Juk Gedulo ir vilties diena simbolizuoja 1941 m. Sovietų Sąjungos pradėtą masinį gyventojų trėmimą į Sibirą. „Tai liūdesio diena“, - sakė jis. Nors, kalbai pasisukus apie sportą, o ypač krepšinį, viskas pasikeitė. Ir tai nestebina, juk netgi 1998 m. parašyta R.Endrijaičio knyga vadinasi „Krepšinis - mano gyvenimas“.
- Ar mėgstate švęsti savo gimtadienį? - „Vakaro žinios“ paklausė Rimanto ENDRIJAIČIO.
- Nemėgstu, nes birželio 14 d. yra liūdesio diena, kai žmones vežė į Sibirą. Nebent kas nors taip išprovokuoja švęsti, kad nebeturiu kur dėtis. Taigi ir šiemet reikės palaukti, kol praeis tos liūdnos dienos, tada bus galima pagalvoti.
- Tad veikiausiai ir apie gimtadienio dovanas negalvojate?
- Ką turiu, tą turiu. Tačiau, kalbant apie dovanas, svarbiausia, kad būtų gera sveikata. Ypač dabar - labai karšta, taigi reikia laikytis.
- Kiek iš tų metų atiduota krepšiniui, apskritai sportui?
- Sportuoju nuo 15 metų. Taigi su tuo reikalų turiu jau 60 metų. Žinote, dėl ko esu laimingas? Jog man sportas patiko nuo vaikystės. Tik nežinojau, kokią sporto šaką išsirinkti, ar krepšinį, ar tinklinį, ar lengvąją atletiką. Bandžiau įvairias sporto šakas ir visos gerai sekėsi. Tačiau, kad būsiu sportininkas, man jau seniai buvo aišku. Žinojau, kad nebūsiu artojėlis. Sportui potraukį turėjau iš karto.
- Kas lėmė, kad galiausiai pasirinkote krepšinį?
- Galbūt tai, kad atsidūriau Šilutėje. Ten žaidžiau ir tinklinį, ir krepšinį. O, jeigu reikėdavo, dar dalyvaudavau ir lengvosios atletikos varžybose. Ten ir supratau, kad labiausiai linkstu į krepšinį.
Šioje sporto šakoje galima panaudoti ir savo kūną, ir mąstymą. Į krepšinį daug kas telpa. Krepšinis - komandinė sporto šaka. Jei sako „bėk per mišką“, nemėgstu to. Man reikia, kad koks kamuoliukas, ar kompanija būtų, kad galėtume „komandiškai“ kažką padaryti, galbūt netgi apgauti, jei tai atneša komandai naudos. Kažką reikia kurti.
Man netinka, pavyzdžiui, nuo vieno taško nubėgti iki kito. Prisimenu, kai kariuomenėje seržantas sakė: „Iškasi nuo to iki ano taško, o paskui vėl užkasi ir galėsi būti laisvas, gausi pietus.“ O man reikia, kad būtų kūrybos. Gerbiu visas sporto šakas. Tikrai sunku ir su dviračiu važiuoti, ir irkluoti. Tačiau krepšinis mane patraukė tuo, kad reikia ir fizinės jėgos, ir mąstymo, reikia tobulinti kūną, bet reikia turėti ir „minkštumo“, tam tikrą koordinaciją. Taigi krepšinyje kūrybos yra pakankamai.
- Ar galite palyginti laikus, kai jūs pradėjote žaisti krepšinį ir dabar? Skyrėsi jaunimo požiūris, nusiteikimas?
- Manau, buvo ir tada, ir dabar. Tiesiog, kalbant apie skirtumus, pasikeitė sąlygos. Į rungtynes, pamenu, iš Šilutės į Raseinius važiavome žiemą, kai buvo 20 laipsnių šalčio su automobiliu, kuriame truputį buvo įmesta šieno, o priekyje nuo vėjo atitvaras. Pradėjome nuo to.
Taip pat ir „Inkaro“ krepšinio batelius galima paminėti. Juos reikėtų nuvežti į JAV krepšinio muziejų. Kitaip tariant, anų ir šių dienų sąlygos yra nepalyginamos. Ir gyvenimo sąlygos, ir maitinimas, ir aparatūra, ir aptarnavimas, ir medicina - viskas skiriasi.
- Kas iš jūsų viso sportinio kelio labiausiai įsiminė - kažkokios konkrečios rungtynės, pergalė ar vis dėlto laikas legendinėje Vilniaus „Statyboje“?
- Daug metų dirbau Vilniuje. Nuo 1963 m. žaidžiau sostinėje. Rungtyniavau Vilniaus „Žalgirio“, „Plastiko“, „Statybos“ krepšinio komandose. Paskui 12 metų (1975-1987 m.) buvau „Statybos“ vyriausiuoju treneriu. Vėliau laikai pasikeitė. Į Vilnių grįžau ir „Statybą“ vėl atgaivinau 1992-1994 m. Kitaip tariant, labai daug metų atidaviau Vilniaus krepšiniui.
