2016 metai - olimpiniai metai, tačiau Klaipėda kol kas būriu olimpiečių pasigirti negali. Vienintelis mūsų miesto atstovas, kišenėje turintis garantuotą vardinį kvietimą į šią vasarą vyksiančias Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, - tai sunkiaatletis Aurimas Didžbalis. Šis 24-erių Bronislavo Vyšniausko auklėtinis 2015 metais padarė tai apie, ką Europa kalbės dar ne vienerius metus - pirmą kartą šalies istorijoje tapo ne tik savo svorio grupės, bet ir absoliučiu Senojo žemyno čempionu.
2015 metų geriausias Klaipėdos miesto sportininkas šiuo metu gyvena įtemptu režimu, kadangi itin nuoširdžiai ruošiasi šiam kol kas svarbiausiam sezono startui.
"Noriu padaryti viską, kas tik nuo manęs priklauso, kad po olimpinių žaidynių galėčiau būti ramia sąžine ir sau pasakyti: "Padariau viską, ką pajėgiau. Dėl sporto atidaviau savo širdį ir visas jėgas", - atviravo A. Didžbalis.
Tiesa, pagal reitingą į olimpiadą galėtų patekti ir kitas Klaipėdos sunkiaatletis Žygimantas Stanulis, tačiau vienai šaliai yra skiriamas tik vienas olimpinis kelialapis.
Analizavo klaidas
Kaip Tau prasidėjo 2016 metai? - pasiteiravome A. Didžbalio.
Tradiciškai jau kelerius metus sausio pirmąją leidžiu sporto salėje. Nesinori gulinėti ar švęsti. Juk jei ne pats, niekas kitas už tave nieko nepadarys. Atmosfera - darbinė, juk 2016-ieji yra olimpiniai metai.
Per didžiąsias žiemos šventes bent šampano taurę pakėlei?
Per Kūčias buvau nuvykęs į savo gimtąjį Opšrūtų miestelį pas tėvus. Tai yra apie 10 kilometrų nuo Marijampolės. Pabendravome, šventiškai pavakarieniavome ir per Kalėdas grįžau į Klaipėdą. Naujųjų metų išvakarėse ramiai laiką leidau su draugais. Šventimas buvo kuklus, simboliškai pakėliau šampano taurę ir tiek.
2015 metų pradžia Tau itin sėkminga - balandžio mėnesį Europos čempionate Tbilisyje (Gruzija) pirmą kartą Lietuvos istorijoje tapai ne tik savo svorio grupės (iki 94 kg) nugalėtoju, bet ir absoliučiu Europos čempionu, metų pabaigoje Hiustone (JAV) vykusiame pasaulio čempionate tapai rovimo rungties vicečempionu, tačiau neišstūmei pradinio svorio ir dvikovėje nebuvai klasifikuotas. Praėjo nemažai laiko, viską apsvarstei, kaip manai, kodėl taip įvyko? Juk buvai įvardijamas tarp pasaulio čempionato lyderių...
Pritrūko sėkmės. Galbūt aš asmeniškai šiek tiek perlenkiau lazdą. Treneris norėjo, kad pirmu bandymu kelčiau kuklesnius svorius ir po to didinčiau, o aš maniau, kad pakelsiu didesnius svorius, norėjau maksimumo... Juk tam ir treniruojuosi, kasdien lieju prakaitą sporto salėje, kad rezultatai gerėtų ir per varžybas tai pademonstruočiau.
Hiustone ne viskas pavyko taip, kaip planavau. Nesklandumai prasidėjo nuo rovimo rungties - pirmu ir antru bandymu nepavyko iškelti 180 kg štangos. Tai padariau tik trečiuoju bandymu. Šioje rungtyje iškovojau sidabro medalį, tačiau po priešininko diskvalifikacijos artimiausiu metu man turi atitekti rovimo rungties aukso medalis.
Tai, kad nepasisekė iškelti štangos iš pirmo karto, šiek tiek išblaškė ir išbalansavo. Vėliau dar varžybų metu įvyko techninis nesklandumas - buvo užgesusi švieslentė. Jau buvau apšilęs, turėjau netrukus eiti stumti štangą, o varžybos kelioms minutėms buvo sustabdytos. Tiesiog atšalau, išsiblaškiau ir vėliau susikaupti nebepavyko.
Tris savaites prieš išvyką į Hiustoną Lietuvos čempionate išroviau 186 kg, išstūmiau 220 kg ir dvikovėje surinkau 406 kg. Jei pasaulio čempionate būčiau iškėlęs tokius pačius svorius, būčiau tapęs čempionu. Hiustone planetos čempionu tapęs baltarusis Vadimas Straltsas dvikovėje surinko 405 kg (išrovė 175 kg, išstūmė - 230 kg). Apmaudu, kad dvikovėje nepavyko iškovoti medalio. 2014 metais lapkričio mėnesį Almatoje (Kazachstanas) vykusiame pasaulio suaugusiųjų čempionate iškovojau du medalius - sidabro ir bronzos. Tuomet dvikovėje surinkau 399 kg, rovimo rungtyje (185 kg) iškovojau sidabrą, o stūmimo rungtyje (214 kg) buvau penktas. Dvikovės rezultatas tada man garantavo bronzos medalį.
Visgi galbūt 2015 metais taip turėjo įvykti... Tai dar labiau motyvuoja stengtis ir kantriau siekti savo užsibrėžtų tikslų. Supratau, kad reikia klausyti trenerio patarimų bei nurodymų. Tam ir yra treneris - strategas. Galbūt kartais reikia nusileisti žemyn, kad galėtum atsispirti nuo dugno.Treneris man sako, kad gerai, jog šaltą dušą gavau per pasaulio čempionatą, o ne per olimpines žaidynes. Juk olimpinės žaidynės - ketverių metų darbo egzaminas.
"Laimė mėgsta tylą"
Prisimenant 2015 metus, jie Tau atnešė daugiau džiaugsmingų, nei liūdnų akimirkų: juk tais metais ne kartą gerinai Lietuvos rekordus, ketvirtą kartą buvai išrinktas geriausiu Klaipėdos miesto sportininku, taip pat vienintelis iš klaipėdiečių kišenėje jau turi vardinį kelialapį į 2016 metų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Juk olimpiada daugeliui sportininkų - svajonė. Kokius sau keli tikslus olimpinėse žaidynėse? Kaip manai, ar yra realu tapti olimpiniu prizininku?
Kantriai ir nuoširdžiai dirbu ir darau viską, kas tik nuo manęs priklauso. Siekiu iki olimpiados kuo labiau pagerinti savo asmeninius rezultatus. Labai norėčiau iš Rio de Žaneiro į Klaipėdą parvežti dovaną, tačiau apie tai svajoju tik tyliai. Sakoma: "Laimė mėgsta tylą." Nenoriu iš anksto nieko prisikalbėti...
Papasakok, kokia yra Tavo įprasta dienotvarkė?
Iš lovos keliuosi 7 val. ryto, darau pramankštą, pusryčiauju. Vėliau einu į studijas Klaipėdos universitete (yra Kūno kultūros pedagogikos magistrantas. - Autor. past.) arba atlieku kokius savo asmeninius reikalus. 10 val. vyksta pirma treniruotė, po jos, 12.30 val. - pietūs. Po jų dažniausiai einu pailsėti, tai yra pamiegoti. 17 val. vyksta jau antra treniruotė. 19.30 val. - vakarienė. 21 val. - pramankšta, o miegoti einu apie 23 val.
Tavo treneris Bronislavas Vyšniauskas ne kartą yra sakęs, kad esi vienas iš tų atletų, kurio pernelyg motyvuoti nereikia, o net reikia varyti iš salės, kad "nepersisportuotum". Iš kur tas užsispyrimas ir valia?
Sportu rimčiau žavėtis pradėjau nuo 15 metų, kai iškovojau pirmuosius medalius. Nuo to laiko supratau, kad tik pats esu savo gyvenimo kalvis ir niekas kitas už mane nepadarys. Jei sėdėsiu sudėjęs rankas, nieko gero nebus. Jei nori tapti čempionu, privalai būti visa galva pranašesnis už kitus. O pranašesniu gali tapti tik per juodą darbą.
GERIAUSIAS. Aurimui Didžbaliui 2015 metai buvo sėkmingi: tapo absoliučiu Europos čempionu, pasaulio čempionato rovimo rungties vicečempionu, ne kartą gerino Lietuvos rekordus ir buvo pripažintas geriausiu Klaipėdos miesto sportininku. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Širdis dar neužkariauta
Ar yra kas po varginančių treniruočių Tave paguodžia, įkvepia? Arba paklausiu be užuolankų: ar turi širdies draugę?
Deja, neturiu. Tam reikia daugiau laisvo laiko, o aš esu nuolat užimtas - treniruotės, varžybos, režimas. Kita vertus, šiais laikais surasti tokį žmogų, kuriuo galėtum pasitikėti ir iš jo sklistų nuoširdumas, pagarba, meilė, yra labai sudėtinga. Dabar daugeliui merginų rūpi daugiau materialinis, o ne dvasinis žmogaus pasaulis. Tai yra didelė šiuolaikinio pasaulio problema. Kalbant apie mylimą žmogų, nenuleidžiu rankų ir tikiu, kad anksčiau ar vėliau ateis laimė ir į mano kiemą.
Papasakok, kaip leidi laisvalaikį?
Patinka pabūti gamtoje, tarkime, kad ir kur nors ramiai šalia sodybos ar miško pailsėti kubile, pasikaitinti pirtelėje. Laisvalaikį mėgstu leisti ramiai. Per varžybas pakanka to šurmulio, tad po jų norisi pailsėti. Patinka masažai, taip pat mėgstu pasiklausyti muzikos: ir "popsą", ir repą, yra platus mano skonio spektras... Vieno kurio nors muzikos stiliaus, grupės ir atlikėjo neišskirčiau. Muzikos stilius priklauso nuo tuo metu esančios nuotaikos.
Per varžybas esi itin mėgstamas publikos ne tik dėl puikių rezultatų, bet ir savo salto programos. Iš kur to išmokai? Juk 94 kg vyrukui persiversti ore per galvą turėtų būti ne taip jau ir paprasta, žinant ir tai, kad prieš kelias sekundes reikėjo kelti sunkias štangas?
Kai buvau paauglys, labai žavėjausi akrobatika, salto. Pats tai pabandyti išdrįsau tik maždaug prieš 5-6 metus ant minkštų čiužinių. Iš antro ar trečio karto daugmaž pavyko ir užsikabinau. Po savaitės vykau į varžybas Lenkijoje ir tuomet jau pamėginau tai atlikti be čiužinių. Pavyko, todėl nuo tada, kai man varžybose pasiseka, atlieku salto. Tai tarsi mano sėkmės vizitinė kortelė, savotiška džiaugsmo išraiška. Labai norėčiau salto atlikti Rio de Žaneire...
Iškelia apie 25 tūkstančius tonų
Bandei skaičiuoti, kiek tonų svarmenų tarkim pakeli per mėnesį ar metus?
Taip, kadangi mes planuojame krūvį, rašome treniruočių planus. Per mėnesį vidutiniškai išeina apie 24-25 tūkstančiai tonų. Per metus - apie 300 tūkstančių tonų. Per metus skaičiuojama per 20 tūkstančių vidutinių svorių štangos pakėlimų.
Vadovaujiesi kokiais nors prietarais prieš varžybas?
Stengiuosi nekreipti dėmesio į jokius prietarus. Kaip sakoma: "Neturėk kitų dievų, tik mane vieną." Jei pradėsi mąstyti, kad neužsivilkai neva tai sėkmingų oranžinių ar geltonų megztų kojinių ar kokių violetinių glaudžių, tada labai save suvaržysi. Neprisirišu prie daiktų ar rūbų, o tiesiog per varžybas stengiuosi atiduoti visas jėgas, kad tik iškelčiau štangą. Už rezultatus privalai atsakyti tu, o ne kas kitas.
Esi lietuviams puikiai pažįstamas sportininkas. Ar gatvėje dėmesys neerzina?
Pernelyg didelio dėmesio nejaučiu. Aš ir sporto salėje, ir gatvėje stengiuosi elgtis pavyzdingai, tad žmonių žvilgsniai manęs nekausto. Buvo kartą - mano automobilį sustabdė policija, pareigūnas mane pažino ir sako: "Bet per televizorių Jūs atrodote stambesnis." Pasijuokėme, ir tiek...
Ne kartą žurnalistams esu sakęs, jog mėgstu būti dėmesio centre, tačiau išpuikti nežadu. Niekada savęs neaukštinu.
Kartais būna smagu, kai po varžybų prieina koks vyrukas ir sako: "Žiūrėjau tavo pasirodymą per televizorių. Esi šaunuolis. Taip ir toliau varyk." Smagu, kad žmonės palaiko. Tada atsiranda dar didesnė motyvacija stengtis. Bet būna ir taip, kad po nesėkmingų varžybų gana artimi žmonės, kurie anksčiau tave palaikė, staiga nusigręžia ar net apkalba. Tada yra skaudu. Tačiau su tuo susitaikai ir sukandęs dantis toliau pluši sporto salėje. Kaipgi tie žmonės nesupranta: juk nuo to, kad man nepasisekė, aš mažiau nesitreniravau. Juk aš taip pat stengiausi, kaip ir anksčiau, tačiau nepavyko. Visko gi pasitaiko gyvenime, o ypač sporte.
Klaipėda - sunkiaatlečių kalvė
Papasakok apie magistro studijas Klaipėdos universitete. Kada diplomo gynimas?
Pedagogikos fakultete studijuoju kūno kultūros pedagogiką. Pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje reikėtų gintis magistro darbą, tačiau dar su treneriu pasitarsiu, ar tai daryti šiemet, ar nukelti kitiems metams. Juk 2016 metai - olimpiniai metai. Vasarą manęs laukia kol kas svarbiausios mano sportinės karjeros varžybos - Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Žinau iš bakalauro studijų, kad diplomo gynimas išblaško, atsiranda papildomas jaudulys, nuo streso sumažėja apetitas ir panašiai. Nesinori, kad prieš olimpiadą mane blaškytų papildomi dirgikliai. Egzaminus esu išsilaikęs, tereikia pabaigti rašyti magistro darbą ir jį apsiginti... Su treneriu spręsime, kaip čia geriau daryti. Juk ir diplomo gynimas ir olimpiada - 2016 metų vasarą.
Anksčiau kalbėjai, kad viena iš Tavo ateities svajonių - tapti policininku. Ar ši svajonė dar neišblėso?
Sunku dabar atsakyti, kadangi su metais bręstame ir mintys keičiasi. Patruliuoti gatvėse ar stabdyti automobilius nesinorėtų, gal šiose struktūrose norėtųsi rimtesnio darbo. Kol kas šią vaikystės svajonę esu atidėjęs į šoną. Juolab kad pareigūnai mūsų šiuolaikinėje visuomenėje nėra taip, kaip turėtų būti, vertinami: atlyginimai gana maži, nėra jiems pagarbos ir panašiai. O juk jie, gindami mus, mūsų valstybę, neretai rizikuoja ir savo gyvybę.
Kokie Tavo artimiausi planai, kokios laukia varžybos?
Šiemet dalyvausiu Lietuvos čempionate, o dėl Europos čempionato, kuris vyks pavasarį Norvegijoje, dar su treneriu svarstome. Kadangi optimalią sportinę formą mums reikia pasiekti olimpinėms žaidynėms. Svarbu dėti visas pastangas, kad rezultatai gerėtų.
Prisimink, kaip prasidėjo Tavo sportinis kelias?
Sportuoti pradėjau būdamas penkiolikos. Sportuoti paskatino mano tėčio brolis. Saugos tarnyboje dirbantis dėdė - aukštas, atletiškas. Norėjosi ir man būti tvirtesniam. Jis mane nuvedė į Marijampolėje esantį "Sūduvos" sporto centrą pas žinomą šios sporto šakos trenerį Alvydą Kirkliauską. Į treniruotes kasdien važiuodavau po 20 kilometrų. Jau po trijų mėnesių Anykščiuose vykusiose varžybose iškovojau trečiąją vietą. Vėliau, persikėlęs į Klaipėdos sunkiaatlečių centrą, įkurtą trenerio Bronislavo Vyšniausko, ėmiau skinti vieną po kitos pergales.
Kaip vertini Klaipėdoje gyvenimo ir treniruočių sąlygas?
Klaipėdoje gyvenu jau septinti metai. Čia man labai patinka. Klaipėdoje jaučiuosi savas. Šis miestas įaugo į kraują. Kitur savęs neįsivaizduoju. Gražus ir Vilnius, tačiau savęs ten kol kas neįsivaizduoju. Klaipėdoje žinau visas vietas, patinka pasivaikščioti Klaipėdos poilsio parke ar pajūriu, pabūti gryname ore. Klaipėda su kiekvienas metais vis gražėja, tai nuostabu.
Kalbant apie treniruočių sąlygas, kiek man teko būti Lietuvoje, sunkiaatlečiams niekur nėra geriau nei Klaipėdoje. Juk mes vienoje vietoje ir gyvename, ir treniruojamės, ir valgome. Tai puikus sporto centras. Įsitikinau, kad, norint pasiekti gerų rezultatų, reikia tiesiog gyventi šalia salės, atsiduoti sportui ir laikyti režimo. Klaipėda - neabejotina Lietuvos sunkiosios atletikos lyderė.
"Aurimas - fanatiškai darbštus"
Bronislavas VYŠNIAUSKAS, Lietuvos sunkiosios atletikos rinktinės treneris
Aurimas Didžbalis - toks sportininkas, kuris dirba tiesiog fanatiškai, jo nereikia raginti sportuoti, o net tenka varyti iš salės, kad nepersitreniruotų. Tai labai darbštus, pareigingas ir žodžio nuolat besilaikantis žmogus. Iš jo pavyzdį turėtų imti daugelis sportininkų. Aurimas turi tvirtą sportininko charakterį ir tai įrodo savo darbais. Juk jis 2015 metais tapo ne tik savo svorio grupės, bet ir absoliučiu Europos čempionu. Kiek mes Lietuvoje turime absoliučių Europos čempionų? Tai labai svarbi ir svari pergalė, perrašiusi Lietuvos istoriją. Mes galbūt dabar to nesuprantame, bet po kelerių metų suprasime ir vertinsime.
Rašyti komentarą