statybos metai - 1924. Kažkokiu būdu spėjau tuos metus pamatyti. Širdį užliejo šiluma.
Žinoma, pradėjau galvoti: ak, kaip tame Kaune prasisukčiau su "Akvarelėmis". Bet, sako kauniečiai, jau kažkas šituose aruose ir hektaruose ir taip sukasi. Gerai, kad ir Kaune radosi metraštininkų, prikeliančių namus ir juose gyvenusių žmonių istorijas.
Juk į Kauną plūsdavo iš miesčiukų ir kaimelių kilę, bet mokslus baigę pačiuose kilmingiausiuose Europos universitetuose žmonės. Nesvarbu - pirma karta nuo žagrės, bet pasitaikydavo ir trečia ar net penkta karta nuo valstietiško plūgo.
Regis, Kaune visiems vietos pakako. Kaip ir šiandien, Kaune žmonės triūsė, kaip kas galėjo ir mokėjo. Reikia pripažinti - Kaunui verslumo įgūdžių niekada netrūko. Netgi sovietmečiu.
Saulėgrąžos
Prie "bromos", pro kurią kadaise būdavo einama į "Laisvės" kino teatrą filmų žiūrėti, ankstų rytą pamatau ponią, berikiuojančią kardelius ir saulėgrąžų žiedus. Saulėgrąžos parūpsta, nes vakare eisiu į Gyčio Padegimo per karantiną pagimdytą spektaklį "Pirmeiviai" apie teatro Kaune užgimimo aplinkybes prieš šimtmetį. Negi eisi tuščiomis rankomis?
Pasirinkimas krenta saulėgrąžoms. Kažkaip simboliškai - kur saulė sukasi, ten ir tos saulėgrąžos gręžiasi...
Inteligentiška gėlių pardavėja, pamačiusi susidomėjimą jos gėlėmis, pradeda aiškinti, kad jos Babtuose auginamos. Šviežut šviežutėlės į Kauną vežamos. Prisiminusi bekvapius narcizus, rožes, gabenamas iš Olandijos "kvadratiniu lizdiniu" būdu, toms Babtų gėlėms pajuntu didžiulę simpatiją. Gal lietuvių gėlininkų pastangomis prikels iš numirusių tokius kvapnius narcizus, gal net muškotus, dabar pelargonijomis vadinamus. Ir bebarstančius žiedlapius, kur pakliūva. Ir taip pat bekvapius, na, tokius pusiau plastmasinius...
Kauno senamiesčio namai, kaip ir Klaipėdos, skilinėja, trūkinėja. Bet tai daro linksmai, Kauno menininkų papuošti sienine tapyba arba nudažyti linksmomis spalvomis.
Suprantu - naujos technologijos, kai nei žemelės, nei mėšlo nereikia. Žodžiu, nieko asmeniška, tik biznis. Kuo greičiau už brangiau.
Jau kitą rytą, atėjusi gerti kavos į tą pačią vietą prie "bromos", matau su gėlių puodais besitąsantį vyriškį. Matyt, iš Babtų. Krūtinė ir nugara šlapia, tarsi "Impulse" būtų kokias tris valandas su svarmenimis tąsęsis. Sakau jam, kad ir treniruoklių salės nebereikia. Kvatojasi: "Jei prekyba būna nesėkminga, vakare viskas iš naujo", - lyg ir pasiguodžia.
Parko galerijoje aptikau ir klaipėdietės menininkės Dalios Kirkutienės drobių.
Štai ir vakarykštė ponia, su kuria vakar taip dailiai gėles apšnekėjom. Pirmiausia pasiteirauja, kaip premjera. Sakiau, kad dramos teatre, kuris gruodį švęs šimtmetį, pianinas buvo turbūt Babtų saulėgrąžomis nuklotas. "A, tai jūs vakar "Pirmeivius" žiūrėjot? Gytis Padegimas čia pas mane į "bromą" dažnai užsuka kažkam gėlių nusipirkti dovanoms", - suprantu, kad gėlių pardavėja sukasi Kauno kultūriniame gyvenime.
Linksmasis kiemelis su menininkų išmonėmis ant jo namų sienų pakėlė nuotaiką, nors jos – tik maskuotė namų skilinėjimams...
O tą rytą turėjau susitikti su menininkų Juodžių šeima. Dairausi kardelių Mindaugo Juodžio modeliams - dukrai ir žmonai. Gėlių pardavėja džiaugiasi - vakar mano pirmoji ranka buvusi sėkminga. Tai gal ir tą šeštadienį seksis...
Žirgas, kurį kauniečiai arkliu vadina
Skulptoriui Arūnui Sakalauskui, nepaisant, kiek jį puola už "kartuves" Klaipėdoje, to žirgo, kurį priglaudė Kaunas, simpatizuoju. Kai jis su žemėmis buvo maišomas dėl to karžygio ant žirgo, netgi labai sielvartavau.
Nieko neišmanau apie ukrainietišką simboliką, arklių uodegas, kamanas ar dar ką nors iš jojimo metodikos. Bet, kai toji skulpūra pagaliau "nutūpė" ten, kur dabar ir yra, man iš nuotraukų atrodė - visai harmonizuoja su aplinka. Žinoma, norėjau pamatyti natūroje.
Vakare Laisvės alėjoje pilna žmonių, jaunimas manevruoja su paspirtukais ir riedlentėmis. Rytais, gerdama kavą, Kaune pasijusdavau tarsi Paryžiuje arba tarsi kokiame kaime, kuriame... įsivaizduokite sau, sveikinamasi.
Apžiūrėjus skulptūrą iš nuotolio, man nieko netrūko. Draugė bandė studijuoti ornamentiką, kamanas. Man buvo svarbus bendras vaizdas. O jis atrodė didingai. Ir to man visai pakako. Galit į mane mėtyti akmenis už neišmanymą, bet taip jaučiau. Taip ir rašau, kaip jaučiau. Beje, dėl tų "kartuvių". Tikrai nesu Arūno Sakalausko advokatė, tuo labiau "pijarščikė". Bet prieš kelerius metus, soroptimistes išlydint į ralį 6 val. ryto, man toji skulptūra paliko neišdildomą pėdsaką: pro Dangės skvero medžius kilo saulė, ir ji taip įsipaišė į "arkos" rėmus, kad net žagtelėjau dėl vaizdo grožio. Gal A. Sakalauskas tą grožį savo vizijose buvo pajutęs? Tik mes, miegaliai, čiuoždami į darbus tesugebam įžvelgti "kartuves"? Nežinau, kiek tų medžių beliks po Dangės skvero "sutvarkymo". Manau, kad vėl bus prisodinta bonsų, neteikiančių nei pavėsio, nei sugeriančių automobilių dujas. O ką reiškia senųjų medžių pavėsis, įsitikinau Kauno santakoje ar skverelyje visai netoli autobusų stoties. Tiesiog palaima pasėdėti jų pavėsyje. Medžiai - neūžaugos niekada tos palaimos neteiks nei gigantomanija susirgusiems Šiaulių, Kauno, Klaipėdos architektams, kaip seses dvynes vienodai trinkelizuojantiems, betonuojantiems vienodas akiai aikštes - aerodromus, nei jose apsilankantiems žmonėms. Taip, jose atsiveria erdvės paspirtukininkams, riedžių mėgėjams. Bet aikštėje prie Karo muziejaus nelabai jų mačiau. Jie dažniausiai manevruoja judrioje Laisvės alėjoje. Tik maži vaikiukai karštą dieną turškėsi fontano čiurkšlėse. Vienodi tie fontanai tiek Lukiškių aikštėje, tiek Kaune ar Klaipėdoje išbetonuotame, trinkelizuotame Jono kalnelyje. Medžių teikiamos atgaivos sielai, dažnai ir smegeninei, neaptikau. Deja. Gal aš jau daug nebesuprantu architektūrinėse srovėse ir čiurkšlėse?
Parko galerija
Susiklosčius, sakyčiau, fatališkoms aplinkybėms, Parko galerija iš mano numylėtos Turgaus gatvės Klaipėdoje persikraustė į Kauno erdves. Dabar Parko galerija yra Kauno bažnyčių apsuptyje, M. Valančiaus gatvėje. Būtinai turiu užsukti, nes dar Klaipėdoje pradėtus darbus čia tęsia galerininkė Jolanta Gutauskienė.
