Le­do ri­tu­li­nin­kas, iš­ne­šio­tas Že­mai­ti­jos že­mės

Ne­se­niai Vil­niu­je vy­ku­sio­se pa­sau­lio le­do ri­tu­lio čem­pio­na­to pir­mo­jo di­vi­zio­no var­žy­bo­se nuo­lat skam­bė­jo ir Lie­tu­vos rink­ti­nės var­tų sar­go Man­to Ar­ma­lio var­das. Daug prie­ši­nin­kų smū­gių at­rė­męs 21-erių M. Ar­ma­lis di­de­le da­li­mi pri­si­dė­jo prie to, kad lie­tu­viai pel­ny­tų čem­pio­na­to bron­zą. Var­žy­boms pa­si­bai­gus Man­to lauk­da­vo ne poil­sis, o di­de­lis Lie­tu­vos ži­niask­lai­dos dė­me­sys. Du de­šimt­me­čius Šve­di­jo­je gy­ve­nan­tis le­do ri­tu­li­nin­kas, ku­rį ga­li­ma iš­vys­ti ne tik ant le­do, bet ir žen­giant po­diu­mu, no­riai at­sa­ki­nė­jo į žur­na­lis­tų klau­si­mus, ne­pa­mirš­da­mas pa­mi­nė­ti, kad yra… že­mai­tis. Man­tas gi­mė Plun­gė­je, kur gy­ve­no orien­ta­ci­nin­kai jo tė­vai Da­lia ir Vi­das Ar­ma­liai.

Ar­ti­ma ir Že­mai­čių Kal­va­ri­ja, ir Plun­gė

Siek­da­mi aukš­tes­nių spor­ti­nių lai­mė­ji­mų, šie plun­giš­kiai su ke­tu­rių mė­ne­sių sū­ne­liu emig­ra­vo į sve­čią ša­lį. Gy­ven­ti į gim­tą­ją Že­mai­ti­ją ne­beg­rį­žo. Ir nors Man­tas pir­muo­sius sa­vo žings­nius žen­gė ne Plun­gė­je, pir­mie­ji jo iš­tar­ti žo­džiai grei­čiau­siai bu­vo že­mai­tiš­ki. „Ge­rai mo­ku šve­dų bei ang­lų kal­bas, bet su tė­vais bend­rau­ju že­mai­tiš­kai. Man ši­taip kal­bė­ti yra ne­tgi leng­viau nei bend­ri­ne lie­tu­vių kal­ba. Bū­na, šne­kan­tis su Lie­tu­vos ko­man­dos na­riais įter­piu že­mai­tiš­kų žo­džių. Ko­le­gos keis­tai žiū­ri į ma­ne, klau­so­si, o aš nė ne­sup­ran­tu, kad kal­bu tarmiškai… - juok­da­ma­sis „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo Man­tas.

Nors šis per­spek­ty­vus le­do ri­tu­li­nin­kas sa­vo na­mais va­di­na Šve­di­ją, Stok­hol­mą, karts nuo kar­to su­grįž­ti ten, kur vai­kys­tės va­sa­ro­mis nu­bė­gio­ti ta­kai, jį be ga­lo trau­kia, mat Plun­gė­je ir Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je iki šiol gy­ve­na jo gi­mi­nai­čių - te­tos, dė­dė, krikš­ta­tė­vis, pusb­ro­lis. Čem­pio­na­to me­tu Man­tui šiuo­se kraš­tuo­se lan­ky­tis ne­te­ko, bet ne­tru­kus po jo vėl kro­vė­si la­ga­mi­nus ir skri­do Lie­tu­von - šį­syk ne žais­ti, o šok­ti prie Pla­te­lių vy­ku­sio­se pusb­ro­lio ves­tu­vė­se. Man­tas pa­sa­ko­jo džiau­gę­sis šia pro­ga, mat prieš tai Že­mai­ti­jos že­mė, sau­gan­ti daug jo at­si­mi­ni­mų, vai­ki­no ne­bu­vo ma­čiu­si gal sep­ty­ne­rius me­tus. Kai dar gy­ve­no su tė­vais, at­vyk­da­vo daž­niau, da­bar ne­pails­ta­mai le­do ri­tu­lio ke­liu žen­gian­tis že­mai­tis tam sun­kiai ran­da lai­ko.

Le­do ri­tu­lį žai­džia jau pen­kio­li­ka me­tų

Pak­laus­tas, ko­dėl orien­ta­ci­nin­kų sū­nus pa­si­rin­ko le­do ri­tu­lį, Man­tas atsa­kė nė mi­nu­tės ne­pa­mąs­tęs: „No­rė­jau kaž­ko sa­vo, o le­do ri­tu­lys - grei­tas žai­di­mas, ku­rį įdo­mu ir žais­ti, ir ste­bė­ti. Jis rei­ka­lau­ja meist­riš­ku­mo - vie­nu me­tu rei­kia čiuožt, laz­da „dirbt“ ir dar sau­go­tis. O ge­ram var­ti­nin­kui svar­bu ir strip­ri pa­si­chi­ka - juk esi pa­sku­ti­nis žmo­gus, ga­lin­tis ap­sau­go­ti ko­man­dą nuo var­žo­vų įvar­čių.“ Nors ku­rį lai­ką vai­ki­nas už­siė­mė orien­ta­vi­mo­si spor­tu, dar vai­kys­tė­je pa­vi­lio­jęs le­do ri­tu­lys bu­vo per daug ap­su­kęs gal­vą, kad rim­tai dai­ry­tų­si į ki­tas spor­to ša­kas. Ant le­do Man­tas pui­kiai jau­čia­si nuo še­še­rių - nuo ta­da, kai dar mo­kyk­lo­je ga­vo skra­ju­tę, kvie­čian­čią į ran­kas paim­ti le­do ri­tu­li­nin­ko laz­dą. „Pa­gal­vo­jau - ko­dėl ne? Nuo to vis­kas ir pra­si­dė­jo“, - pa­sa­ko­jo Man­tas.

Jau bū­da­mas paaug­lys, šio žai­di­mo mo­kė­si ne­di­de­lia­me Šve­di­jos Mo­ros mies­te, žai­dė ir jau­ni­mo, ir pa­grin­di­nė­je ko­man­do­se, „Tra­no­so“ klu­be, bu­vo pa­grin­di­nis Mo­ros IK le­do ri­tu­lio ko­man­dos var­ti­nin­kas, antrojoje Šve­di­jos le­do ri­tu­lio ly­go­je jo at­rem­tų smū­gių re­zul­ta­tas - vie­nas iš ge­riau­sių. Man­tas su­ži­bė­jo ir Lie­tu­vo­je vy­ku­sio pa­sau­lio čem­pio­na­to me­tu. Bet di­džiau­siu pa­sie­ki­mu va­di­na pa­si­ra­šy­tą kont­rak­tą su „Djurgår­dens“ le­do ri­tu­lio klu­bu. Juk žais aukš­čiau­sio­je Šve­di­jos le­do ri­tu­lio ly­go­je! Ta­čiau tai, pa­sak jo pa­ties, tik dar vie­nas tvir­tas žings­nis di­džiau­sios sva­jo­nės link. Man­tas sva­jo­ja var­tus sau­go­ti žais­da­mas NHL (Šiau­rės Ame­ri­kos na­cio­na­li­nė­je le­do ri­tu­lio ly­ga), ten, kur laz­das ant le­do su­re­mia pa­jė­giau­si pa­sau­lio le­do ri­tu­li­nin­kai. No­ri tap­ti pa­čiu ge­riau­siu var­ti­nin­ku pa­sau­ly­je ir ma­no, kad ši sva­jo­nė prie jo vis la­biau ar­tė­ja.

Man­tas tei­gia, kad žais­ti už Lie­tu­vą - ypa­tin­gas jaus­mas. Dėl to, kad jis gy­nė Lie­tu­vos gar­bę pa­sau­lio čem­pio­na­te, ypač džiau­gė­si šiuo me­tu spor­tą į vers­lą iš­kei­tę vai­ki­no tė­vai. Var­ti­nin­kas ne­slė­pė, kad Vil­niu­je vy­ku­sia­me čem­pio­na­te ti­kė­jo­si ki­tos spal­vos me­da­lių, ta­čiau sa­kė ge­rai su­pran­tąs, kad bū­ti tre­čiam daug ge­riau nei lik­ti ant­ram, kai nu­ga­lė­to­jo var­dą ir per­ga­lę tau iš­plė­šia iš pa­no­sės. Spor­tui nea­be­jin­gi ir Man­to pen­kio­lik­me­tė gim­nas­tė se­suo Mo­ni­ka bei sep­ty­nio­lik­me­tis bro­lis Ju­lius, ku­rį pa­vi­lio­jo fut­bo­las.

Dirb­ti mo­de­liu - ne­sun­ku

Man­to Ar­ma­lio pa­var­dė jau gar­si ne tik spor­to, bet ir ma­dos pa­dan­gė­je, mat vai­ki­nas yra „Ver­sa­ce“ ma­dos na­mų mo­de­lis, net ke­tu­ris kar­tus de­monst­ra­vęs dra­bu­žius Eu­ro­pos ma­dų sos­ti­ne va­di­na­mo Mi­la­no ma­dos sa­vai­tė­je. O ant po­diu­mo Man­tas už­li­po ne­pla­nuo­tai. Ku­rį lai­ką, trūks­tant pi­ni­gų, dir­bo dra­bu­žių par­duo­tu­vė­je. Jo ko­le­ga, ki­tas par­da­vė­jas, anks­čiau bu­vo ra­ga­vęs mo­de­lio duo­nos, tad jis Man­tui ir mes­te­lė­jęs, kad šis at­ro­do ta­ry­tum mo­de­lis. Pa­ra­gin­tas su­si­siek­ti su vie­ti­ne mo­de­lių agen­tū­ra, iš­vaiz­dus tuo­met dar de­vy­nio­lik­me­tis Man­tas jos va­do­vus su­do­mi­no. Net­ru­kus jis jau žen­gė po­diu­mu Mi­la­ne ir da­bar yra kvie­čia­mas į „Ver­sa­ce“ ko­lek­ci­jų pri­sta­ty­mus. Kal­bė­da­mas su „Že­mai­čiu“ vai­ki­nas net ke­lis kar­tus pa­brė­žė, kad bū­ti mo­de­liu jam - ne dar­bas, o po­mė­gis, nes di­džiau­sia jo aist­ra yra le­do ri­tu­lys. Šio žai­di­mo į jo­kius bliz­gu­čius ne­kei­siąs. Ta­čiau pa­dir­bė­ti mo­de­liu, pa­sak vai­ki­no, ir­gi sma­gu. Ir nė kiek ne­sun­ku. „Tie­siog tvir­tai ei­ni po­diu­mu, ir vis­kas. Na, dar rei­kia žiū­rė­ti į ka­me­ras, mus mo­kė, kad bur­na tu­ri bū­ti už­ver­ta, vei­das - rūs­tus“, - aiš­ki­no Man­tas.

Pak­laus­tas, ar ne­jau­čia ki­tų mo­de­lių kon­ku­ren­ci­jos, juk į šiuos ma­dos na­mus atė­jo be­veik iš gat­vės, o ki­ti plu­ša me­tų me­tus, kad ten pa­tek­tų, vai­ki­nas sa­kė ši­to ne­pas­te­bįs. „Aš čia ne vie­nas, atė­jęs tar­si iš nie­kur. Iš ki­tų iš­si­ski­riu ne­bent tuo, kad esu di­des­nis, ma­no ko­jos pla­tes­nės“, - juo­kė­si. Ta­čiau su­si­mąs­tė: kon­ku­ren­ci­jos gal­būt ne­jau­čiąs to­dėl, kad tai nė­ra pa­grin­di­nis jo dar­bas. Dra­bu­žių de­monst­ra­vi­mui di­de­lės reikš­mės ne­tei­kiąs, dėl to yra la­biau at­si­pa­lai­da­vęs nei ki­ti. „Jei ma­ne pa­kvie­čia - ge­rai, jei ne - nie­ko to­kio“, - gal­vos sau ne­su­ka vai­ki­nas.

„Žvaigž­džių li­ga“ ne­ser­ga

Nors dau­ge­lis jo bendraamžių, dirb­da­mi mo­de­liais ar bū­da­mi ži­no­mais žai­dė­jais, grei­čiau­siai su­si­rgtų va­di­na­mą­ja žvaigž­džių li­ga, Man­tas sa­ko šios „li­gos“ po­žy­mių ne­jau­čiąs. Net ne­lai­ko sa­vęs žvaigž­de. Šve­di­jo­je vaikš­tąs ra­miai, pa­pa­ra­cai už kam­po ne­ty­ko. „Tik gal daž­niau ten­ka pa­si­kal­bė­ti su žur­na­lis­tas Lie­tu­vo­je. Ypač daug dė­me­sio su­lau­kiau po čem­pio­na­to. Sir­ga­liai po var­žy­bų no­rė­jo nu­si­fo­to­gra­fuot. Ta­čiau juk nuo­trau­kų no­rė­jo ne tik su ma­nim, fo­tog­ra­fa­vo­si ir su ki­tais ko­man­dos na­riais, tad to­kia aš ir žvaigž­dė, - juo­kia­si. - O da­bar, kai čem­pio­na­tas bai­gė­si, ap­skri­tai ra­mu.“

Gra­žuo­lis le­do ri­tu­li­nin­kas tei­gė, kad ir ger­bė­jos jam po ko­jo­mis ne­kren­ta. Be to, jis tu­ri drau­gę Sti­ną, bu­vu­sią bandžio žaidėją, spor­tuo­ti nu­sto­ju­sią dėl trau­mos, tad jei ki­tos mer­gi­nos ir ban­dy­tų pel­ny­ti jo dė­me­sį, ne­su­lauk­tų jo­kio at­sa­ko. Pak­laus­tas, gal že­mai­čiai tė­vai no­rė­jo bent jau lie­tu­vės mar­čios, Man­tas šyp­te­li ir at­sa­ko, kad, ma­tyt, jiems nė­ra skir­tu­mo - ku­rią sū­nus iš­si­rinks, to­ji ir tiks.

Da­ro tai, ką la­biau­siai mėgs­ta

Ta­čiau daž­niau­siai var­ti­nin­ko min­tys su­ka­si apie nuo vai­kys­tės pa­mėg­tą le­do ri­tu­lį, dėl ku­rio tu­ri ap­ri­bo­ti ir links­my­bes: per daug at­si­pa­lai­duot ne­ga­li­ma nie­ka­da, nes rei­kia sau­got sa­vo kū­ną. Sa­ko nuei­nąs į nak­ti­nius klu­bus, bet al­ko­ho­lio ten re­tai var­to­jąs, o ir to­kio po­rei­kio ne­jau­čia. Ži­no­ma, kar­tais no­rė­tų­si ko­kiam gim­ta­die­ny už­truk­ti il­giau, bet dėl tre­ni­ruo­čių ar var­žy­bų ne­ga­li. La­biau at­si­kve­pia ne se­zo­no me­tu.

Lais­va­lai­kiu Man­tas mėgs­ta žais­ti gol­fą, pa­si­čiu­pus fo­toa­pa­ra­tą iš­trūk­ti fik­suo­ti akiai mie­lų vaiz­dų, lan­ky­ti tė­vus, vaikš­čio­ti po mies­tą ar leis­ti lai­ką su drau­ge. O to lai­ko, ku­rį ski­ria le­do ri­tu­lio tre­ni­ruo­tėms ir var­žy­boms, jis ne­va­di­na pra­ras­tu. Prie­šin­gai - sa­ko esąs be ga­lo lai­min­gas, nes da­ro tai, ką la­biau­siai mėgs­ta.

„Ne­ži­nau, kur bū­siu po dve­jų ar ket­ve­rių me­tų. Gal pra­dė­siu stu­di­juo­ti eko­no­mi­ką ar­ba tei­sę... Ta­čiau tiks­liai ži­nau, kad vi­sa­da ei­siu ten, kur ma­ne ves mėgs­ta­mas žai­di­mas“, - po­kal­bį bai­gė pa­sau­lio le­do ri­tu­lio čem­pio­na­to bron­zos me­da­li­nin­kas, Šve­di­jos že­mai­tis Man­tas.