Ramunė Adomaitienė: "Likimo smūgiai ne sugniuždė, o sustiprino"

Net sunku suvokti, kiek likimo išbandymų gali įveikti vienas žmogus: kraupus automobilio susidūrimas su traukiniu, daugiau nei mėnuo komoje be gyvybės ženklų, medikų prognozės, kad likusią gyvenimo dalį teks būti suvaržytai neįgaliojo vežymėlyje, o galiausiai sužinota, kad žuvo ir mylimas vyras. Tokius likimo išbandymus įveikė, o vėliau sporto arenose ėmė žibėti paralimpietė, pasaulio ieties metimo ir šuolio į tolį rekordininkė klaipėdietė Ramunė Adomaitienė.

Šįkart "Savaitės ekspresas" nusprendė išsamiau pristatyti šią itin stiprios valios, geležinio charakterio ir teigiamomis emocijomis trykštančią moterį.

Turbūt daugelis po tokių išbandymų keiktų likimą ir savęs klaustų: "Kodėl tai nutiko būtent man?", tačiau R. Adomaitienė nė akimirkos nepalūžo, o tik veržėsi į priekį ir sugebėjo prasibrauti į neįgalių sportininkų elitą.

Kraupios avarijos detalės

Pradėkime viską nuo pradžių. Prieš daugiau nei 20 metų R. Adomaitienė su vyru ir dukrele gyveno įprastinį laimingą jaunos šeimos gyvenimą, tačiau vieną dieną visas jos pasaulis tarsi subiro į šipulius.

Ramunė prisimena, kad nelaimė įvyko prieš 24-erius metus rugpjūčio mėnesį.

"Tuomet mano dukrytei buvo vos dveji metukai. Tą dieną aš pirmą kartą nuvedžiau ją į darželį. Ji taip nenorėjo eiti, kad net rėkė, tačiau auklėtoja pasakė, kad visi vaikai dažniausiai taip elgiasi. Tada nuėjau taip galvodama ir girdėdama jos klyksmą, tačiau dabar prisiminusi šį įvykį galvoju - gal dukra nujautė nelaimę? Kai bandau prisiminti tą įvykį, mano atmintis visiškai dingsta. Prisimenu, kad buvau darbe, kad manęs atvažiavo pasiimti vyras. Jis turėjo nuvežti tepalus į Šilutę ir pakvietė mane į kompaniją. Taip pat tai buvo ir pirma mano darbo diena. Dar spyriojausi nevažiuoti, bet visi bendradarbiai kaip susitarę pradėjo raginti, kad aš važiuočiau. Taip ir išvažiavau, - lemtingą dieną prisimena Ramunė. - Daugiau nieko, viskas kaip ištrinta. Neprisimenu, kaip įsėdau, kaip važiavau. Buvau po nelaimės nuvykusi prie Saugų kaimo, kur įvyko susidūrimas su traukiniu, ir niekaip nesupratau, kaip nutiko nelaimė."

Pasak įvykį mačiusių liudininkų, jaunos poros automobilis į geležinkelio pervažą įvažiavo degant raudonam signalui ir čia į juos rėžėsi traukinys.

"Liudininkai pasakojo, kad automobilis, sustojęs prie pervažos, "staigiai davė gazo" ir tada susidūrė su traukiniu. Traukinio mašinisto teigimu, jis signalizavo, jog pasitrauktume, tačiau mūsų automobilis buvo ant bėgių, ir mes nesitraukėme. Man visa ta avarija - tarsi per miglą. Žinau tiek, kad buvome nublokšti gal daugiau kaip 100 metrų", - pasakojo R. Adomaitienė.

Žmonės atskubėję į įvykio vietą išvydo kraupų vaizdą - kraujyje ir tepaluose paskendusius du jaunus žmones. Užčiuopę pulsą, liudininkai iškvietė medikus.

Nepažino net dukra

R. Adomaitienė iš komos ligoninėje pabudo tik po pusantro mėnesio ir iš pradžių sunkiai orientavosi aplinkoje.

"Iš pradžių šlubavo atmintis, atsiminiau vaikystę, klasiokes ir mergautinę pavardę. Vėliau po truputį atmintis sugrįžo. Vėliau sužinojau, kad atminties šlubavimas - tarsi apsauginė organizmo reakcija nuo tokių sudėtingų patirčių, išgyvenimų", - teigė R. Adomaitienė.

2016 m. Rio de Žaneiro paralimpiadoje Ramunė Adomaitienė nušoko 4 m 52 cm ir ją nuo bronzos medalio skyrė vienas, kaip ji pati įvardija, "tarsi prakeiktas" centimetras.

Ji puikiai pamena ir po kraupios nelaimės ligoninėje įvykusį pirmąjį susitikimą su dvejų metų dukrele.

"Dukrelė manęs išsigando ir ėmė verkti. Aš tada savo mamai sakiau: ji bijo baltos ligoninės patalynės, atvežk iš namų mano gėlėtą patalynę. Iš pradžių net nesuvokiau, kad dukra manęs tiesiog neatpažino", - pasakojo R. Adomaitienė.

Ir iš tiesų, dabar Ramunė jau pripažįsta, kad tuomet buvo tarsi visiškai kitas žmogus.

"Nenuostabu, kadangi mane tiesiogine to žodžio prasme sulipdė iš kūno dalių - prisiuvo nosį, lūpas, smakrą. Itin profesionaliai savo darbą atliko gydytojas Vytautas Grykšas. Jei ne jo puikus darbas ir profesionalumas, manau, kad dabar jau gulėčiau po žeme Lėbartuose. Tačiau dabar dar sugebu aktyviai sportuoti ir iškovoti medalių. Tai puiku", - kalbėjo sportininkė.

R. Adomaitienė po kiek laiko pamatė nuotrauką, kaip atrodė iškart po avarijos.

"Tiesiog pati negalėjau savęs pažinti. Buvau visa juoda, tepaluota, kūnas išdarkytas, net sunku suprasti, ar čia žmogus. Vaizdas - kraupus. Gydytojas man sakė, kad bijojo, jog nuo tepalų neįvyktų kraujo užkrėtimas, tačiau nebuvo kada jį valyti, nes kiekviena sekundė buvo itin svarbi. Stengtasi daryti viską, kad tik pavyktų išsaugoti mano gyvybę", - pabrėžė Ramunė.

Ramunės Adomaitienės mama ir trenerė Algina Vilčinskienė nuolat kartu vyksta į varžybas. "Medikai prognozavo, kad Ramunė likusį gyvenimą praleis neįgaliųjų vežimėlyje, tačiau ji dėjo visas pastangas tam paneigti: Palangoje per reabilitacijos laikotarpį stengėsi ištrūkti iš vežimėlio, negalėdama paeiti, tiesiog šliaužė žeme. Ramunei padėjo nežmoniškas pasišventimas, charakteris, noras ir ryžtas gyventi", - pabrėžė A. Vilčinskienė.

Kai ji jau ėmė sveikti ir kabintis į gyvenimą, atskriejo dar viena žinia - jos vyro Kęstučio gyvybės medikams išsaugoti nepavyko.

"Supratau, kad reikia žūtbūt kabintis į gyvenimą, sveikti ir stengtis dėl dukrytės. Aš visą gyvenimą buvau sportininkė, todėl nenuleidau rankų. Būtent sportas man ir išugdė tokį tvirtą charakterį. Ir dabar dirbdama Klaipėdos lengvosios atletikos mokykloje trenere savo auklėtiniams pabrėžiu, kad sportuokite, ugdykitės charakterį, nes niekada gyvenime negalite žinote, kas nutiks", - akcentavo R. Adomaitienė.

Po to, kai R. Adomaitienė atsigavo po komos, sveiko itin sparčiai.

"Gydytojai kalbėjo, kad išsaugoti gyvybę beveik nėra šansų. Tačiau Ramunei padėjo nežmoniškas pasišventimas, charakteris, noras ir ryžtas gyventi. Pasakysiu atvirai, labiau pasišventusio sportui žmogaus nesu sutikusi", - teigė čempionės mama ir trenerė Algina Vilčinskienė.

Medikai prognozavo, kad Ramunė likusį gyvenimą praleis neįgaliųjų vežimėlyje, tačiau ji dėjo visas pastangas tam paneigti: Palangoje per reabilitacijos laikotarpį stengėsi ištrūkti iš vežimėlio, negalėdama paeiti, tiesiog šliaužė žeme.

"Darė viską, kad tik nesėdėtų jame. Pakilti iš ligos patalo padėjo sportas. Ji nuo vaikystės atkakliai sportavo, buvo daugkartinė daugiakovės prizininkė", - pabrėžė paralimpietės mama.

Praėjus tik 1,5 metų po tragiškos avarijos, Ramunė pasirodė sporto arenose.

R. Adomaitienė savo iškovotų trofėjų kolekcijoje turi visų spalvų pasaulio ir Europos čempionatų medalius, ne kartą gerino planetos rekordus įvairiose neįgaliųjų lengvosios atletikos rungtyse, tačiau pripažįsta, kad viena didžiausių jos svajonių - paralimpinis medalis.

Nuo šios svajonės 2012 m. Londono paralimpinėse žaidynėse šuolių į tolį rungtyje 4 m 67 cm nušokusią Ramunę skyrė vos vienas centimetras - klaipėdietė liko ketvirta. 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpiadoje ji nušoko 4 m 52 cm ir vėl nuo bronzos medalio ją skyrė vienas, kaip ji pati įvardija, "tarsi prakeiktas" centimetras.

R. Adomaitienė sportinę karjerą neįgaliųjų sporte pradėjo 2000 metais. Nuo 2005-ųjų dalyvauja Europos, pasaulio paralimpinėse žaidynėse ieties metimo, rutulio stūmimo, šuolio į tolį rungtyse. 2010 metais pasiekė pasaulio ieties metimo ir šuolio į tolį rekordus.

Visgi 2017 metais R. Adomaitienę sukrėtė dar vienas autoįvykis - ji buvo nublokšta perėjoje ir šįkart buvo sužalota sveikoji kairė sportininkės koja.

Šuolius reikėjo užmiršti, Ramunė pradėjo mokytis mesti ietį ir diską. Stiprios valios moteris prisitaikė prie kitokio pobūdžio lengvosios atletikos rungčių - Europos čempionate disko metimo varžybose ji buvo per plauką nuo medalio - ketvirta. Tikimasi, kad būtent šios rungties sektoriuje R. Adomaitienę išvysime ir 2021 metų Tokijo paralimpinėse žaidynėse.