Pasidžiaugiau, kad bendradarbiavimas su klaipėdiečiais menininkais nenutrūko ir Kaune. Aptinku klaipėdietės keramikės Daivos Ložytės parodą rūsio skliautuose "Jausenos". Eilinį kartą pasidžiaugiu Daivos gebėjimu minimalistiškai tas jausenas moterų skulptūrėlėmis išreikšti.
Klaipėdietės Daivos Ložytės keramika „Jausenos“, įsikūrusi Parko galerijos rūsyje, jame visai neblogai jaučiasi, kaip ir galerininkė Jolanta Gutauskienė.
Ponia Jolanta prajuokino, papasakojusi apie garbaus amžiaus kauniečių moterų klubelį, periodiškai užsukantį į Parko galeriją pasidairyti ko nors nauja. Aptikusios D. Ložytės parodos plakatėlį per dvi eilutes "JAU SENOS" galeristę supeikė: "Na, ir paroda "JAU SENOS". Pavadinimą prisitaikė sau, parodos dar nemačiusios.
Aptikau ir klaipėdietės tapytojos Dalios Kirkutienės darbų. Ir netgi Prano Domšaičio drobę. Galerijoje vyrauja patys įvairiausi meno stiliai. Šalia modernių gali pasigėrėti lietuviškos mokyklos tapybos klasika, nuosaikia, nežaižaruojančia. O jei reikia spalvų fejerverkų, būtinai juos atrasite. Kaip ir sakralinio meno menę.
Kauno marios
Dėl tam tikrų priežasčių aš šiemet iki šiol nesu maudžiusis nei upėje, nei ežere, nei tuo labiau - jūroje. Kai sužinojau esant galimybę laiveliu paplūduriuoti Nemune, vos nepradėjau klykti: "Noriu, noriu, noriu!"
Bet Nemunas nusekęs - jokių laivelių, jokių kelionių.
Draugės Vilmos duktė smuikininkė Barbora Laukaitytė mums beregint surado internete pakaitalą - pasiplaukiojimą katamaranu po Kauno marias.
Apgaubiau tarpukario Lietuvos šlagerių karaliaus Danieliaus Dolskio skulptūrą savuoju švarku – trumpam.
20 val. vakaro marių pakrantėje stovėjome kaip "štikai". Ak, kaip pažįstamai kvepėjo marių vanduo. Už miško medelių kyšojo Pažaislio vienuolyno kuorai. Tą vakarą Pažaislyje siautėjo popsas, bet ant marių nesklido net menkiausias garsas. Tokia tyla ir ramybė. Kažkur baltavo jachtų burės, kelis kartus neįkyriai praburzgė greitaeigiai kateriai...
Mariomis plaukiojau pirmą kartą gyvenime. Gėriau vaizdus ir pojūčius.
Saulėlydžio ant marių nepatyrėme, nes niaukstėsi. Kažkuriuo momentu prisiminiau, kad, statant hidroakumuliacinę elektrinę, buvo užtvindyti kaimai. Su sodintomis obelimis, serbentų ir agrastų krūmais. Nors plūduriuoti ant vandens buvo lyg ir palaima, bet pagalvojau, ką turėjo jausti tie žmonės, išbildinti iš savo arų... Ir turbūt verkę matydami, kaip vanduo semia jų gimtines.
Baltos dienos viduryje iš bankininko Vileišio bandau išplėšti portfelį, turbūt su pinigais.
Ak, tas pasaulis, kuriame nėra nieko amžina. Mano karta gedi naikinamų medžių, ateinančios kartos gal lygiai taip pat sielvartaus dėl ardomų betonų, kuriais kadaise jie taip smagiai dūzgė riedžiais. Tai buvo jų paauglystė, jaunystė. Su ardomu betonu ar trinkelėmis gal vyks jų atsisveikinimas su gražiausiais gyvenimo metais.
Tai tiek žinių iš klajonių po Kauną ir jo apylinkes.
Asmeninio albumo nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą