Priešais esanti siena - dar ne riba

Priverstinai nutraukta kūrybinė veikla, skaudžiai išgyventa neįvykusio spektaklio "LibertaTEM" premjera nesužlugdė noro kurti. L. Geraščenko dalijasi naujais ateities planais, pagaliau leisiančiais įgyvendinti seniai puoselėtas svajones.

Kaip sureagavote į žinią, jog dėl visame pasaulyje išplitusio COVID-19 viruso nebegalėsite pristatyti savo premjeros "LibertaTEM"?

Manau, jog reakcija buvo tokia kaip ir kitų teatrų atstovų - didelis smūgis. Tuo labiau jog šis projektas buvo kuriamas bendradarbiaujant su kompozitoriumi iš Portugalijos Rui Filipe Martins Dos Reis ir vokaliste Mili Vizsano Jean iš Ispanijos.

Iš pradžių su kompozitoriumi Filipe svarstėme, jog gal vis dėlto vertėtų spektaklį nufilmuoti tuščioje salėje ir parodyti jį publikai per socialinius tinklus. Tačiau vėliau, pasitarę su visa komanda, nusprendėme sukurti trumpametražį videofilmą. Tiesiog tam, kad mūsų pastangos kuriant šį darbą išliktų bent jau tokiu formatu. Tai labai palengvino šį staigaus veiklos nutraukimo suvokimą.

Įdomiausia tai, jog pasikalbėję su visa komanda supratome, kad spektaklio idėja - per kančios dykumą į vidinę laisvę, savęs atradimą ir dvasinę stiprybę - šio viruso akivaizdoje tik dar labiau išsigrynino, privertė apsvarstyti, kokio stiprumo ji yra. Todėl, mano suvokimu, rudenį "LibertaTEM" pasirodys visiškai kitos kokybės, kels kitokius išgyvenimus ir jausmus. Tai nebus tik gražios ir skambios frazės. Projektas bus praktiškai "perėjęs" per tą kančios dimensiją.

O aš pati savo vidinę būseną suvokiau tik tos dienos, kai viskas buvo sustabdyta, vakarą. Gyvenime nesu patyrusi aborto. Tai taip ir jaučiausi, suvokusi, jog likus penkioms dienoms iki šito "kūdikio gimimo" buvo padarytas priverstinis "abortas". Tai buvo klaikus tuštumos jausmas. Tu jauti, kaip tavyje juda gyvybė, prieš akis - startas, finišo tiesioji ir staiga - spengianti tyla. Todėl tas trumpas vaizdo projektas buvo itin svarbus, nes tapo tarytum mažu gimimu. Jis labai padėjo "įsižeminti" ir įkūnyti šią taip ilgai brandintą ir kurtą idėją.

Beje, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tą dieną, kai buvo paskelbtas karantinas, siautė uraganas "Laura". Tąkart Klaipėdos dramos teatre prasėdėjau iki devintos valandos vakaro, žiūrėdama į tuščią fortepijoną, verkdama ir klausydama už lango stūgaujančios audros, pavadintos mano vardu.

Neįtikėtini sutapimai?

Visos mano vidinės būsenos, šiuo atveju kančia, jos suvokimas, labai aiškiai susišaukė su mano kūryba, neįvykusiu spektakliu ir pagrindine jo tema - per kančią į vidinę laisvę. Kiekviena kančios dovana ir yra dovana. Gauni ją ir nežinai ką išpakuosi. Ir tai yra tavo paties labui. Ji suteikia reikiamų jėgų ir tvirtybės. Dar ir dabar bandau suvokti, ar pavyko išgyventi tą staigiai atsiradusią stagnaciją? Manau, kad vis dėlto pavyko.

Kaip atrodė Jūsų dienos karantino laikotarpiu? Juk kurti ir repetuoti su komanda nebebuvo galimybės. Ką veikėte tuo metu? Kaip jautėtės?

Baimės užsikrėsti tikrai neturėjau. Tačiau tuo metu intensyviai vyko mano pačios vidinis virsmas ir pokyčiai. Stengiausi priimti ir susitaikyti su kūrybos netektimi. Tai tęsėsi apie du mėnesius. Dabar svarstau, kad per vieną dieną aš išgyvendavau penkias dienas. Ir ne dėl to, jog buvo nuobodu sėdėti užsidarius namuose, bet todėl, jog mano emocijos keitėsi kas dvi valandas. Būdavo, iš pradžių jaučiu euforiją, o praėjus kažkuriam laikui jau merdėju dėl nesuvokiamos depresijos. Vienu metu maniau, kad išeisiu iš proto pati nuo savęs.

Kaip padėjote sau?

Išvažiuodavau į gamtą, o kartais namie palikusi visą šeimą išvykdavau visai parai į Nidą. To reikėjo tam, kad apskritai galėčiau išbūti, susitvarkyti su visais viduje vykstančiais procesais ir tokiu būdu padėti sau. Pažinodama save ir aiškiai girdėdama savo poreikius, jau seniai praktikuoju šį pagalbos sau būdą, ir ne tik karantino metu. Tai yra laikas man. Laikas, skirtas rašyti, gulėti ant žemės, vaikščioti visą dieną su pižama, valgyti tada, kai to tikrai norisi.

Kadangi esame penkių asmenų šeima, tas laikas buvo dar sunkesnis. Buvome priversti būti vienuose namuose ištisas dienas. Žinoma, visais klausimais dėl vaikų mokymosi namuose labai rūpinosi mano vyras. Todėl turėjau laiko susitvarkyti su savimi. Esu be galo jam dėkinga už tai, kad nešė visą rūpinimosi šeima ir vaikais naštą ant savo pečių. Nes tikrai buvo tokių dienų, kai gulėjau ant grindų kilimėlio apsikabinusi radiatorių.

Iš kokių patirčių gimsta Jūsų kūryba?

Visa mano kūryba ateina iš kančios. Iš įvairių būsenų, apmąstymų. Kai pagauna nenusakomas vidinis impulsas, bandau visas jausenas iškomunikuoti ir dar kartą išgyventi rašydama tekstus socialiniuose tinkluose. Būtent tada ateina visos idėjos, vizijos ir matymai.

Dažnai tenka susidurti su žmonių, su kuriais dirbu, prašymais atsiųsti pavyzdžių, kaip įsivaizduoju fotosesijas, vaizdo projektus ar kitas norimas įgyvendinti veiklas. Visada atsakau, jog niekada nežiūriu į svetimus pavyzdžius kaip į įkvėpimo šaltinį. Nežiūriu kitų režisierių spektaklių prieš pradėdama statyti savuosius, nežiūriu kitų menininkų fotosesijų. Nes visus pavyzdžius ir įkvėpimą gaunu pati iš savo vidaus. Man įdomus būtent toks kūrybinis kelias. Taip yra ir su būsimu spektakliu "Vasarvidžio nakties sapnas". Vizijos, kaip viskas turės būti, gimė mano viduje, emocijose ir būsenose.

Papasakokite plačiau apie būsimąjį projektą.

Spektaklis bus statomas remiantis Viljamo Šekspyro to paties pavadinimo pjese. Konkretaus laiko, kada projektą išvys žiūrovai, negaliu pasakyti. Aišku, norėčiau, kad tai įvyktų dar šią vasarą.

Idėja statyti šį šokio judesio spektaklį užsimezgė jau praeitą vasarą. Net komanda jau buvo surinkta. Bet, matyt, dar buvo ne laikas. Tai štai, praėjo metai ir supratau, kad noras niekur nedingo.

Tai bus labiau mano pačios svajonių įgyvendinimas. Šiaip yra įvairių pamąstymų, kuria kryptimi judėti pristatant šį projektą. Galiu pasakyti tik tiek, jog pasirodymas vyks ne uždaros patalpos scenoje, o atviroje erdvėje. Tačiau dar noriu susilaikyti nuo visiško atvirumo, žinote, kaip būna: paleidi idėją, o kas nors paima ir pasičiumpa ją.

O nebijote situacijos pasikartojimo? Turiu galvoje vis dar nestabilią padėtį šalyje ir pasaulyje dėl viruso grėsmės. Gali būti, jog ir antroji premjera neišvys scenos šviesos.

Kartais patys nežinome, kurios durys užsidarys arba atsidarys. Galiausiai, užsidarius durims, kartais paliekamas pravertas langas. Nors dabar jau pradedu dar aiškiau suvokti, jog net esant prieš akis sienai dar nereiškia, kad negalima eiti kiaurai per ją. Arba bent jau pačiam padaryti kad ir mažą skylutę joje. Tvirtai tikiu, jei yra vidinis noras ir įkvėpimas, viskas yra įmanoma.

Juk ne viskas, kas nepavyksta, - baigiasi. Čia labai tinka mano pačios pavyzdys, kai stačiau spektaklį "LibertaTEM". Iš vienos pusės į tai galima žiūrėti kaip į neįvykusį projektą, nors ir buvo viskas paruošta ir sutvarkyta iki smulkmenų. Tačiau projektas buvo įgyvendintas kitu būdu. Ir tas glaudus ryšys, kontaktas, sukurtas su užsienio kompozitoriumi ir vokaliste, vis vien išliko.

Kokie artimiausios ateities planai?

Kol kas išlieka kūdikių spektaklių datų planavimas. Be jau minėto "Vasarvidžio nakties sapno", tęsime trilogijos - "Debesų gaudyklė", "Debesų žaidynės" ir "Debesų sūpuoklės" - paskutinės dalies kūrimą. Rudenį planuojama premjera. Šią vasarą Klaipėdoje, Juodkrantėje ir Preiloje rengsime šokio ir teatro vaikų stovyklą "Basom kojom". Taip pat planuoju parodyti žiūrovams dar vieną, man pačiai itin svarbų, tačiau visiškai netelpantį mano pačios veiklos rėmuose projektą. Tik kol kas negaliu nieko daugiau išduoti.

Tenoriu palinkėti žmonėms neprarasti vilties, žiūrėti į priekį kad ir kokios aplinkybės gyvenime pasitaikytų. Net ir upė visada atranda tėkmę ir kelią į priekį, nepaisydama pasitaikiusių kliūčių. Išeitis visada yra.

Akimirkos iš judesio spektaklio "Vasarvidžio nakties sapnas" kūrybinio proceso.

Režisierė/aktorė Laura Geraščenko Fotografas Giedrius Bubliauskas Grimuotoja / įvaizdžio kūrėja Rūta Ščervenina Regina Doseth.