Padeda tikėjimas
Septynkovininkė A.Skujytė olimpinėms žaidynėms ruošiasi su didžiuliu entuziazmu. „Laiptelis po laiptelio žengiu į priekį. Per treniruotes vienas kitas pagerintas asmeninis rezultatas yra kaip rodiklis, kad viskas eina teisinga kryptimi. Pasižiūrėjus į kitų sportininkių aukštą lygį, lyg ir turėtų būti baugoka. Bet iš kitos pusės nėra baugu. Tikiu, kad galų gale viskas bus gerai. Žinoma, kuo atsakingesnis startas, kuo jis svarbesnis, tuo labiau jautiesi, tarsi eitum į egzaminą. Bet nėra taip, kad mane kaustytų baimė, kokį bilietą ištrauksiu. Vis tiek mokomės, ruošiamės rungtims ir kokių nors staigmenų šiuo atveju nebus - laukia tos pačios rungtys. Tik šiek tiek yra adrenalino, bet jis reikalingas, bent jau man, nes kai iš vidaus jauti tokį stimulą ar virpuliuką, tai šiek tiek geriau sekasi pasirodyti. Tiesa, kartais ir be jaudulio rezultatai būdavo visai neprasti. Taigi šiuos dalykus labai sunku nuspėti“.
A.Skujytė sako, kad startas startui nelygu. Prisipažįsta, kad visai kitoks jausmas apima, kai atstovauja Lietuvai: „Pavyzdžiui, visai kitoks jausmas per komercines varžybas, nes tada labiau dalyvauji dėl savęs ir nėra taip svarbu, kurią vietą užimsi. Kaip mes sakome, niekas tavęs nebars, jeigu ir nepasiseks. O kovojant už Lietuvą ir adrenalino daugiau, ir atsakingesnis startas, todėl visada norisi padaryti viską, ką gali geriausiai“. Tiesa, A.Skujytei malonu kitų šalių sportininkams papasakoti apie savo Tėvynę, ypač kai jie nežino, kur yra Lietuva. „Prisimenu, kai buvome Afrikoje, manęs vietiniai gyventojai paklausė, kur yra Lietuva. Bandžiau paaiškinti, kad netoli Lenkijos, bet jie vis tiek nieko nesuprato. Galiausiai manęs paklausė, gal tai Amerikoje. Taigi būna tokių humoristinių akimirkų“, - stebisi sportininkė.
Mergina prisipažįsta, kad prieš lemtingus startus jai labai padeda tikėjimas. Prieš svarbias varžybas sportininkė dažnai pasimeldžia, bet jokių talismanų, kaip yra populiaru, nesiveža: „Jeigu žmogus tiki, prašo Dievo pagalbos ir malonės ir pasitiki Aukščiausiuoju, tai kam jam tada reikalingas talismanas. Jeigu dabar prisiriši prie kryžiuko, kurį laikysi savo talismanu, tai vieną dieną jį pamirši ir viskas - bus pasaulio pabaiga. Tiesiog tikiu Dievą, pasitikiu juo ir prašau jo pagalbos. Kartais mes ne taip suprantame, kaip Dievas supranta. Ir tai, kas mums atrodo kaip nesėkmė, kaip tik yra mūsų Kūrėjo pagalba, kad mus nukreiptų tinkama kryptimi“.
Kantri su vaikais
Sportuodama niekada nesigailėjo pasirinkusi tokią nelengvą profesiją, galbūt tik mažiau laisvalaikio turėjo negu bendraamžiai. Todėl turėtų ką patarti jauniems žmonėms, kurie dvejoja, ar rinktis sportininko kelią. „Vienas dalykas, labai svarbu protingai pasirinkti trenerį, - pataria mergina. - Su protingu treneriu nebūtinai visą save išspausi ir išeisi iš sporto suluošintas. Vienas treneris tave saugo daugiau, kitas galbūt mažiau. Kitas dalykas - pasirinkęs sportą, niekada negali prognozuoti savo ateities, nes gali gauti tokią traumą, kad po jos nebegalėsi tęsti karjeros. Tikrai tokių žmonių teko sutikti, kurie į sportą sudėjo visas savo viltis, bet nebegali daugiau sportuoti. Todėl vis tiek reikėtų turėti planą „B“. Reikėtų galbūt ir mokslų neapleisti - žiūrėti, studijuoti, derinti, bandyti suktis. Nes kas žino, ar iš to sporto pavyks pragyventi. Man kol kas kaip ir pavyksta. Aišku, kai sportininko rezultatas yra aukštas, kviečiasi į komercines varžybas, kur yra įsteigti piniginiai prizai, tikrai yra galimybių uždirbti. Bet kad pasiektum tokį aukštą lygį, reikia į save nemažai investuoti. Kartais tos investicijos atsiperka, o kartais ir ne...“
Tokį planą „B“ turi ir A.Skujytė, Lietuvos kūno kultūros akademijoje įgijusi treniravimo sistemų magistro laipsnį. Taigi baigusi karjerą, kuo puikiausiai save įsivaizduotų dirbančią su vaikais: „Ne su pačiais mažiausiais, su šiek tiek vyresniais. Manau, turiu nemažai kantrybės dirbti su vaikais. O dėl talento, tai labai individualu, nes vieni žmonės yra talentingesni, kitiems galbūt reikia daugiau įdėti darbo, kad jie, sakykime, prasibrautų į olimpines žaidynes. Taip, sportuojant darbo reikia įdėti labai daug, bet kartais vaikai pabando ir viskas jiems labai greitai atsibosta“.
