Tiesa, pastato savininkai teigia, jog mielai padovanotų meno kūrinį miestui, muziejui ar kitai visuomeninei organizacijai, kuri įsipareigotų jį išsaugoti.
Nori išsaugoti
UAB "Lendat" direktorius Tautvydas Lenckus sakė, kad keletas bendraturčių praėjusiais metais įsigijo pastatų kompleksą J. Janonio g. 29 ir 27 (sporto salė) ir sklypą šalia jų.
"Sujungę viską planuojame pastatų rekonstrukciją arba griovimą ir statybą. Šiuo metu atliekami projektavimo darbai. Perkelti vitražą į planuojamą naują objektą neketiname, tad mums vitražas nereikalingas.
Būtų malonu, jeigu atsirastų žmonės, kurie išmano, kaip vitražą saugiai išimti, rekonstruoti ir perkelti į kitą erdvę. Nenorime vitražo atiduoti į privačias rankas, kad jis netaptų pasipelnymo objektu, nes tai iš tiesų brangus ir vertingas meno kūrinys.
Mielai jį padovanotume miestui, muziejui ar pan. įstaigai, kuri įsipareigotų meno kūrinį išsaugoti ir eksponuoti. Kad išsaugotume atminimą galime išimti vitražą savo lėšomis", - žadėjo pašnekovas ir pažymėjo, jog su suinteresuotais asmenimis jau dabar norėtų konkrečiai sutarti dėl vitražo išėmimo sąlygų ir terminų, kad pastatas be vitražo neliktų su kiaura siena.
"Nemanau, kad išmontuoti vitražą labai sudėtinga, tačiau reikalų yra, nes jis - didelis ir yra antrame aukšte", - sakė T. Lenckus.
Prašo paramos
Klaipėdos miesto viešosios Imanuelio Kanto bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė, kuri renka ir skaitmenina medžiagą apie Klaipėdos monumentaliosios dailės kūrinius, pažymėjo, kad M. A. Mackelaitės vitražas vertingas pirmiausia todėl, kad tai yra vienas seniausių vitražų, sukurtas 1968 metais.
"Vitražas buvo kuriamas Klaipėdos prekybos uosto kultūros rūmų pastatui. Jo siužetas yra jūrine tema. Jį apžiūrėti šiuo metu įmanoma tik iš lauko pusės. Iš vidaus vitražas yra aklinai užsandarintas gipso siena. Tai buvo padaryta tada, kai pastate veikė naktinis klubas. Kaip matyti iš lauko, kūrinys yra visiškai sveikas, nors iš lauko pusės išdaužtas vienas jį apsaugančio lango stiklas", - sakė B. Skaisgirienė.
Iš devynių dalių sudarytas Marijos Anortės Mackelaitės vitražas "Prie jūros" puikiai išlaikytas. Rekonstruoti pastatą ketinantys jo savininkai padovanotų kūrinį miestui, muziejui ar kitai organizacijai, kuri įsipareigotų jį išsaugoti. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.
Pašnekovė džiaugėsi geranoriška pastato savininkų nuostata išsaugoti vitražą ir kreipėsi pagalbos į neabejingus klaipėdiečius, kurie galėtų prisidėti vitražą išmontuojant.
"Vitražas yra antrame pastato aukšte. Jam išmontuoti bus reikalinga technika, greičiausiai kranas. Taip pat reikalingi specialistas, išmanantis stiklo montavimo specifiką, kuris pakonsultuotų, kaip saugiai išimti vitražą, kad nesubyrėtų jo stiklai, darbininkai, kurie tai atliktų. Šiems darbams reikalingos lėšos. Tad labai prašome atsiliepti tuos, kas gali padėti", - kreipėsi B. Skaisgirienė.
Pašnekovė pažymėjo, kad sovietmečiu sukurtų vitražų ir kitų monumentaliosios dailės kūrinių naikinimas yra didelė problema ir gėda. "Monumentalios dailės kūriniai: freskos, pano, vitražai traktuojami kaip architektūros dalis, bet nevertinami kaip meno kūriniai. Dauguma jų nėra įtraukti į saugotinų kultūros paveldo vertybių sąrašą, nėra įstatymo, kuris įpareigotų juos saugoti. Pastatą įsigijęs savininkas gali daryti ką nori", - kalbėjo B. Skaisgirienė.
Pasak Meno bibliotekos vedėjos, gerų pavyzdžių, kai vitražai buvo išsaugoti, nors ir labai mažai, tačiau taip pat yra. "Toli ieškoti ir nereikia. Palangoje 2003 m. į Birutės kalno koplyčią sugrįžo ir restauruoti Liudviko Pociaus kūriniai. Septyni vitražai buvo išdaužyti 1996 metais. Taip pat yra išsaugotas ir šiuo metu muziejuje saugomas Konstantino Šatūno vitražas "Jūratė ir Kastytis", kuris ilgą laiką puošė Palangos gintaro muziejaus ekspoziciją rūmų antrajame aukšte", - vardijo B. Skaisgirienė.
Pašnekovė paminėjo, kad ir Klaipėdoje tikrai atsirastų visuomeninė erdvė, kurioje galėtų būti eksponuojamas M. A. Mackelaitės vitražas. "Norą pasipuošti Klaipėdos Martyno Mažvydo progimanzijos langus vitražais yra išreiškęs jos direktorius Vytautas Dumčius. Neabejoju, kad atsirastų ir daugiau norinčių. Tai jau kitas etapas ir ateities klausimas, dabar yra svarbu vitražą išsaugoti", - kalbėjo B. Skaisgirienė.
Kurs vitražų parką
Vilniaus dailės akademijos studentė Simona Agota Martinkus, rašanti magistrinį darbą apie vitražus ir ieškanti būdų, kaip sovietmečiu sukurtus vertingus meno kūrinius išsaugoti ir pristatyti šiuolaikiniam žmogui pateikė prašymą Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetui skirti finansavimą M. A. Mackelaitės vitražui išsaugoti. Be to, jaunoji menininkė sugalvojo inovatyvią idėją, kaip pristatyti Klaipėdoje jau sunaikintus vitražus.
Jau sunaikintų vitražų fotografijas, eskizus galima atspausdinti ant tvirto organinio stiklo ir įkomponuoti į vaikams skirtas laipynes. Vaikų žaidimų įrenginys būtų labai spalvingas, originalus, o kartu atliktų edukacinę funkciją. Manau, kad jis galėtų papuošti Klaipėdos miesto viešąją erdvę. Labai tikiuosi, kad M. A. Mackelaitės vitražo fotografijų neprireiks naudoti kuriant šį parką, kad vitražą pavyks išsaugoti. Tad kreipiuosi į klaipėdiečius, kad padėtų išsaugoti dar išlikusį meno kūrinį ir sukurti vitražų parką" - kalbėjo S. A. Martinkus.
Vitražas nevertas saugoti?
"Savaitės ekspresui" pavyko susisiekti ir su pačia Marija Anorte Mackelaite. 1930 m. Kėdainiuose gimusi menininkė šiuo metu gyvena globos namuose "Senevita".
Paklausta apie Klaipėdoje sukurtą vitražą, autorė sakė jo nevertinanti.
"Prastas vitražas, nevertas saugoti. Galvojau, kad jau seniai jis išdaužytas. Tai storo stiklo dekoratyvus vitražas, skirtas uostui. Jame stilizuotai pavaizduotos uosto darbininkų figūros, kranai. Jokių ideologinių sovietmečio motyvų jame nėra, jis atrodo kaip ornamentas, nieko ypatingo. Vitražo stiklai sujungti cementu. Gana didelis darbas. Gaminamas jis buvo Prekybos uosto užsakymu maždaug metus laiko - teko skubėti. Po vitražo pristatymo apie jį rašė "Kultūros barai", o fotografavo Bernardas Aleknavičius. Jis man buvo atsiuntęs nuotraukas, tačiau net nežinau, kur jos dabar", - sakė kūrinio autorė.
Informacija
Vitražų meistrės Marijos Anortės Mackelaitės sukurti vitražai
"Eglė ir Žilvinas", Druskininkų biuvetė, 1960 m.
"Dailė, Muzika, Šokis", Čiurlionio menų mokykla, Vilnius, 1962 m.
Vitražas kavinėje "Vilnius", Vilniuje, 1965 m., neišliko.
"Prie jūros", buvę Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmai, 1968 m.
"Saulutės", veidrodinio stiklo vitražas kavinėje "Aušrinė", Palanga, 1972 m., neišliko.
Vitražų ansamblis Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje, 1970-1985 m. Šis vitražas laikomas M. A. Mackelaitės kūrybos viršūne.
Iš "partiankės" istorijos
Prekybos uosto kultūros rūmuose subrendo estradinis ansamblis „Kopų balsai“ su Nele Paltiniene ir Eugenijumi Ivanausku. Albino STUBROS fotoarchyvo nuotr.
Prekybos uosto kultūros rūmai, vietinių vadinti "partianke", buvo pastatyti galvojant pirmiausia apie uostininkų laisvalaikį.
Visoje Lietuvoje ir už jos ribų garsėjo šioje įstaigoje suburti Irenos Gelgutienės vadovaujamas vaikų šokių kolektyvas "Inkarėlis", Arvydo Mickaus vadovaujamas lietuvių liaudies šokių ansamblis "Disvytis".
Prekybos uosto kultūros rūmuose subrendo Arvydo Paltino vadovaujamas estradinis ansamblis "Kopų balsai" su Nele Paltiniene ir Eugenijumi Ivanausku. Šiame ansamblyje karjerą pradėjo Birutė Petrikytė, gitaristas ir dainininkas Antanas Čiapas. Išskirtinis šiuose rūmuose buvo ir pirmasis Klaipėdoje dramos kolektyvas, vadovaujamas Alberto Vilimo.
Mieste šie kultūros rūmai garsėjo ir dėl nuoširdžių vakaronių, kurios būdavo skirtos įvairių profesijų Prekybos uosto darbuotojams. Jas vesdavo pats kultūros rūmų direktorius Stasys Sasnauskas ir jų darbuotoja Galina Stepanenko.
Prekybos uosto kultūros rūmuose taip pat veikė siuvimo-kirpimo, anglų, ispanų ir vokiečių kalbų, literatūros būreliai. Ši kultūros įstaiga buvo visos šiaurinės miesto dalies susibūrimo vieta.
Šokių vakarai būdavo tikras rūmų vadovų galvos skausmas, nes retas vakaras apsieidavo be muštynių. Tiems vakarams prižiūrėti buvo samdomas milicininkas.
Prekybos uosto kultūros rūmai buvo ypatingi ir tuo, kad čia veikė bufetas. O jame buvo pilstomas tais laikais negirdėtas dalykas - "Pilzner" alus. Čia galėjai nusipirkti didžiausių deficitų - servelato, mandarinų ir apelsinų.
Gražina JUODYTĖ, "Žvilgsnis į praeitį: Klaipėdos kultūros salos. II dalis"
Rašyti komentarą