Taigi darbas Vilniuje paliko man didžiausią įspūdį. Čia įveikėme ir Maskvos CASK (Rusija), ir Kauno „Žalgirį“. 1979 m. SSRS vyrų krepšinio čempionate pelnėme bronzos medalius. Tai buvo sunkiau padaryti nei užimti prizinę vietą Europoje.
- Ar dabar, matydamas Vilniaus krepšinį, esate patenkintas?
- Matau daug bėdų. Galbūt jiems pavyks išsikapstyti. Tie jauni žmonės turi išsikapstyti. Pavyzdžiui, Kauno „Žalgiris“ gerai tvarkosi. Ten ir treneris Šarūnas Jasikevičius, ir visa sistema gražiai dirba. O Vilniui dar kažko trūksta, kažkas stringa. Tačiau, tikiuosi, jog viskas pasikeis. Juk, atrodo, Vilnius dar yra Lietuvos sostinė, taigi turėtų pavykti. Futbolo neliko, rankinio neliko, nieko neliko. Kiti - tik „ant popieriaus“.
Taigi galbūt krepšinis susitvarkys, kad žmonės galėtų ateiti ir pasižiūrėti rungtynes. Daug metų Vilniaus klubas neblogai tvarkėsi. Nežinau, kas nutiko. Nesigilinu, kas kaltas šioje situacijoje.
- Buvote ir žaidėju, ir treneriu, dabar esate klubo direktorius, kurios pareigos sunkiausios?
- Manau, trenerio darbas yra sunkiausias. Pasakysiu tokį pavyzdį. Atėjo pirmą kartą moteris, kuri neturi jokio supratimo apie šią sporto šaką, į krepšinio rungtynes. Žiūri į žaidėjus, mato jų aprangas ir supranta, kad tai krepšininkai. Mato žmogų su lagaminėliu, ant kurio raudonas kryžius, supranta, kad tai medikas. Tada ji sako: „O ką veikia tas šizofrenikas, kuris rankomis mojuoja, kokia jo specialybė?“ (juokiasi).
Taigi tai labai sudėtinga specialybė, reikalaujanti ypatingų savybių. Nėra nė vieno trenerio, kuris viską laimėtų. Tai galima pasakyti apie bet kurios sporto šakos strategus. Taigi ir po nesėkmių turi atsikelti ir vėl eiti į mūšį. Po pralaimėjimo reikia ieškoti klaidų, problemų sprendimų ir vėl eiti kovoti.
Taip pat tu turi pakelti ir tuos 12-14 žmonių, kad jie irgi keltųsi, nebūtų palūžę ir pasimetę. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo turimo biudžeto. Kiek turi pinigų, tokius ir žaidėjus nusiperki. Tačiau ir čia reikia supratimo. Juk, jeigu nupirksi brangius žaidėjus, bet nebus trenerio, nebus kam vadovauti, tai vėl bėda.
- Neseniai baigėsi Lietuvos krepšinio lygos sezonas. Kaip vertinate šiuos „Pieno žvaigždžių“ metus ir ko tikitės kitais?
- Šiais metais finišavome penktojoje LKL vietoje. Manau, pasirodėme normaliai. Padarėme, ką galėjome. Panevėžio „Lietkabelis“ užėmė ketvirtąją poziciją, kodėl jų neįveikėme? Tiesiog jų sudėtis šiame sezone buvo geresnė, šiek tiek galingesnė. Žiūrint į kitą sezoną, dabar dar sunku kažką pasakyti. Dar reikia pasidairyti, reikia žinoti, koks bus biudžetas.
Be biudžeto būtų galima tik apie orą kalbėti. O, jeigu norime ir kavos išgerti, reikia bent porą eurų turėti. Dabar visi klubuose galvoja, kokį trenerį susirasti. Ieškant trenerio, reikia galvoti, koks bus biudžetas. Kai turi biudžetą, trenerį, tada gali galvoti, kokią komandą gali surinkti.
Žinoma, dažnai daug kas remiasi į pinigus. Tačiau, juk būna, kad ir turintys mažesnį biudžetą užima geresnę vietą, pavyzdžiui, galbūt, jeigu treneris geriau dirba, jeigu komandoje geresnė atmosfera, jeigu pataikytas suderinamumas tarp žaidėjų. Daug dar įvairių dalykų turi įtakos.
- Ko sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
- Kad pats dar galėčiau pajudėti, pasportuoti. Kad sveikata dar leistų išeiti į krepšinio aikštelę su veteranais. Kad vaikai, anūkai būtų sveiki, kad jiems sektųsi. Taip pat, kad žmona dar šalia manęs būtų. Laimės truputį, kad sėkmės dar būtų. Ir, žinoma, sveikatos sau palinkėčiau, o ko daugiau tokiame amžiuje palinkėsi...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą