Modestas Paulauskas: "70-mečiu tikrai nesijaučiu"

"70-mečiu tikrai nesijaučiu. Kai ryte pabundu ir pamąstau, kiek man metų, nusijuokiu ir mintyse sau pasakau: "Nesąmonė. Negali būti." Širdyje jaučiuosi gerokai jaunesnis, tačiau laikas sparčiai bėga ir nieko jau nepadarysi. Tenka su tuo susitaikyti ir mėgautis tuo, ką duoda gyvenimas", - sakė M. Paulauskas.

Augo sportininkų šeimoje

M. Paulauską drąsiai galima vadinti viena šlovingiausių krepšinio legendų. Jis krepšinį pradėjo žaisti nuo šešerių metukų ir sparčiai kilo karjeros laiptais.

Modestas augo sportininkų šeimoje. Jo vyresnysis brolis Edmundas kurį laiką žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje, vyriausiasis brolis Emanuelis buvo vienas geriausių respublikos disko metikų, o sesuo Elvyra vilkėjo Lietuvos tinklinio rinktinės marškinėlius. 1962 m., būdamas 17 metų, jis, atstovaudamas Klaipėdos "Maisto" komandai, tapo Lietuvos suaugusiųjų čempionu. Aštuoniolikmetis jaunuolis jau buvo kviečiamas į Kauno "Žalgirio" meistrų komandą, o po metų - į Tarybų Sąjungos olimpinę rinktinę.

"Tuomet patekti į "Žalgirio" komandą buvo kažkas nerealaus. Tiesiog buvo visų krepšininkų svajonė", - aiškino M. Paulauskas.

Jis 1963 metais Lietuvai atstovavo TSRS tautų spartakiadoje, tais pačiais metais tapo Europos jaunių čempionu. Modestas buvo ne tik šalies rinktinės kapitonas, bet ir rezultatyviausias žaidėjas. Apie jo žaidimą su pasigėrėjimu rašė Italijos spauda.

Nuo 1965 metų M. Paulauskas buvo Sovietų Sąjungos rinktinės narys. Kai debiutavo šioje rinktinėje, M. Paulauskui nebuvo net 20 metų ir tąkart jis tapo Europos čempionu.

Vėliau kaip iš gausybės rago pasipylė vienas po kito skambūs titulai: 1967 m. (Suomijoje), 1969 m. (Italijoje) ir 1971 m. (Vokietijoje) tapo Europos čempionu, 1973 m. (Ispanijoje) iškovojo Europos čempionato bronzos medalį, dukart džiaugėsi Vasaros olimpinių žaidynių aukso medaliais (1968 m. Meksikoje ir 1972 m. Vokietijoje), dukart pasaulio čempionatuose (1967 m. Urugvajuje ir 1974 m. Puerto Rike) kopė ant aukščiausiojo prizininkų pakylos laiptelio, kartą (1970 m. Jugoslavijoje) pelnė pasaulio čempionato bronzos medalius. M. Paulauskas tada buvo vienas iš rinktinės lyderių.

Šis krepšininkas rekordinius 7 kartus (1965, 1966, 1967, 1969, 1970, 1971, 1972 m.) buvo pripažintas geriausiu Lietuvos sportininku. 1965 metais, būdamas vos 20-ies, jis buvo pripažintas naudingiausiu Europos čempionato žaidėju. 1991 metais pateko tarp 50 geriausių FIBA pasaulio žaidėjų.

Modestas profesionalaus krepšininko karjerą baigė būdamas 32-ejų.

2004 metais Klaipėdos centre, Puodžių gatvėje, įrengta M. Paulausko vardo krepšinio aikštelė.

Vaikystės prisiminimai

Modestai, Jūs gimėte Kretingoje, tačiau visą vaikystę ir paauglystę praleidote Klaipėdoje. Ką jums reiškia Klaipėda?

Aš gimiau Kretingoje, tačiau ten praleidau tik kelias dienas. Mane drąsiai galima vadinti klaipėdiečiu. Klaipėdoje žengiau pirmuosius savo žingsnius, vėliau pradėjau lankyti Klaipėdos krepšinio mokyklą pas tuometinį trenerį Vladą Knašių. Būtent Klaipėda mane išugdė krepšininku. Juk šiame mieste buvo iškovotos mano pirmosios pergalės, taip pat juk, atstovaudamas Klaipėdos "Maisto" vyrų komandai, iškovojau pirmąjį Lietuvos suaugusiųjų čempiono titulą. Esu labai dėkingas Klaipėdos miestui už suteiktas pamokas, puikius vaikystės metus ir neįkainojamą patirtį.

Prisiminkite, kur ir kaip Klaipėdoje leidote vaikystės, paauglystės dienas?

Mokiausi tuometinėje pirmojoje vidurinėje mokykloje, kuri vėliau buvo pavadinta Kristijono Donelaičio mokykla, o dabar - Vytauto Didžiojo gimnazija. Šioje mokykloje dienas leidau iki 17 metų. Nuolat su draugais po pamokų skubėdavome į sporto salę ir ten bumbsendavome krepšinio kamuolį. Pavasarį ir vasarą mokyklos kiemas knibždėdavo nuo mokinių gausos, kadangi pradėdavo veikti vienintelis po atviru dangumi įrengtas Donelaičio baseinas. Treniruodavosi plaukikai, vandensvydininkai... Tiesiog pavasarį baseiną išvalydavo, išrinkdavo lapus, prileisdavo vandens ir visi su malonumu plaukiodavome. Buvo nuostabūs laikai... Vėliau baseiną po atviru dangumi uždarė ir įrengė uždarą baseiną. Yra likę labai daug vaikystės prisiminimų, susijusių su Klaipėda. Tai mano širdies miestas.

Dabar su šeima gyvenate Šakiuose. Ar jaučiate sentimentų Klaipėdai?

Sentimentų labai daug... Visada norisi aplankyti Klaipėdą, pasigrožėti pajūriu. Šakiuose gyvenu jau bemaž dešimtmetį, turime savo sodybą. Jau toks amžius, kai mums su žmona Janina norisi ramybės. Galbūt dėl to ir pabėgome nuo didmiesčių šurmulio... Sūnus Modestas gyvena Kaune, studijuoja Lietuvos sporto universitete, atstovauja Kauno "Žalgirio" dublerių komandai. Jo ūgis - 207 cm. Pastaruoju metu jis gydosi nugaros traumą. Labai tikiuosi, kad kitą sezoną sūnus galės rungtyniauti visu pajėgumu ir ateityje krepšinio aikštelėje pergalėmis pranoks ir tėtį.

Sapnuose - krepšinio batalijos

Jūs esate vienas tituluočiausių Lietuvos krepšininkų. Koks iškovotas titulas Jums yra pats svarbiausias?

Aš to pernelyg nesureikšminu. Žinau, ką esu iškovojęs, tačiau neskaičiuoju savo titulų ir su kitais nesilyginu. Man svarbus tiek pradinių klasių varžybų diplomėlis, tiek olimpinis aukso medalis. Kiekviena pergalė savo laiku buvo džiugi ir dėl jos buvo išlieta daug prakaito, energijos, įdėta dalelė širdies.

Iškopti į krepšinio aukštumas padėjo ne tik juodas darbas, talentas, bet ir pats likimas. Su TSRS jaunių rinktine 1964 m. Neapolyje tapome Europos čempionais, likimas leido mums likti gyviems. Reisas, kuriuo turėjome skristi, bet neskridome, patyrė avariją. Būtume užsimušę. O mes laimėjome čempionatą. Visada buvo likimo barjerų.

Krepšinis man tiesiog yra įaugęs į kraują. Dar ir dabar būna, kad naktimis sapnuoju, kaip lemiamomis akimirkomis metu kamuolį į krepšį. Taip pat būna ir taip, kad Lietuvos krepšinio arenose stebėdamas emocingas varžybas taip įsijaučiu į jas, kad rodos, jog esu komandos narys, įsivaizduoju, kad einu į komandos pasitarimus ir panašiai.

Ar su bendraamžiais dar mėgėjiškai pažaidžiate krepšinį?

Ne, jau nebežaidžiu. Nebesu pajėgus stumdytis, vengiu aštresnių judesių. Juk jau ne tas amžius... Mieliau išeinu į lauką pasivaikščioti ar pasikrapštyti sode, ar su žoliapjove padirbėti sodyboje.

Žinoma, krepšinis išlieka mano didžiausia aistra, stebiu rungtynes, taip pat esu Kauno "Žalgirio" komandos Garbės klubo prezidentas, užsiimame visuomenine veikla, važinėjame po mokyklas, organizuojame turnyrus. Nuo krepšinio tikrai nesu nutolęs. Tiesiog džiaugiuosi, kad visas mano gyvenimas susijęs su didžiausia mano aistra - krepšiniu.

Turbūt Jums, kaip klaipėdiečiui, yra džiugu, kad Klaipėdos "Neptūno" komanda pastaraisiais metais pasiekė didžiulį progresą - tapo LKL bronzos medalių laimėtojais, LKL vicečempionais bei puikiai debiutavo Eurolygoje?

Taip, neptūniečiai - tikri šaunuoliai. Jie įrodė, kad jau gali nugalėti ir Kauno "Žalgirį", ir Vilniaus "Lietuvos rytą". Be to, "Švyturio" arena nuolat ūžia nuo žiūrovų gausos... Apskritai dabar krepšinis išaugo į tokį lygmenį, kad reikia skaitytis su visomis komandomis. Nuo to mums, krepšinio žiūrovams, tik įdomiau.

Rytoj Jums sukanka 70 metų. Kaip švęsite jubiliejų?

Esu kviečiamas į kovo 25 dieną Kauno "Žalgirio" arenoje vyksiančias Eurolygos "Top 16" etapo rungtynes, kuriose susitiks "Žalgiris" ir FC "Barcelona". Sykiu tai bus ir mano jubiliejaus paminėjimas, gal po rungtynių su jaunystės bendražygiais nueisime kur pasėdėti, atšvęsti šią sukaktį. Didelių balių neplanuoju, tiesiog noriu pabūti artimiausių draugų ratelyje.