Helsinkio universiteto antidopingo specialisto S. Iliukovo tyrimas yra puiki iliustracija, kokią naudą sporto pasauliui atnešė ABP įvedimas. Ir kokią naudą nesąžiningiems sportininkams atneša dopingo vartojimas, ypač tokio, kuriam aptikti nėra priemonių ir būdų.
Iki maždaug 2010-ųjų metų nebuvo jokio būdo nustatyti, ar atletai, siekdami pagerinti savo ištvermę, nenaudoja vadinamojo kraujo dopingo.
Tai yra bet koks metodas ar draudžiama medžiaga, kurių tikslas padidinti raudonųjų kraujo kūnelių kiekį, kad būtų pagerintas sportininko pasirodymas. Tai gali būti eritrocitų masės transfuzija (savo ar donoro krauju), draudžiamų medžiagų, kurios skatina eritrocitų gamybą, vartojimas ar deguonies pernešėjai.
Vienas populiariausių – eritropoetinas, vadinamas tiesiog EPO. Iki 2000 metų ši medžiaga buvo itin populiari tarp nesąžiningų ištvermės sportininkų, pavyzdžiui, dviratininkų. EPO kartu su steroidais bei kraujo perpylimu naudojo ir liūdnai pagarsėjęs Lance`as Armstrongas.
Sergei Iliukov / YLE nuotr.
Jau vėliau, apie 2010-uosius, buvo įvesta nauja priemonė – atleto biologinis pasas (ABP). Tai elektroninis dokumentas, kuriame kaupiama informacija apie tam tikrus profesionalaus sportininko duomenis. Kas kartą atlikus dopingo testą gauta informacija yra saugoma, tad vėliau galima palyginti duomenis ir aptikti tam tikrus neatitikimus ar anomalijas sportininko organizme.
Pagrindinis ABP principas yra tam tikru metu stebėti atrinktus biologinius kintamuosius, kurie netiesiogiai atskleidžia dopingo poveikį, o ne bandyti aptikti pačią dopingo medžiagą ar metodą.
Naudojant ABP pirmasis nubaustas dviratininkas buvo ispanas Igoras Astarloa (2010 m.), lengvojoje atletikoje – portugalas maratono bėgikas Helderis Ornelasas (2012 m.).
S. Iliukovas kartu su Helsinkio universiteto kolegomis (Jukka-Pekka Kauppi, Arja Uusitalo, Juha Peltonenu bei Yorcku O Schumacheriu) nusprendė atsisukti į masiniu dopingo vartojimu pagarsėjusią Rusiją ir šios šalies lengvaatletes. Jų tikslas – išsiaiškinti, kokią įtaką sporto rezultatams padarė ABP įvedimas.
„Po ABP įvedimo šioje šalyje tiesiog pasipylė lavina diskvalifikacijų dėl ABP neatitikimų. Dėl šios priežasties rezultatai smarkiai suprastėjo“, – LRT.lt teigė S. Iliukovas.
Julija Zaripova triumfavo Londono olimpinėse žaidynėse, bet vėliau auksą prarado / AP nuotr.
Jis su kolegomis atliko iš pažiūros gana paprastą tyrimą. Jie paėmė penkių lengvosios atletikos bėgimo rungčių – 800 m, 1 500 m, 3 000 m su kliūtimis, 5 000 m ir 10 000 m – aštuonis geriausius metų rezultatus iš nacionalinio Rusijos čempionato pusfinalių ir finalų nuo 2008 iki 2017 metų.
Iš aštuonių geriausių tų metų rezultatų buvo išvestas metų vidurkis, taip mokslininkai gavo 10 skirtingų kiekvienos rungties laikų. Tada buvo nuspręsta lūžio ABP įvedimo metais laikyti 2012-uosius – būtent tada buvo visiškai įvesta biologinių pasų kontrolė.
Taigi vidutinius laikus liko sugrupuoti į dvi dalis: pirma dalis apima penkerius metus iki ABP įvedimo (2008–2012), o antra dalis – penkerius metus po įvedimo (2013–2017). Gauti rezultatai atveria akis. Keturiose iš penkių tirtų rungčių po ABP įvedimo rezultatai Rusijoje gerokai suprastėjo.
Rezultatų skirtumai
5 000 m rungties rezultatų vidurkis suprastėjo 31,6 sek. (3,4 proc.), 10 000 m – 49,83 sek. (2,6 proc.), 1 500 m – 5,26 sek. (2,2 proc.), 800 m – 2,33 sek. (2 proc.). Didelio skirtumo nebuvo tik 3 000 m su kliūtimis rungtyje (2,31 sek., 0,4 proc.), tačiau tai galima paaiškinti trimis būdais. Pirma, tai yra gana nauja rungtis, pasaulio čempionate atsiradusi tik 2005 m., antra – Rusijoje ji niekada nebuvo laikoma itin svarbia, trečia – šioje rungtyje yra kliūtys, kurias reikia įveikti, tad pergalę lemia ne vien atleto fizinės savybės.
Vos keli procentai atrodo labai mažas skirtumas, tačiau ką jis lemia, S. Iliukovas paaiškina 800 metrų rungties pavyzdžiu: „Skirtumas yra gana didelis. Pavyzdžiui imkime 800 metrų rungtį. Jeigu tavo distancijos įveikimo laikas yra apie 2 min., tau bus labai sunku net patekti į olimpines žaidynes ar pasaulio čempionatą. Bet bėgdamas 2–3 sek. greičiau tu ne tik būsi jose, bet ir pateksi į finalą.“
Kad pagrįstų savo teiginius, tyrimo autoriai suskaičiavo, kiek rusių atlečių įvykdydavo svarbiausių lengvosios atletikos čempionatų (Europos ir pasaulio čempionatų bei olimpinių žaidynių) A normatyvus tais pačiais laikotarpiais. Kaip matome iš žemiau esančios lentelės – skirtumas akivaizdus.
Jeigu kyla klausimas, kodėl tyrime žiūrėta tik į moterų rezultatus, S. Iliukovas atsako, kad mokslas yra įrodęs, jog „kraujo dopingas“ kur kas daugiau naudos duoda būtent moterims: „Tai mes žinome dar iš senų sovietinių studijų 8-ajame dešimtmetyje.“
Tyrimo autoriai teigia, kad tyrimas įrodo, jog Rusijoje buvo labai gaji „kraujo dopingo“ problema. Ji nedingo net ir dabar, mat net ir ABP neparodo, kuomet dopingas naudojamas labai mažais kiekiais, tačiau ir gaunama nauda – kur kas mažesnė.
„Prieš ABP atsiradimą nebuvo būdų nustatyti, ar sportininkas nėra naudojęs „kraujo dopingo“, ar į jo kraują nėra papildomai įleista tam tikrų medžiagų. Nesvarbu, iš kito žmogaus kraujo ar tavo paties. Įvedus ABP tai labai smarkiai sumažėjo, žinoma, ir dabar galima sukčiauti itin mažais kiekiais ir nebūti pagautam, tačiau gaunama nauda yra itin maža.
Marija Savinova prarado Londono olimpinį auksą / AP nuotr.
Pažiūrėkite į geriausius Rusijos bėgikių laikus 800 m rungtyje kiekvienais metais, kiek sportininkių galėjo įveikti distanciją greičiau nei per 2 minutes iki 2012 metų, o kiek tai gali padaryti po jų“, – pasakojo S. Iliukovas.
Kiek daug reiškia kelios sekundės, puikiai iliustruoja lentelė, kurioje pateikti aštuoni greičiausi Rusijos bėgikių kiekvienų metų laikai 800 metrų distancijoje. Raudonai pažymėti tie, kurie atitinkamais metais leido patekti į pasaulio ir Europos čempionatus arba olimpines žaidynes.
Ross Hamilton@Hamiltonsport1 · Mar 17, 2020Replying to @iljukov @sweatscience
I’d have no argument with your numbers it makes sense, just not sure I’d trust the Biological passport to rule out everything. Russian sport has been quite creative with these things.
Agree, I dont think that drugs misuse stopped there (not only in Russia) but main thing is that you are not able to dope like before. Microdosing are microdosing and effects are not that decisive. Take a look at these 800m results. Reds are athletes who qualify with their result
See Sergei Iljukov's other Tweets
Tyrime aprašytą metodą S. Iliukovas ateityje galvoja panaudoti ir kitoms lengvosios atletikos rungtims ar kitoms sporto šakoms – pavyzdžiui sunkiajai atletikai, kuri pastarąjį dešimtmetį irgi ypač kenčia nuo dopingo vartojimo.
„Žinoma, tai panaudosi ne visur, pavyzdžiui, dviračių sporte keičiasi taisyklės, visos trasos yra skirtingos, tad lyginti laikus yra sudėtinga. Lengvojoje atletikoje tai kur kas lengviau – rungtys vienodos, distancijos nesikeičia, sąlygos irgi. Mes galime tirti sunkiaatlečius, galvojame ir apie kitas lengvosios atletikos rungtis, tikrai tęsime savo darbą“, – užtikrino S. Iliukovas.
Viena žymiausių Rusijos sportininkių, pagautų naudojant atleto biologinį pasą, yra Julija Zaripova, dėl to praradusi Londono olimpinių žaidynių aukso medalį 3 000 m su kliūtimis rungtyje.
Dėl dopingo vartojimo Londono olimpinį auksą 800 m rungtyje prarado Marija Savinova, o Pekino žaidynių bronzą 3 000 m su kliūtimis bėgime prarado Jekaterina Volkova.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą