Eksperimentai su taisyklėmis nedžiugina

Eksperimentai su taisyklėmis nedžiugina

Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Giedrius Dambrauskas besibaigiant 2017 metams turėjo ir kuo pasidžiaugti, ir dėl ko apgailestauti. Gaila, kad mūsų imtynininkams nepavyko sublizgėti svarbiausiose suaugusiųjų varžybose, tačiau vilties ateičiai teikia jų pasirodymai tarp jaunimo. Žvelgiant į ateinančius 2018-uosius, papildomu galvos skausmu tampa taisyklių pakeitimai.

- Baigiasi pirmieji poolimpiniai metai. Kaip vertinate mūsų imtynininkų laimėjimus šiemet, kas labiausiai nudžiugino? - „Vakaro žinios“ paklausė Giedriaus Dambrausko.

- Iš šių metų reikėtų išskirti du dalykus. Deja, nebuvo tokių laimėjimų, kokių mes laukėme, ant suaugusiųjų imtynių kilimo. Tačiau jaunimo iki 23 metų amžiaus grupė, kuri, tikimės, ir sudarys Lietuvos imtynių rinktinės pagrindą 2020 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse, pasirodė labai solidžiai. Iš pirmą kartą vykusio pasaulio jaunimo (iki 23 metų) čempionato Lenkijoje lapkritį atsivežėme du medalius (graikų-romėnų imtynėse Mantas Knystautas (iki 130 kg) ir moterų imtynėse Danutė Domikaitytė (iki 69 kg) iškovojo bronzos medalius - aut. past.). O ten konkurencija iš tikrųjų didžiulė. Tiek Mantas, tiek Danutė parodė, kad jie yra rimta paraiška ateičiai. Juk po 2,5 metų prasidės olimpinė atranka. Jų amžius bus solidesnis, didesnė dalis varžovų - bendraamžiai, jie jau bus pripratę nugalėti pastaruosius. Jie keliauja su ta pačia amžiaus grupe ir yra tarp favoritų. Taip pat šiais metais labai nudžiugino ir Justas Petravičius. Jis - šių metų atradimas. Balandį Europos jaunimo (iki 23 metų) čempionate Vengrijoje graikų-romėnų imtynių svorio kategorijoje iki 59 kg jis pelnė bronzą. Paskui rugsėjį Klaipėdoje jis tokį pat pasiekimą pakartojo pasaulio kariškių pirmenybėse. Iš šios svorio kategorijos jau buvome pasiilgę pergalių.

- Kas šiais metais labiausiai nuliūdino, nuvylė?

- Blogos naujienos iš Tarptautinės imtynių federacijos. Įvyko nemažai imtynių taisyklių pasikeitimų. Nors, tiesa, jie eksperimentuoja beveik kiekvienais metais. Taigi šį kartą sumažino kvotas į olimpines žaidynes. Seniau buvo po 20 sportininkų, o dabar kiekvienoje svorio kategorijoje jų mažėja iki 16. Tos dingusios keturios vietos mums yra labai svarbios. Aišku, ne tik mums, visoms nedidelėms valstybėms. Juk tai buvo galimybė įšokti į paskutinius olimpinio traukinio vagonus. O jau pačios olimpinės žaidynės juk viską verčia aukštyn kojomis. Ten dažnai ir įšokęs į paskutinį vagoną tampa prizininku ar užlipa aukščiau. Tikrai ne vienas pavyzdys toks yra.

- Nuo sausio 1 d. bus ir daugiau taisyklių pakeitimų. Pavyzdžiui, iki dešimties daugėja svorio kategorijų, iš kurių šešios olimpinės (iki šiol buvo šešios olimpinės ir dvi neolimpinės). Kiek tai naudinga mūsų imtynininkams?

- Labai nevienareikšmiškai vertinami tie pasaulio imtynių čempionai. Yra totali neteisybė, kai sportininkas lipa ant prizininkų pakylos, iškovojęs tas pačias 5-6 pergales olimpinėje svorio kategorijoje, o paskui, tarkime, patenka į neolimpinę svorio kategoriją. Čia tau vis tiek grojamas himnas, keliama vėliava, atsistoję žmonės ploja. Pavyzdžiui, koks vokietis, iranietis, turkas gimtinėje sutinkamas kaip didvyris, o pas mus tiesiog sakoma, kad tu laimėjai neolimpinėje svorio kategorijoje, tai tavo apdovanojimas priskiriamas kaip devintoji vieta olimpinėje svorio kategorijoje. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kad ta formulė yra neteisinga. Juk tas neolimpinės svorio kategorijos čempionas per olimpinį ciklą gali dalyvauti atrankoje jau olimpinėje svorio kategorijoje, iškovoti kelialapį ir dalyvauti žaidynėse. Jis juk nenurašytas, ne raupsuotas sportininkas. Nors dešimt svorio kategorijų galbūt yra geriau, nes mažesni tarpai tarp svorio kategorijų, kitose dvikovėse sporto šakose to nėra.

- Taip pat ilgėja varžybos, nuo kitų metų jos vyks dvi dienas. Dar per varžybas grįžtama prie veiksmų parteryje. Visi šie pakeitimai neva dėl to, kad įtiktų žiūrovams, kad imtynės būtų patrauklesnės formos. Manote, imtasi teisingų veiksmų siekiant šio tikslo?

- Kalbant apie grįžimą prie veiksmų parteryje, tai čia atsiras dar daugiau niuansų. Pavyzdžiui, nelabai leis gintis parteryje, kaip anksčiau. Atakuojančiam imtynininkui tai yra geriau. Tai turėtų patikti ir žiūrovui, nes bus daugiau veiksmų. Dėl dviejų dienų varžybų, tai, žinoma, didžiausias galvos skausmas, kad išauga išlaidos. Taigi tai mus truputį glumina. Nežinau, ar jų argumentai, kad taip galime finalines dvikovas „išsukinėti“ per televiziją, yra teisingi. Juk pasižiūrėkite į bušido. Jie varžybas padaro per pusę dienos ir surenka pilnas arenas žiūrovų. Viskas priklauso nuo vadybos veikimo, iš anksto suplanuotų organizacinių dalykų. Tad tokie Tarptautinės federacijos argumentai man neatrodo rimti. Pats blogiausias dalykas sportininkams, mano manymu, nes aš pats ir buvęs sportininkas, ir ilgametis treneris, tai, kad reikės dalyvauti svėrime iš ryto. O jau po poros valandų turėsi stovėti ant imtynių kilimo. Jei tu šiek tiek reguliuoji svorį, o dažniausiai imtynininkai tai daro nuolat, tas svėrimas iš vakaro būdavo labai geras ir teisingas dalykas. Po svėrimo sportininkai galėdavo atsigauti, pavalgyti, pamiegoti, o paskui eiti ant kilimo į varžybas. Dabar apie kažkokį pavalgymą kalbos nėra. Tai sportininko organizmo alinimas. Jam bus daug sunkiau.

- Šiemet buvo pagerbti iškiliausi pastarųjų dešimtmečių imtynininkai, kurie jau baigė savo sportines karjeras. Kaip manote, kada turėsime pajėgią naująją kartą, kuri aukščiausio rango suaugusiųjų varžybose skintų apdovanojimus?

- Tikimės, kad tikrai greitai. Šiandien, bent jau graikų-romėnų imtynėse, turime šešias svorio kategorijas, beveik visoms olimpinėms svorio kategorijoms po stiprų vieną ar net du imtynininkus. Taigi viliamės, kad įdėjus daug darbo viskas bus gerai. Juk kadaise ir Aleksandras Kazakevičius (iki 74 kg), ir Mindaugas Mizgaitis (iki 120 kg) važiavo į olimpines žaidynes būdami vidutiniokai, o grįžo kaip tautos didvyriai (Aleksandrui priklauso 2012 m. Londono olimpinių žaidynių bronza, Mindaugui - 2008 m. Pekino žaidynių sidabras - aut. past.). Apskritai svarbiausia patekti į žaidynes, nes atranka yra labai sudėtingas dalykas. O tada tiesiog reikia mobilizuotis būtent toms varžyboms.

- Ko tikitės iš artėjančių 2018 metų?

- Pirmiausia kitais metais savo sportininkams palinkėčiau išvengti bet kokių traumų. Šiemet jų, tokių nedidelių, buvo. Taip pat linkiu bent po truputį vykdyti tas užduotis, kurias iškels treneriai. Nieko nereikia forsuoti. O galutinis tikslas, aišku, yra olimpinės žaidynės. Po truputį judame link jų. Taigi bandysime išsaugoti visus geriausius imtynininkus, parengti juos ir, kaip sakoma, sėkmingai „paleisti“.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Sidebar placeholder