Ar grįš į Dakarą – dar nenusprendė

Ar grįš į Dakarą – dar nenusprendė

Nors apie tai, kada tiksliai sugrįš 45 metų karteniškis Gintautas Igaris, žinojo tik jo šeimos nariai, tačiau vyras neišvengė audringų sutiktuvių prie savo namų. Pirmadienį pirmą valandą nakties sveikinimų ir ovacijų bangą sukėlė jo vadovaujamos įmonės „Geralda“ darbuotojai – ką tik iš Dakaro į snieguotą gimtinę sugrįžusiam ir džiaugsmingų emocijų apimtam G.Igariui beliko tik skėstelėti rankomis: „Na, jūs ir nemirtingi esat!“.

Atrodė, kad su šampano purslais iš susirinkusiųjų širdžių išsiveržė ir emocijos – kolektyvas glėbesčiavo ir sveikino laimingai namo sugrįžusį G.Igarį ir godžiai gėrė jo įspūdžius iš Dakaro maratono.

Ne mažiau įspūdžių „Geraldos“ darbuotojai suteikė ir pačiam G.Igariui – paskutinę akimirką sužinoję apie jo sugrįžimą, jie viską metę susirinko prie jo namų Kartenoje.

Žvakių šviesomis nušvietę apie 150 metrų ilgio kelią į Igarių sodybą, sukūrę laužą, prie kurio patys laukdami šildėsi kone dvi valandas, darbuotojai G.Igariui įteikė įspūdingų rožių glėbį, kurias saugodami nuo šalčio buvo susupę į audeklą tarsi kūdikį. Sveikinimams dar tebeskambant, dangų nušvietė fejerverkų žiedai.

„Išvykdama į Vilnių nieko darbuotojams nesakiau, nes maniau, kad jie sekmadienį norės pailsėti, pabūti su šeimomis – nenorėjau trikdyti jų poilsio“,- darbuotojų entuziazmu džiaugėsi Jolanta Igarienė, kuri į Vilnių pasitikti savo vyro vyko drauge su atžalomis Agne ir Ugniumi bei savo anyta Irena Igariene ir tėvais Virginija bei Adomu Bertašauskais.

Kirto lažybų

„Mes visi tapome motociklų sporto gerbėjais. Ir ne tik mes, bet ir mūsų šeimos, draugai, pažįstami. Dakaras plinta kaip virusas, - pasakojo „Geraldos“ darbuotojai, pastarąsias dienas darbą pradėdavę ir baigdavę nuo žinių apie Dakarą. – Na ir kas, kad Gintautui nepasisekė pasiekti finišo – juk tai nebuvo pasivažinėjimas parko takeliais. Dakare susitinka profesionalai ir net labiausiai patyrę motociklininkai važiuodami verkia. Svarbiausia - kad Gintautas sugrįžo sveikas ir gyvas – tai mums tikra šventė.“

Paklaustas, kokią reabilitacijos programą po įtempto laiko Dakare darbuotojai yra parengę savo vadovui, direktoriaus pavaduotojas Audrius Leščiauskas linksmai pasakojo: „Jau kitą savaitę laukia kelionė į parodą Frankfurte. Laukia nauji užsakymai, produkcija ir pinigai, kuriuos ir vėl galėsime taupyti Dakarui. Argi tai ne puiki reabilitacija?“

Laukdami, kol G.Igaris sugrįš į namus, „Geraldos“ darbuotojai ne tik dalijosi naujienomis apie Dakarą, bet ir kirto lažybas, ar jų vadovas kitąmet sugrįš į šias sunkiausias, bet prestižiškiausias lenktynes Pietų Amerikoje. „Garantuoju“,- tikino Laima Stropuvienė, kuri teisėjaujant Egidijui Bendikui kirto lažybas su priešingą nuomonę turėjusiu A. Leščiausku. Tik koks bus lažybų prizas – ar laimėjusiojo pavėžinimas motociklu, ar pralaimėjusiojo „laimė“ tą motociklą nuplauti – trijulė žadėjo pasitarti su svarbiausiu lažybų herojumi G.Igariu.

Nesėkmės lydėjo ir komandą

Į klausimą, ar kitąmet sugrįš į Dakarą, negalėjo atsakyti nė pats G.Igaris. Nenorėjęs priimti skuboto sprendimo, jis buvo tiesiog laimingas, kad išvengė skaudžių traumų ir parodęs sutinusį dešinės rankos delną, visus susirinkusius skubėjo nuraminti, jog tai – nieko rimto.

Bet būtent tai, kad reikia kuo greičiau pasirodyti gydytojui, kuris įvertintų traumą ir paskirtų gydymą, G.Igarį ir vertė namo sugrįžti anksčiau negu baigėsi Dakaro lenktynės – jų finišas įvyks sausio 20 dieną Čilėje.

„Kai atsipeikėjau, jau prieš save pamačiau gydytoją. Jis, kaip ir bokso ringe, rimtai pažiūrėjo man į akis ir pasakė: „out!“ (liet. lauk!),- tarsi nuotykį patirtą avariją pasakojo G.Igaris. – Gaila, ne viskas matosi vaizdo įraše, kuriame nufilmuotas mano kritimas. Ten buvo maža duobutė ir iš karto nedidelis kauburėlis – dėl to mano motociklą pagavo turbulencija ir aš nukritau. Kurį laiką praradau sąmonę, o kai pakėliau akis nustebau: kodėl stovi priekyje motociklininkas, kuris prieš tai važiavo man iš paskos. Dar nežinau, kokią klaidą padariau ir kaip kritimo būčiau galėjęs išvengti. Tikrai nedidinau greičio dėl geresnio rezultato – tam dar buvo per anksti. Visi dalyviai jau jautė bendrą kūno nuovargį, buvau ne vienintelis, kuriam dėl neįprasto maisto teko išgyventi žarnyno infekciją – ji atėmė daug jėgų, trūko miego. Tačiau tądien buvau vos pradėjęs greičio ruožą – nuvažiavau gal 5 km, taigi negaliu ir sakyti, kad jau buvau pervargęs ir išsiblaškęs“.

G.Igaris apgailestavo, kad nesėkmingai lenktynės susiklostė ir jo komandai, su kuria jis Dakare dalyvauja antrus metus ir kuriai vadovauja patyręs motociklininkas italas Frankas Piko (Franco Picco). Sugedus komandos sunkvežimiui, kuriuo vežami asmeniniai motociklininkų daiktai ir reikalinga technika, dalys, F.Piko turėjo pasitraukti iš varžybų.

Dėl sunkvežimio gedimo be savo daiktų liko ir G.Igaris, tad namo jis grįžo žurnalistų paskolintais batais ir kelnėmis, kuriuos jis gavo po medikų apžiūros atsidūręs lietuvių stovykloje. „Aš jau grįžau iš atostogų“,- paklaustas, kiek laiko prireiks poilsiui, šypsojosi G.Igaris, prisipažinęs, kad stengėsi numigti kelionėje – į Lietuvą jis skrido dvi paras ir šešiais lėktuvais.

Tikėjo sėkme

„Stengiausi kuo mažiau jaudintis ir galvoti, kas blogo gali nutikti, – nenorėjau, kad mano išgąstingos mintys materializuotųsi, - „Pajūrio naujienoms“ sakė Gintauto Igario mama Irena Igarienė. – Nežinau, iš kur Gintautas jaučia trauką mototechnikai, bet mano tėtis buvo žvejys, Gintauto tėtis irgi – ekstremalas: per beždžionių tiltą mopedu bandė pervažiuoti, tik pačioje tilto pabaigoje vairo ragai nebeištilpo. Ir Gintautas visko išbandė: slidinėjo kalnuose, nardė Platelių ežere, šoko su parašiutu. Negaliu sakyti, kad prie to galima priprasti. Jaudinuosi dėl sūnaus, bet kartu ir tikiu, kad viskas jam bus gerai“.

Gintauto Igario sėkme tikėjo ir jo žmona Jolanta, kuri sakė šįkart kur kas ramesne širdimi jį išlydėjusi į lenktynių trasą. „Kai aš jaudinuosi, tai Gintautui geriau sekasi. Blogai, kad dabar buvau tokia rami dėl jo. Kaip tik bėgau prie kompiuterio ieškoti žinių apie jį, kai sulaukiau Ginto skambučio – laimei, dar nebuvau spėjusi perskaityti skambių antraščių, kad jis iš trasos sužeistas išgabentas sraigtasparniu. Apėmė dvilypis jausmas: gaila, kad nepasiekė finišo, nes mačiau, kiek daug Gintautas laiko ir jėgų įdėjo rengdamasis lenktynėms, ypač intensyviai - paskutinį pusmetį. Bet: jei nebuvo lemta pabaigti lenktynių, laimė, kad jis patyrė nedidelę traumą. Tai laiminga pabaiga,- pasakojo J.Igarienė. Paklausta, ar kitąmet G.Igaris sugrįš į Dakarą, ji sakė. - Nežinau, ką jis nuspręs. Bet kad gali įveikti Dakarą ir pasiekti finišą, jis jau įrodė pernai.

Pirmas, trečias ar penktas lenktynėse jis jau nebus. Tad ko dar ten važiuoti? Mąstau apie tai, ar vien dalyvavimas Dakare vertas tokios rizikos. Juk prakeiktum save, jei kas nors blogo nutiktų: kad nesustabdei, „neužlaužei“ likti namie. Bet enduro klasės motociklininkus traukia įveikti neišvažiuojamas vietas, azartas išbandyti save, gražūs gamtos vaizdai. Galiu tai suprasti, nes pati buvau Peru sostinėje Limoje, kur išlydėjau Gintą. Labai patinka Dakaro atmosfera ir viskas būtų gerai, jei iš anksto žinočiau, kad Gintas laimingai pasieks finišą. Motociklininkai negali daryti klaidų, nes jie, skirtingai negu automobilių vairuotojai, visus smūgius turi atlaikyti savo kūnu“.

G.Igaris šiemet buvo vienintelis motociklininkas iš Lietuvos, kuris dalyvavo Dakaro ralyje, – iki nelaimės jis važiavo 103 vietoje. Praėjusiais metais G.Igaris užėmė 81-ą vietą tarp 97-ių finišavusių motociklininkų.

Šiųmetines Dakaro lenktynes tęsia vienintelis lietuviškas ekipažas: automobiliu važiuoja Benediktas Vanagas ir Saulius Jurgelėnas.

Sidebar placeholder