Rekonstruktorė Raminta Beržanskytė: "Dažantys augalai naudoti net kare"

Kada ir kaip pradėti išgauti natūralūs dažai, kaip jie naudoti ir kaip juos atkurti šiandienos sąlygomis, papasakojo tekstilės dizainerė, rekonstruktorė Raminta Beržanskytė.

Kada, kam ir kokius dažus žmonės pradėjo naudoti?

Labiausiai paplitusi nuomonė yra ta, jog visų pirma atrastos valgomų bei vaistinių augalų dažinės savybės.

Šią informaciją siekiama nustatyti tyrinėjant įvairius rašytinius šaltinius ir iškastinės archeologinės tekstilės fragmentus, kurie dažniausiai randami įšalę lede, tundrose, dykumose, druskų urvuose ar žmogaus sukurtose palaidojimo vietose.

Deja, organiniai pluoštai greitai suyra veikiami įvairių aplinkos sąlygų, o išlikę fragmentai dažnai būną pakitusios spalvos. Vis dėlto, naudojant šiuolaikines technologijas, ekspertai jau gali tiksliai nustatyti tiek audinyje išlikusius dažiklius, tiek jų panaudojimo metodus.

Tyrimai rodo, jog Kinijoje ši technologija buvo naudojama jau 6 000 m. pr. m. e., Mesopotamijoje rasta vilna su granatų ir žagrenio pėdsakais datuojama trečiame tūkstantmetyje pr. m. e., o Indo slėnyje gyvavusiame Mohenjo-daro mieste rasti mėlynų ir raudonų dažų įrodymai išlikę iš 2 600 m. pr. m. e.

Senovės Egipte vienu iš seniausių radinių laikomas iš 2 400 m. pr. m. e. išlikęs lininis audinys su įausta mėlyna juosta, į kurį buvo suvyniota mumija, o mėlynai dažyta vilna datuojama keturiais šimtmečiais vėliau.

Remiantis šiais duomenimis, galima daryti prielaidą, jog natūralaus dažymo ištakos yra Rytų civilizacijose ir vėliau iš ten paplito į Europą, kurioje seniausi dažyti audiniai rasti druskų kasyklose Halštate, Austrijoje datuojami apie 1 400 m. pr. m. e.

Negalima atmesti ir galimybės, kad ankstyvesni šios technologijos įrodymai Senajame žemyne dar nėra atrasti arba dėl aplinkos poveikio jau yra visiškai sunykę.

Obels šakelėm dažyta vilna

Dažniausiai augaliniai dažai naudojami tekstilei, tačiau jais galima suteikti norimą atspalvį ir medienos ar odos gaminiams. Kartais augaliniai dažai būdavo naudojami išradingiau - kariai jais margindavo kūną.

Cezaris savo knygoje aprašė Galijos gyventojų dažinės mėlžolės karą: "Britų kariai, nusidažę odą augalinės kilmės mėlynu ekstraktu, šturmuodami pirmose eilėse išgąsdino ir įveikė priešininkus".

Smalsu, kokiais dažais buvo nudažyti audiniai, juostos ir pan. dalykai dabartinės Lietuvos teritorijoje?

Tekstilės pas mus mažai išlikę, o dar mažiau ištirta siekiant nustatyti dažiklių kilmę. Be to, tyrimų metu nustatomas ne pats augalas, o tik dažiklis, tad reikia apmąstyti platų kontekstą - kokie augalai kaupia šį dažiklį, kurie iš jų rekonstruojamu laikotarpiu augo Lietuvos teritorijoje, kuo dažė mūsų kaimynai, kas buvo paplitę Europoje, ką galėjo atsivežti.

Pavyzdžiui, juostos fragmente aptinkamas tam tikras raudonas dažiklis. Žinome, kad jis išgaunamas iš kelių Lietuvoje augančių lipikų šaknų.

Tačiau jos labai smulkios, o raudonai spalvai išgauti reikia didelio kiekio, tad vien jų rinkimas užtruktų neįsivaizduojamai ilgai. Tas pats dažiklis išgaunamas iš dažinės raudės šaknų, Europoje jau nuo seno jomis prekiaujama ir dažoma, dar rekonstrukcijai galima naudoti ir raudės, ir lipiko šaknis.

Dažiklius tekstilėje nustatyti gali būti sunku, dažnai per ilgus šimtmečius jie reaguoja su dirvožemiu, vyksta įvairiausi procesai, tad nustatomi tik keli. Siekdama atkurti platesnę spalvų skalę, naudoju kitą metodą.

Egzistuoja sąrašai augalų, kurių žiedadulkės tam tikru laikotarpiu rastos Lietuvos teritorijoje.

Sugretinus šiuos duomenis ir atrinkus dažymui tinkamus augalus, galima imtis dažymo proceso, pateikti spalvų skalę, kuri išgaunama iš tyrinėjamo augalo. Iš nustatytų dažiklių žinome, kad spalvos buvo ryškios - raudona, geltona, žalia, mėlyna, įvairūs kiti atspalviai.

Žinome, kad mūsų krašte gyvenę kuršiai mėgo mėlyną spalvą. Kaip ją išgaudavo?

Mėlyna spalva paplitusi visame pasaulyje, išgaunama iš įvairių lapinių augalų. Europoje labiausiai paplitusi dažinė mėlžolė, įvairiose šalyse gyvavo milžiniški ūkiai, kuriuose ji buvo auginama ir atliekama pirminė fermentacija - lapai sumalami, sukami į kamuoliukus, džiovinami. Tada vėl sumalami ir fermentuojami 3 mėnesius vis drėkinant ir maišant.

Šitaip paruošta medžiaga siunčiama dažytojams, kurie gautą masę vėl fermentuodavo šarminiame vandenyje, procesui pagreitinti būdavo papildomai dedamos kviečių sėlenos, raudės šaknys.

Fermentuotas skystis įgaudavo žalsvą ar rusvą atspalvį, paviršiuje susidarydavo mėlynos putos. Į šiuos dažus merkiami siūlai ir laikomi trumpai, nuo keliu iki keliolikos minučių. Ištraukti į orą gelsvi siūlai nuo deguonies įgauna mėlyną spalvą. Procesas kartojamas kelis ar keliolika kartų, taip išgaunama patvari, tamsiai mėlyna spalva.

Archeologiniai duomenys rodo, kad Lietuvos teritorijoje jau pirmame amžiuje buvo mėlynų audinių, tačiau galime tik spėlioti, ar dažymui naudota mėlžolė buvo importuojama, ar auginome patys, galimi abu variantai.

Taip pat yra tikimybė, kad mėlyną spalvą išgaudavo iš takažolės, tačiau šioje srityje dar reikia atlikti įvairius dažymo tyrimus.

Indigo dažytojo rankos.

Kaip augalinius dažus pasigaminti šiandienos sąlygomis?

Natūralus dažymas - daugybę įvairių veiksnių apimantis procesas, tad norint kokybiškai, patvariai nudažyti tekstilės gaminį teks šiek tiek padirbėti.

Visų pirma, organiniai dažai pagal aplikacijos metodą skirstomi į tris grupes - kubinius, tiesioginius ir kandikinius. Kubinių dažų grupė yra pati mažiausia ir apimanti itin sudėtingus spalvos išgavimo procesus, į šią grupę įeina itin vertingas Tyro purpuras bei mėlynas indigas.

Antrai grupei priklauso tiesioginiai dažikliai, kurie gali pluoštą nudažyti tiesiai iš tirpalo, turi daug taninų ar kitų medžiagų. Tačiau spalvų paletė negausi, nepasižymi dideliu atsparumu skalbimui, šviesai. Pirmiesiems bandymams galima naudoti granatų žieves, graikinių riešutų žalias luobeles, dažinį dygminą, tagetes.

Kandikiniai dažikliai yra pati didžiausia ir labiausiai paplitusi grupė, kuri pasižymi tuo, jog negali savarankiškai sudaryti patvarių jungčių su pluoštu.

Dėl šios priežasties jau kelis tūkstantmečius naudojami neorganiniai kandikai - metalų druskos, tokios kaip kalio aliuminio alūnas (toliau - alūnas), geležies sulfatas, vario sulfatas ir organiniai iš augalų išgaunami kandikai - taninai, oksalo rūgštis bei alūną iš dirvožemio akumuliuojantys augalai - kelios pataisų (Lycopodium) ir dvynučių (Symplocos) genčių rūšių augalai.

Šios dažų fiksavimo priemonės ir metodai atrasti jau prieš keturis tūkstantmečius ar seniau.

Žodis "kandikas" (angl. "mordant") kilęs iš lotyniško žodžio "mordere", reiškiančio "kąsti", nes buvo tikima, jog tam tikros medžiagos padeda dažams "įsikąsti" (prisitvirtinti) prie pluošto, tad jie tapdavo atsparūs skalbimui ir aplinkos poveikiui.

Keturnytėmis staklėmis austa skara. Geltona dažyta rykštene, ruda - natūrali spalva.

Skamba labai sudėtingai?

Iš tiesų kandijimo procesas nėra toks baisus ar sudėtingas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Paprasčiausias būdas pradedantiesiems - švarius, gerai išplautus, drėgnus vilnos siūlus sudėti į puodą vandens, kuriama ištirpinta 10 proc. alūno (t. y. 100 g vilnos naudojama 10 g alūno) ir pakaitinti iki 60-70 laipsnių.

Tokia temperatūra palaikoma valandą, paliekama atvėsti. Kitas žingsnis yra dažymas. Dažų ištraukos paruošimas - labiausiai įtraukianti, įdomiausia proceso dalis.

Pradedantiesiems rekomenduojama kaitinti augalus 45 minutes, tada nukošti. Procesą galima kartoti kelis kartus, tokiu būdu gaunami keli skirtingo stiprumo nuovirai.

Minkštos augalų dalys, tokios kaip žiedai ar jauni lapeliai, savo dažiklius į vandenį atiduota greitai - per 30-50 minučių, o kietesnes dalis, pavyzdžiui žieves, verta lėtai kaitinti 4-6 valandas, tokiu būdu ištraukoje susikaupia daugiau dažiklių. O štai riešutmedžio luobelės dažymui brandinamos 3 metus, persimonų sultys fermentuojamos 3-7 metus.

Spalvai modifikuoti dažnai naudojami įvairūs priedai - rūgštis (citrinos arba actas), šarmas (pelenai, soda, skalbiamoji soda), amoniakas, kreida, vynakmenis, vario ir geležies sulfatai, taninai.

Iškandyti siūlai merkiami į kambario temperatūros dažų ištrauką ir kaitinami. Norint išgauti šviesius atspalvius, užtenka kaitinti 30 min, atvėsinti ir pakabinti džiūti. Siekiant tamsių, gilių atspalvių, galima lėtai kaitintu porą valandų, palikti pamirkti kelias dienas. Iš nuoviro ištraukti siūlai džiovinami, galima juos dar palaikyti savaitę ar dvi - dažai dar geriau įsigers. Vėliau plaunama tol, kol vanduo taps švarus.

Lengviausiai dažus sugeria vilna, tad geriausia dažymą pradėti nuo jos.