Lina Brazdeikytė patirtimi dalinsis su Lietuva

1997 m. Europos čempionė Lina Brazdeikytė praėjusią vasarą iš Prancūzijos grįžo gyventi į Lietuvą. 42-ejų buvusi krepšininkė ir trenerė pernai rugsėjį ėmėsi naujų pareigų - pradėjo dirbti Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF) moterų krepšinio projektų vadove. Pasak L.Brazdeikytės, mūsų šalyje labai prasta mergaičių krepšinio padėtis, tad ji bandys padėti keisti šią situaciją: „Sukaupiau pakankamai patirties, pakankamai žinių ir man atrodo, kad laikas prisidėti prie Lietuvos mergaičių mokymo, o ne svetimas mokyti.“

L.Brazdeikytė karjerą pradėjo 1991 m. Kauno „Laisvės“ komandoje. 1998-2003 m. 185 cm ūgio krepšininkė praleido įvairiuose Prancūzijos klubuose, po sezoną rungtyniavo Ispanijoje bei Belgijoje. O 2005 m. vėl grįžo į Prancūziją, kur praleido dar septynis sezonus. 1995-2007 m. ji Lietuvos moterų krepšinio rinktinėje sužaidė 186 rungtynes, pelnė 1560 taškų. 2012 m. L.Brazdeikytė baigė profesionalios krepšininkės karjerą ir dirbo trenere Prancūzijoje. 2012-2014 m. buvo „Tarbes Gespe Bigorre“ klubo trenerio asistente, o 2014-2016 m. tokias pat pareigas ėjo „Arras Pays d’Artois Basket Feminin“ komandoje.

- Nors LKF dirbate tik nuo rugsėjo, kaip vertinate 2016 m. Lietuvos moterų krepšinio rezultatus? - „Vakaro žinios“ paklausė Linos Brazdeikytės.

- Savaime aišku, rezultatais neblizgame. Žinoma, galėjo būti ir geriau. Tačiau blogai negalėčiau vertinti. Tiesiog vieną etapą, olimpinį ciklą, baigėme, o dabar pradedame kitą, tad lįsti atgal į tuos blogumus net nesinori. Pasimokėme iš klaidų, iš nesėkmių ir dabar naujame olimpiniame cikle darysime viską, kad tai nepasikartotų. Tų pesimistinių nuotaikų ir taip visur labai daug, visi tik dejuoja ir skundžiasi, tad net nesinori verkšlenti.

- Tikriausiai iš 2017-ųjų tikitės, jog jie bus geresni?

- Žinoma. Tačiau labai norisi, kad žmonės nustotų verkšlenti, skųstis, pradėtų veikti. Juk jei visi dirbs viena kryptimi, užmirš asmeniškumus, ambicijas, viską nubrauks vienu brūkšniu ir pradės iš naujo, tada ir ateis rezultatai. Bet jeigu nebus įsiklausymo mažoje mūsų moterų krepšinio bendruomenėje, aišku, tuos rezultatus pasiekti bus sunkiau.

- Kaip atsidūrėte LKF?

- Tiesiog atėjo toks metas, kai reikėjo apsispręsti, ar lieku ilgam Prancūzijoje ir ten įleidžiu šaknis klube, ar jau grįžtu namo. Tas grįžimas namo visada kirbėjo giliai širdyje ir galvoje. Sukaupiau pakankamai patirties, pakankamai žinių ir man atrodo, kad laikas prisidėti prie Lietuvos mergaičių mokymo, o ne svetimas mokyti.

- Kokie nauji projektai buvo pradėti, jums atėjus į LKF?

- Sausio 20 d. pradėsime visiškai naują projektą mergaitėms - „U14 aukime kartu“. Taigi dabar darbuose esame paskendę iki kaklo. Tačiau kadangi tai naujovė, o mūsų žmonės nelabai noriai naujoves priima, pažiūrėsime, kaip seksis. Nors tikiu, kad viskas pavyks.

- Kai gyvenote užsienyje, ar domėjotės Lietuvos moterų krepšinio lyga, apskritai mūsų šalies moterų krepšinio situacija?

- Žinoma, visada, ir internete sekdavau informaciją, ir rungtynėmis domėdavausi. Ir su Jurgita Štreimikyte-Virbickiene dažnai bendraudavau. Ji vis man nupiešdavo tą paveikslą, koks jis yra ir kokios problemos, kas vyksta, ko trūksta. Atitrūkusi nebuvau.

- Ką galite pasakyti apie LMKL lygį?

- Su Prancūzija būtų labai sunku palyginti, nes šalių masteliai ir, žinoma, finansiniai ištekliai skiriasi. Tačiau labai norėtųsi, kad mūsų lyga sustiprėtų. Jau daromi žingsniai iš LKF pusės, labai daug bendraujame. Jau net nežinau, kiek kartų nuo praėjusio rugsėjo buvome su lygos vadovais ir klubais susitikę, kad geriau pažintume jų problemas, jų kasdieninį gyvenimą. Tačiau taip pat norime ir juos pačius pajudinti. Juk jei kažką padarysi už kitą, tiesiog atneši ir padėsi, rezultatas bus labai trumpalaikis.

- Kaip siūlytumėte keisti mažoką žmonių susidomėjimą moterų krepšiniu? Kaip sirgalius pritraukti į arenas per LMKL rungtynes?

- Tai labai ilgas darbas. Yra nusistovėjęs toks sovietinis labai negeras požiūris į mergaičių ir moterų krepšinį. Jis per dieną, savaitę, mėnesį, o gal net metus, tikrai nepasikeis. Jį reikėtų bandyti keisti pamažu. Reikia pradėti darbą nuo mažyčių mergaičių tėvelių. Pirmiausia jų požiūris turi pasikeisti į mergaičių krepšinį. Kad jie leistų tas mergaites, kad jie pamatytų, kokių yra teigiamybių, kai jos sportuoja. Tada pamažu kils ir susidomėjimas. Kita vertus, kol nebus moterų rinktinės gerų rezultatų, tol nebus ir tos reklamos. Dabar mergaitėms nėra į ką lygiuotis. Pavyzdžiui, berniukai visi nori žaisti Kauno „Žalgiryje“ ar Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje. Juk pažiūrėkite, jie važiuoja į olimpines žaidynes, į Europos ar pasaulio čempionatus, užima prizines vietas. „Žalgiris“ Eurolygoje taip pat daug metų jau žaidžia. Lietuvoje neturime moterų komandos, kuri būtų elitinė ir kuri tikrai viliotų mergaites. Mūsų moterų rinktinė šiuo metu taip pat nėra elitinė. Kol neprieisime prie elito, tol bus sunku daryti reklamą, siekti to populiarumo.

- Lietuvos moterų rinktinė nepateko į šių metų Europos čempionatą. Pastarąjį kartą mūsų šalies komanda Senojo žemyno pirmenybių finalo etape nedalyvavo 2003 m. Kaip manote, kas tai lėmė? Pernai lapkritį, kai rinktinė žaidė paskutines, nieko nebelemiančias, atrankos rungtynes, jūs su J.Štreimikyte-Virbickiene laikinai pavadavote trenerį Mantą Šernių. Bent kažkiek susipažinote su rinktinės „virtuve“?

- Taip, aš prisidėjau jau tik paskutiniame mače, jau nuvažiuojančiame traukinyje (šypsosi). Taigi visos tos rinktinės virtuvės nežinau. Tačiau, kiek girdėjau, pritrūko rinktinei sėkmės. Taip pat galbūt trūksta kovos. Aišku, dabar galima dėlioti labai daug klaustukų, bet ar verta?

- Tačiau vis dėlto, kokia būtų ta pagrindinė mūsų moterų krepšinio problema, trūkumas?

- Neturime atrankos, neturime masės. Labai prasta mergaičių krepšinio situacija. Neturime tos masės, todėl ir išauginti perliukus, daigelius yra sunku. Dabar daug važinėju po mokyklas, bendrauju su trenerėmis ir žinau, kad norėdamos surinkti grupes jos atlieka kryžiaus žygius. O paskui surinkus dar juk jas išlaikyti reikia, kad nepabėgtų, pavyzdžiui, į šokius, dainavimą ar į „manekenes“. Ir vėl susiduriame su tuo pačiu - su požiūriu. Tėvelių, visuomenės požiūriu į krepšininkę.

- Praėjusią vasarą su J.Štreimikyte-Virbickiene organizavote krepšinio stovyklą mergaitėms. Ar buvo daug norinčių ten dalyvauti?

- Per dvi savaites surinkome 37 mergaites. Kitų jau nebegalėjome imti, nes tiesiog fiziškai nebebūtume susitvarkę. Dabar jau prieš du mėnesius prasidėjo skambučiai su klausimais, kada vėl darysime tokią stovyklą. Tos mergaitės iš tiesų suvažiuoja degančiomis akimis: „Duokite ką nors, aš visko noriu.“ Tų mergaičių yra, tik reikia jas sudominti, jos išsibarsčiusios po visą Lietuvą. Jas surinkti yra ne taip lengva. Todėl ir vykdomi tokie projektėliai, kad surinktume tas, kurias turime ir joms būtų skiriamas maksimalus dėmesys.

- Dabar dirbate federacijoje, tačiau ar dar išbėgate į aikštelę?

- Ne. Laiko tam visiškai nėra. Tačiau daviau sau Naujųjų metų pažadą, jog vėl pradėsiu sportuoti, eisiu į sporto klubą. Nes kai reikia mergaitėms parodyti kokį pratimą, reikia bėgti, jaučiu, jog jau uždūstu, nebegaliu. Taigi reikia palaikyti formą.

- Ką dažniausiai prisimenate iš savo krepšininkės karjeros?

- Vis dėlto rinktinę. Rinktinė man labai daug davė kaip žaidėjai. Tai krepšininkės pats geriausias, pats aukščiausias įvertinimas. Tai kiekvienos žaidėjos svajonė. Mano svajonė išsipildė ir mano geriausi prisiminimai yra iš Lietuvos rinktinės - iš pasaulio, Europos čempionatų. Bet koks atstovavimas klubui prieš tai nublanksta.

- Ar galite palyginti tuos laikus, kai pati pradėjote žaisti krepšinį, ir dabartį? Žinoma, sąlygos skyrėsi. Kas dar buvo kitaip - geriau ar blogiau - nei šiuo metu?

- Aišku, sąlygos buvo nepalyginamai prastesnės. Pamenu, su rinktine būdavome ir tokiuose viešbučiuose, kur kambarėliai be langų, be karšto vandens. Į turnyrus autobusais vykdavome po dvi paras. Bet viskas keičiasi. Tai normalu. Nors mergaičių krepšinyje turėdavome daug didesnę masę, sporto mokyklose kiekviena amžiaus grupė turėdavo savo komandą. Dabar mergaites vos per tris amžiaus grupes surenkame į vieną komandą. Tai pagrindinis skirtumas. Ir, žinoma, mūsų aukščiausia lyga. Dabar LMKL septynios komandos, o turėdavome ir 12, ir panašaus pajėgumo, ir dalyvaudavome Baltijos lygoje, kuri buvo kitokia, ir visokių turnyrų būdavo daugiau. Mūsų aukščiausios lygos lygis smuktelėjo.

- Esate ir žaidusi, ir trenere dirbusi užsienyje. Kiek svarbu krepšininkei paragauti legionierės duonos?

- Ta užsienio patirtis žaidėjoms labai svarbi. Atsimenu pavyzdį, kai dar žaidžiau rinktinėje ir jau buvau prie tų vyresnių, tai jaunosios žaidėjos, kurios ateidavo į rinktinę, išvažiavusios į užsienį grįždavo vasarą tarsi pakeistos. Nebelieka tų tokių „pirščiukų šonuose“: „Oi, čia man nepatiko tas, oi, čia man tas negerai, man čia per sunku.“ Viskas - tu legionierė, jei kas blogai, tave iškart kviečia „ant kilimėlio“. Jei komanda pralaimėjo, tu kalta. Esi pasamdyta, kad komanda laimėtų. O jei nesugebi savo darbo atlikti gerai ir dar skundiesi ar verkšleni, tai viskas, ateis kita vietoj tavęs. Tiesiog esi priversta iš savęs maksimumą išspausti.

Parengta pagal  dienraštį „Vakaro žinios“