Pokyčiai Klaipėdoje ir džiugina, ir liūdina

Jolita Herlyn jau keturiolika metų negyvena Klaipėdoje. 2006 metais buvusi KU filosofijos dėstytoja ir Klaipėdos savivaldybės valdininkė išvyko į Daniją vadovauti tarptautinio banko rinkodaros skyriui, po ketverių metų ištekėjusi persikėlė į Hamburgo miestą Vokietijoje, kur pradėjo rašyti romanus.

Beje, dažno jos romano veiksmas vyksta Klaipėdoje. Net dviejose jos romanuose minima ir Jūros šventė. Taip pat ir naujausiame romane "Žinau, kad nieko nežinau".

Liepos pabaiga - tai vasaros metas, kai pašnekovė atvyksta į Klaipėdą.

"Per tuos keturiolika metų, kai gyvenu užsienyje nedalyvavau tik vienoje Jūros šventėje. Planuoju atostogas taip, kad Klaipėdoje būčiau liepos pabaigoje, nes tai ne tik Jūros šventės ir miesto gimtadienio metas, bet ir brolio Liutauro Kraniausko gimtadienis. Šiemet jam sukanka penkiasdešimt", - pasakojo Jolita.

"Lankau ne vietas, o žmones"

Miestas man - tai ne gatvės ir pastatai, o jame gyvenantys žmonės, todėl lankau ne tiek vietas, kiek juos, savo draugus ir buvusius kolegas. Mano sąraše - penki, su kuriais susitinku visada ir kurie man tampa vartais į miesto gyvenimą", - sakė Jolita.

Tad ir šį sykį atvykus į Klaipėdą draugai jai papasakojo, kokios naujos vietos atsidarė, kas vyksta universitete, kokios pertvarkos planuojamos miesto infrastruktūroje.

"Man viskas labai įdomu. Po jų rekomendacijų pirmiausia ir aplankau tas naująsias vietas. Šiemet tai - dešinėje Danės krantinėje įsikūrusi nauja erdvė ir ten persikėlęs Herkaus Kanto baras. Labai netikėta sukultūrinta industrinė erdvė. Puiki vieta stebėti žmones kaip meno instaliacijas. Arba tapti jų dalimi.

Labai gerą įspūdį paliko ir pėsčiųjų takas per kopas iki molo Melnragėje. Patiko viskas: ir vaikų žaidimo aikštelė, ir suoliukų dizainas, ir gubojų kvapas. Nebuvau mačiusi skulptūros "Pasivaikščiojimas su žuvimi". Ji tikrai labai papuošė molą", - kokias naujas erdves šį sykį rado Klaipėdoje, pasakojo rašytoja.

Prie jūros, jei tik geras oras, Jolita stengiasi nuvažiuoti kasmet, nes labai mėgsta pasilepinti moterų paplūdimyje.

Ką būtinai aplanko grįžusi į Klaipėdą?

"Seniau, kai dar veikė "Kurpiai", kiekvieną kartą sugrįžusi į Klaipėdą ten apsilankydavau. Man vis dar skauda širdį, kad jų nebėra, nes ten praleidau labai daug jaunystės vakarų, nuo to laiko, kai ten buvo įsikūręs Žilinsko teatras iki džiazo klubo, kai įsilinksminusi šokdavau ir ant stalų", - prisiminė Jolita.

Grįžusi į Klaipėdą, rašytoja apsistoja pas mamą Kurpių gatvėje. Tad, pasak jos, pirmas dienas ryte ir vakare tyrinėja senamiestį. Viena. Apžiūrinėdama kiekvieną pastatą, skenuodama fasadus, vertindama naujus lipdinius, skaitydama iškabas, tyrinėdama vitrinas.

"Pradedu nuo Biržos tilto, žingsniuoju Meridiano link, apeinu Jono kalnelį, Turgaus gatve žingsniuoju į Teatro aikštę, tada per pasukamą lieptelį keliauju į Kruizinių laivų terminalą, apėjusi ratą Daržų gatve suku Friedricho pasažo link ir vėl keliauju į Danės krantinę. Taip sukdama magiškus ratus aplink senamiestį susigrąžinu miestą ir tampu jo dalimi", - vardijo Jolita.

Pasak jos, Klaipėda keičiasi neįtikėtinai greitai.

"Man truputį liūdna, o kartu ir smagu stebėti tuos pokyčius. Aš lyginu dabartinę Klaipėdą su uostamiesčiu, kurio nebėra ir kuris gyvena tik mano prisiminimuose, kaip nebėra "Kurpių" ar "Bon Ton" kavinukės, virš kurios gyvenau ir kurios kiemelį matydavau pro savo buto langus...", - atsiduso Jolita.

Moteris pasakojo, kad su vienuolikmečiu sūnumi visada aplanko lietuviškų patiekalų restoraną, nes duona su česnaku ir cepelinai jam yra neatsiejami nuo Lietuvos vardo.

"Vyras taip pat užsiprašo vienintelių lauktuvių: keptos duonos su česnaku", - minėjo rašytoja.