Susitarimas su tėvais
Prisipažįsta, kad gyvenime nėra tokia kovinga kaip sporte ir niekada nepagavo savęs sergant žvaigždžių liga: „Nesėkmės labai greitai nuleidžia ant žemės. Bet kartais saviems primenu: jeigu pamatysite požymių, kad riečiu nosį, tai pasakykite“.
Šiuo metu Kaune gyvenanti lengvaatletė yra kilusi iš Biržų. Užaugo su dviem vyresniais broliais - vienas devyneriais, kitas šešeriais metais vyresnis. Jie nėra sportininkai. „Mano abu broliai šoko tautinius šokius, - pasakoja mergina. - Tuo tarpu aš juokiuosi, kad galiu šokti tik į tolį arba į aukštį. (Juokiasi.) O mama kadaise mokykloje šiek tiek lankė lengvąją atletiką, kaip ir močiutė. Nors kai aš pradėjau intensyviai treniruotis, nepasakyčiau, kad mano tėveliai labai tuo būtų apsidžiaugę. Daugiausia jiems tai asocijavosi su traumomis, jie sakė, kad tai yra pavojinga, kad nieko gero iš to gali ir nebūti. Užsiimti sportu nedraudė, bet leido suprasti: jeigu mokslai nukentės, tai į sportą neleis. Buvo tarsi toks susitarimas. Todėl kartais prie knygų tekdavo ir ilgėliau pasėdėti. Buvau linkusi prie matematikos, nors ir kalbos neblogai sekėsi. Tiesiog su tiksliaisiais mokslais viskas labai paprasta, lengvi namų darbai, išsprendi uždavinį, ir viskas. O, sakykime, per literatūros pamokas skaityti, šnekėti, pasakoti man būdavo sudėtingiau“. (Beje, skambų ir retoką latviškos kilmės vardą Austra yra gavusi iš savo latvio tėvelio. Tokiu vardu žino dar vieną sportininkę, jau baigusią karjerą, kuri, kaip bebūtų keista, irgi yra labai aukšta.)
Užtat laisvalaikiu mėgsta skaityti knygas, o kartais į rankas paima ir pieštuką. „Pastaruoju metu daugiau piešiu gėles. Žmones nelabai traukia piešti, daugiau mėgstu visokias gėlių kompozicijas ar gamtos vaizdelius. Kai mokiausi vidurinėje, lankiau ir piešimo mokyklą. Buvo minčių rinktis dailę, tačiau įlindau į sportą. Niekada nesigailėjau dėl tokio pasirinkimo. Juk niekada ne vėlu pradėti piešti, tam nėra amžiaus limito. O į sportą keturiasdešimties nesugalvosi ateiti“, - sako sportininkė. Visko gali būti - kada nors A.Skujytė pakvies ir į savo piešinių parodą: „Nepažadu. Žinote, kaip būna. Visi mano darbai daugiau susiję su dovanomis - ką nors nupiešiu ir padovanoju. Daugelio savo piešinių ir neturiu, vienas kitas yra užsilikęs. Bet šiaip namuose nė vienas nekaba“.
Sportininkė pasvajoja ir apie savo šeimą - tai vienas svarbiausių žingsnių merginos gyvenime. Nors draugą turi, žengti prie altoriaus dar neskuba: „Norisi vaikučių, bet dabar kiti siekiai, kiti tikslai. Būčiau vyras, tai būtų labai paprasta. Nors tikriausiai irgi būtų sudėtinga, kai namie būtų mažas vaikutis. Džiaugiuosi, kad draugas į mano sportą žiūri labai teigiamai ir mane labai palaiko. Tikrai iš jo netrūksta supratingumo“. Niekas nežino, galbūt po vasaros olimpinių žaidynių Austra atsidės šeimos kūrimui...
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą