PRADŽIA. Viskas prasidėjo nuo to, kad balandžio pradžioje beklaidžiodamas po interneto platybes vienas draugas pastebėjo, jog oficialiai parduodami bilietai į Europos futbolo čempionatą. Ši žinia buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, nes pats nepraleidžiu nė vieno pasaulio ar Europos futbolo čempionato nuo 1990-ųjų. Tiesa, tik sėdėdamas prie televizoriaus. Namie, bare, pas draugus ir t.t. Tačiau stebėti svarbiausių turnyrų rungtynių didžiausiuose Senojo žemyno stadionuose dar nebuvo tekę.
Noras įgyvendinti seną svajonę neleido delsti. Žinojau, kad bilietų į tokio rango varžybas paprastai būna dešimt kartų mažiau nei norinčiųjų jų įsigyti. Tad greitai suorganizavome keturių žmonių grupelę ir oficialiame Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) tinklalapyje užsisakėme bilietus į dvejas rungtynes. Kadangi čempionatas vyko Lenkijoje ir Ukrainoje, teko spręsti dilemą - kurią valstybę pasirinkti. Už pirmąją balsuoti kvietė tokie argumentai kaip mažesnis atstumas, mažiau nenumatytų aplinkybių, daugiau sirgalių iš kitų šalių (įvairūs žiniasklaidos šaltiniai ne kartą teigė, kad futbolo fanatikai vengia „korumpuotos, pavojingos, išpūstomis kainomis pasitinkančios“ Ukrainos).
Pritarti antrajam variantui skatino kur kas didesnė egzotika (nors Ukraina ir ne Bahamos, tačiau tikrai ne Lenkija, kurią turbūt kas antras lietuvis matęs daugybę kartų), platesnis dar „laisvų“ bilietų ir rungtynių spektras bei noras pamatyti šalį, kurioje dar nesi buvęs. Nugalėjo Ukrainos variantas. Įsigijome pigiausius bilietus (po 30 eurų) į dvejas rungtynes: birželio 17 dieną Charkovo mieste - tarp Olandijos ir Portugalijos, birželio 19 dieną Kijeve - tarp Švedijos ir Prancūzijos.
KELIAI. Iš Kaišiadorių miestelio išvykome pirmą valandą nakties. Iškart, kai pažiūrėjome dar vienas čempionato rungtynes ir jas bei būsimą kelionę aptarėme prie kavos puodelio. Lenkija mus pasitiko „nesaugoma“ siena (ją pervažiavome neturėję kontakto su pasieniečiais) ir stipriu lietumi. Ryte jau buvome Lenkijos ir Ukrainos pasienyje. Apie jį buvome prisiklausę nemažai pasakojimų. Tad mašinoje sėdėjome „ramūs kaip belgai“. Automobilių tuo metu buvo mažai, tikrinantys darbuotojai - dar žvalūs, tad užtrukome vos 15 minučių. Važiuojant per sieną, speciali kelio dalis buvo skirta vykstantiesiems į Europos futbolo čempionatą.
Vos įvažiavus į Ukrainą visų veidus nutvieskė plačios šypsenos. Jose atsispindėjo džiaugsmas ir keista nuostaba. Tarsi prieš akis būtų Lietuva. Bet tokia, kokia ji buvo prieš 15 metų. Bent jau mums taip atrodė pirmąjį pusvalandį. Nes į akis pirmiausia krito tarybinius laikus menantys žiguliai, lados, moskvičiai ir keisti keliai. Greitkelis - platus, tarsi lėktuvų nusileidimo takas, tačiau pakelėse nematyti stulpelių. Mažesni keliai pasitiko tokia duobių gausa, kad užsimerkęs be vargo galėjai įsivaizduoti lekiantis Lietuvos žvyrkeliais. Vis dėlto netrukus nutarėme nusimesti vakarietiškai žvilgsnį fokusuojančius „rožinius akinius“ ir į viską žiūrėti blaiviai. Įsitikinome, kad Ukraina yra didelė, miela, daug bendro su mumis turinti, bet originali šalis.
KAINOS. Litras dyzelino degalinėse kainuoja apie 9,6 grivinos (apie 3,2 lito; norint apytiksliai sužinoti kainą litais, sumą reikia padalyti iš trijų), 95 markės benzino litro kaina - apie 11 grivinų. Ukrainietiško alaus puslitrio kaina parduotuvėje - nuo 4 iki 8 grivinų, užsienietiškas alus - triskart brangesnis. Savitarnos maitinimo įstaigoje sotūs pietūs iš trijų patiekalų kainuoja apie 30 grivinų.
Tiesa, paradoksų taip pat netrūko. Bent jau per Europos čempionatą. Pavyzdžiui, restorane prie Charkovo „Metalist“ stadiono meniu buvo parašyta, kad bokalas alaus kainuoja 9 grivinas. Tačiau padavėja, atnešusi padėklą su alumi, pasakė, kad šiuo metu teks pakloti po 15 grivinų. Na, panašios smulkmenos tokioje kelionėje nuotaikos negadino.
Atributika oficialiose čempionato parduotuvėse: ženkliukas - 50 grivinų, turnyro žaislinis talismanas, šalikas - 150 grivinų, marškinėliai - 300 grivinų. Vykstant turnyrui kainos stipriai pakilo. Dalis viešbučių jas padidino net dešimt kartų. Vis dėlto nakvynę už prieinamą kainą rasti įmanoma - už vieną naktį keturiems asmenims dviejuose kambariuose mokėjome nuo 400 iki 1050 grivinų. Viešbučius rezervavome internetu dar prieš kelionę.
ČEMPIONATAS. Ukrainos masteliu vidutiniuose miestuose (t.y. apie 250-500 tūkst. gyventojų) paprastos čempionato rungtynės daugiausiai žiūrimos namuose ar pas draugus. Barai dažniausia nebūna sausakimši. Ukrainiečiai apskritai šiam dalykui nelinkę išlaidauti. Tuo metu Kijevo venomis tekėjo futbolas. Įvažiuojant į miestą, pasitinka didžiulis užrašas „Kijevas“, šalia - kelių metrų skersmens kamuolys ir data „1530“. Visame mieste - daugybė iškabų, trimituojančių apie čempionatą, nuorodų į Olimpinį stadioną, sirgalių zonas. Didžioji dalis lauko reklamos - futbolo tematika.
Sostinėje apsistoję Prancūzijos ir ypač Švedijos sirgaliai miestą papuošė savo spalvomis. Jie viešbučių balkonus nukabinėjo savo vėliavomis, draugiškai triukšmavo baruose ir šalia jų. Kijeve „fanatikų zona“ buvo įkurta pačioje miesto širdyje, Chresčiatiko gatvėje. Ji panaši į Vilniaus Gedimino prospektą, tik daug didesnė, primenanti Paryžiaus Eliziejaus laukus. „Fanatikų zona“ - tai didžiulė aptverta teritorija. Įėjimas į ją buvo nemokamas, tačiau kontrolė - kaip prie stadiono. Daug atrakcionų, didelių ekranų, scena. Žaidžiant Ukrainos rinktinei, į „zoną“ susirinkdavo gerokai daugiau kaip 100 tūkst. žmonių.
STADIONAI IR SIRGALIAI. Charkovo „Metalist“ ir Kijevo olimpinis stadionai yra rekonstruoti, įrengti bėgimo takai. Pirmajame, kai rungtyniavo Olandijos ir Portugalijos rinktinės, susirinko daugiau nei 37 tūkst. žiūrovų. Antrajame, žaidžiant Švedijos ir Prancūzijos futbolininkams, buvo daugiau nei 63 tūkst. sirgalių. Tokioje minioje teko matyti visko. Nuo graudaus vaizdo, kai nuo laiptų krito su lazdele lipantis senukas, iki įspūdingai atrodančių fanatikų. Savo oranžinėmis puošmenomis visame pasaulyje jau kelis dešimtmečius garsėja olandai. Greta mūsų sėdėjo keturi Olandijos rinktinės gerbėjai. Pusamžis vyriškis atėjo su didele karūna, jo antroji pusė pasidabino skrybėlaite. Kartu su jais atvyko jaunas vyrukas su švarku bei panelė pūsta suknele. Netrukome atsekti visų šių oranžinių apdarų mintį - suprask, atkeliavo karalius su karaliene ir princas su princese. Tačiau švedų sirgaliai padarė didesnį įspūdį. Jų buvo apie 40 tūkst. Triukšmingi, linksmi ir karštai palaikantys savo komandą trečiose rungtynėse, nors ji jau nebeturėjo šansų žengti į atkrintamąsias varžybas.
Sužavėjo rungtynių organizavimas. Stadione žiūrovai linksminami dvi valandas iki žaidimo. Tarsi koncerte. Buvo rungtynių diskžokėjas, po visą teritoriją lakstantis komentatorius, abiejų ekipų aistruoių skatintojai, šokėjai, triukus su kamuoliu atliekantys vaikinai. Tad nenuostabu, kad tribūnos kaip reikiant įkaisdavo rungtynėms dar net neprasidėjus.
REZIUMĖ. Kelionėje sutikome daug įdomių ir draugiškų ukrainiečių. Kaip jau minėjau, netrūko tokių, kurie ne tik stropiai aiškindavo, kaip kur nors nuvažiuoti ar nueiti, bet ir patys palydėdavo. Kartu pamatėme, kaip šie žmonės myli savo šalį, tautą, didžiuojasi savo futbolu. Pastebimas buvo ir jų nuovargis, nusivylimas. Maloniai nustebino gyva ukrainiečių kalba, kuria šneka dauguma gyventojų, ir žmonių noras puoselėti ukrainietišką tapatybę. Visu tuo jie priminė mus, lietuvius.
Grįžome laimingi ir kupini įspūdžių. O mėgstantiesiems skaičiuoti atvirai pasakysiu - kelionė vidutiniškai kiekvienam iš mūsų ketvertuko su nakvynėmis viešbučiuose, bilietais į rungtynes, maistu, alumi ir simboliškomis lauktuvėmis atsiėjo apie 950 litų. Laukiame kito čempionato.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą