Jie rašyti senovine kalba, bet perteikia daug svarbių detalių. Nekeisdami pačių žodžių dokumentus skelbiame perrašydami dabartine rašysena.
Šiandienos įvykių kontekste toks mūsų regiono patyrimas teikia vilties ir padeda suvokti, kad visai neseniai buvo įveiktos pavojingesnės ligos nei dabar, susidurta su dar didesnėmis grėsmėmis.
1931 m. H. Selhaar pasidžiaugė, kad, prabėgus šimtui metų nuo pirmojo choleros epidemijos protrūkio, Klaipėdoje tokio pavojaus nebeliko.
Jis priminė po epidemijos Klaipėdos krašte iškilusius "choleros kalnus", t. y. nuo jos mirusiųjų kapines - sampilus. Tuo metu tokios kapinės aiškiai buvo matomos laukuose prie pat krašto sienos, tarp Piktupėnų ir Bojėnų kaimų, netoli Piktupėnų bažnyčios.
Dainius ELERTAS, Lietuvos jūrų muziejaus istorikas
Po šimtmečio tuometinės Pagėgių apskrities senbuviai nebeatsiminė, kiek ten buvo palaidota, bet gerai žinojo, nuo ko tie žmonės mirė. Sutampa ir Klaipėdos miesto kapinių pirmojo kvartalo prie dabartinės Liepų gatvės užkonservavimo laikas.
Vėlesni kapinių kvartalai buvo atnaujinami ir plėtojami už jo, paliekant nejudinamą vietą, kur buvo laidojamos pirmosios choleros epidemijos aukos.
Apie epidemijos mastą ir pasekmes liudijo H. Selhaar surinkti Klaipėdos magistrato dokumentai. Prabėgus bemaž 190 metų kai kurios paralelės su dabartimi skamba itin aktualiai.
Prasidėjo Kalkutoje
Dar kartą priminsime istorines aplinkybes. Viskas prasidėjo labai toli nuo Baltijos pakrantės. 1817 m. rugpjūčio 1 d. choleros protrūkis ištiko Gango upės pakrantės miestelius 100 mylių šiauriau Kalkutos. Po metų susisiekimo keliais pergabentas užkratas išplito visame žemyne ir pasiekė Bombėjų. Su prekių karavanais užkratas nugabentas į Mažąją Aziją ir Persiją. 1823 m. choleros kelias iš Persijos pasuko į dabartinio Azerbaidžano sostinę Baku ir Kaspijos pakrantes.
Rugsėjį kilo epidemija Volgos upės ištakose esančioje Astrachanėje. Iš Kalkutos cholera plito ir rytų link. 1824-1825 m. epidemija apėmė dalį Kinijos ir nusirito iki Sibiro. 1830 m., sulėtėdama ir vėl suintensyvėdama, cholera iš Persijos ir Sibiro ėmė plisti Rusijos imperijoje.
Liepą atsinaujinusi liga vėl ištuštino Astrachanės miestą.
Rugpjūčio 8 d. kilo protrūkis dabartinio Sakartvelo (Gruzijos) sostinėje Tbilisyje. Iš 30 000 gyventojų išgyveno vos 10 000.
Upės keliais užkratas buvo nuneštas iki Dono. Rugsėjo 28 d. užfiksuotas pirmas mirties nuo choleros atvejis Maskvoje. Lapkričio 10 d. čia jau buvo mirę 2 908 žmonės.
Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo siekiančiam 1830-1831 m. sukilimui malšinti Rusijos imperija skubiai permetė dalinius, kurių kariai jau buvo užsikrėtę cholera.
Atkeliavo iki Lietuvos
Taip su rusų karių durtuvais cholera nugabenta nuo Daugpilio, Vilniaus iki Varšuvos, paplito Dauguvos upe ir apėmė Rusijos užimtą Lietuvą.
1831 m. gegužės 13 d. Prūsijos karališkoji vyriausybė įsake "Apsakimas dėl prieš išplatinimą cholera liga padavadytą rubežų uždarymo ir nepaklusnumam sceso davadas" nurodė, kad valstybinė siena nuo Johannesburgo iki Šilokarčemos būtų saugoma kariuomenės.
Visas prekių, žmonių ir galvijų judėjimas turėjo vykti tik per muitinės postuose įrengtus karantinus: Johannesburge, Stalupėnuose, Smalininkuose.
Visi įvežami dalykai skirstomi į dvi kategorijas: atgabenti iš apkrėstos ir atgabenti iš neapkrėstos teritorijos.
Antruoju atveju įsakyta griežtai tikrinti visą įrodančią dokumentaciją. Pirmiesiems dalykams buvo paskirtas 20-ies, o antriesiems - 10-ies dienų karantinas.
Visus daiktus numatyta per 24 valandas dezinfekuoti. Kiekvienas vykstantis toliau turėjo būti aprūpintas pažyma iš karantinavimo vietos.
Netrukus artėjančios grėsmės nuojautą Klaipėdos mieste pasėjo iš Rusijos ankesuotos Lietuvos atnešti gandai. Tačiau būta nemaža miestiečių, kurie manė nelaimės išvengsią ir nesunkiai sulauksią geresnių laikų.
Niekas tos ligos nepažinojo, neturėjo jokių vaistų ir nežinojo gydymo būdų. Iš gandų buvo aišku, kad liga itin užkrečiama ir daugelio susirgusiųjų laukia greita mirtis.
Aukščiausiojo Prūsijos pareigūno įsakas
Netrukus miestiečiai sulaukė ir oficialių žinių. Juos pasiekė viešai skelbiamas aukščiausiojo Prūsijos pareigūno - oberprezidento - įsakas.
Skelbimas
Tolimesnis apsiplėtimas ligos cholera mordus Lenkijoje ir rusiškoje Lietuvoje didesniam apsaugojimui šios provincijos gyventojų padarė reikalinga pravesti ne vien prieš Lenkiją paliepta rubežiaus (valstybinės sienos) uždarymą, idant niekas per jį neperžengtų, bet ir uždaryti rubežių prieš rusiškąją Lietuvą nuo Smalininkų įglaudus Nemuno upę, toliau ir skaičių jau paskelbtų karantino bei perėjimo vietų labiau susiaurinti taip, kad personos ir daiktai iš Lenkijos ir rusiškos Lietuvos galės įeiti į Prūsiją tik per Eitkūnus, Smalininkus, Laugalius ir Nemerzatę.
Be to, žmonių nuraminimui paskelbiu, kad sulig esamomis žiniomis cholera Lenkijoje ir rusiškoje Lietuvoje ties Willenberg, Lyck, Oletzko ir Laugaliais berods jau prūsiškam rubežiui artinos, bet pačioje Prūsijoje dar niekur nepasirodė ir yra visur daryti geriausiai mačyjantys (padedantys) žygiai šitą ligą nuo mūsų rubežiaus atlaikyti.
Idant šitie žygiai ir tikrai užtektų Prūsijos gyventojų apsisaugojimui, aš jus ypačiai rubežiaus apskričių gyventojus užprašau, taip būtinai kaip rimtai, kiekvieną uždraustą susitikimą su Lenkijos ir rusiškos Lietuvos gyventojais bei priėmimą tavorų (prekių, krovinių) iš Lenkijos ir rusiškos Lietuvos prie kurių lengvai galėtų lipti liga, tuo aštriausiai ir rūpestingiausiai vengti ir būtinai ant to daboti (saugotis), kad kiekviename atsitikime žmonės ir daiktai, kurie iš ten pareina, turėtų karantino stoties atestus (būtų išlaikomi karantino stotyje ir turėtų jos pažymą) ir bet kokie peržengimai tuojau būtų pranešami vietos policijai.
Už lygiu laiku užprašau ir apskričių bei vietų įstaigas bei kiemų šaltyšius (kaimų seniūnus) tuojau ir kunigus bei mokytojus ypačiai rubežiaus rajonuose savo vietų bei kiemų gyventojams prie tinkamos progos paaiškinti, kokią begalinę nelaimę jie užkrautų ne tik ant savęs ir savo šeimų, bet ir ant visos savo Tėviškės, jeigu jie nebodami draudimo susietų su Lenkijos gyventojais ir priimtų iš jų tavorus, per ką lengvai gali būti liga įvežama į Prūsiją.
Kiekvieno švenčiausia pareiga yra, visus ryšius su lenkiškais gyventojais, ar tai būtų ypač giminės, draugai ar kupčystės (pirkliai) bei remestomesti (amatinininkai) iki tol rubežius uždarytas ir tik susieiti per karantino stotis.
Nusižengusieji bus aštriai baudžiama sulig nusikaltimo sunkumu.
Karaliaučius, 18 Meiji 1831
Prūsijos Ober-Prezidentas
Dar vienas pranešimas gyventojams
Netrukus valdžia ėmė platinti tokį pranešimą:
Apsikrėtimas su cholera mordus rodos ypačiai čia randa labai patogią progą, kur daugiau žmonių gyvena vienoje vietoje, po jų sveikatai kaip nepalankinis pasilaikymais, kaip tad atsitinka bivakuose (karo stovyklose), kalėjimuose, lazaretuose (ligoninėse) bei didelis gyventojų skaičius sulyginamai mažuose kiemeliuose (kaimeliuose)ir miesteliuose kaip tai būna karo laike kada žalnieriai (kareiviai) yra iškvarteruoti (apgyvendinti).
Prasti augalinei maisto dalykai, ypač dar pagedę, per didelis vartojimas svaiginančių bei rūgstančių gėrimų, kūniški ir dvasiški prisišlyjimai, baimė, širdperša, rūpesčiai ir t. t., staiga permaina nuo šilumos ant šalčio bei oro permainos, atsišaldymas, ypačiai apatinių kūno dalių bei kojų, gyvenimas žemuose ir pelkėtuose kraštuose gali labai padidinti ligos pasikrėtimo priegaudą (priežastį).
Bet visuomet oro sugedimas, kuris po viršminėtų sąlygų atsiranda, visai ypačiai darės tam, kad liga greitai apsikrės ant sveikųjų žmonių, kurie po viršminėtais pasilaikymais gyveno ir vienu ar kitu būdu pasidaro ligai lengvai prieinami.
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą