Nors Lietuvos moterų krepšinio lygos sezonas jau baigėsi, visi titulai surinkti, bet Mantui Šerniui dar tikrai yra dėl ko pasukti galvą. Čempionių Kauno rajono „Hoptrans-Sirenų“ treneris turi apsispręsti ir dėl ateities LMKL, ir dėl savo vietos prie Lietuvos moterų krepšinio rinktinės vairo. Sunkią apmąstymų ir sprendimų ieškojimo naštą 34-erių strategui uždeda ir liūdna moterų krepšinio situacija mūsų šalyje. „Krepšinis Lietuvoje mylimas, bet moterų krepšinis - ne“, - sakė M.Šernius.
- Pirmą sezoną vadovavote „Hoptrans-Sirenoms“ ir jas atvedėte iki LMKL aukso medalių bei Lietuvos moterų krepšinio taurės. Taip pat buvote pripažintas geriausiu šio sezono LMKL treneriu. Klubinis sezonas geriau veikiausiai ir nebegalėjo susiklostyti? - „Vakaro žinios“ paklausė Manto Šerniaus.
- Klubinį sezoną tikrai vadinčiau geru. Tačiau, kaip treneris, žvelgiu į visą sezoną. Labai neskanus prieskonis buvo tas nepatekimas į Europos čempionatą su Lietuvos moterų krepšinio rinktine. Tai tarsi lašas deguto. Taigi negaliu sakyti, kad sezonas man buvo puikus. Iki to puikaus pritrūko kelialapio į Senojo žemyno pirmenybes.
- Visi keturi sezonai LMKL buvo vainikuoti auksu. Taip pat jūsų karjeros sąskaitoje trys moterų krepšinio taurės. Tačiau geriausiu treneriu esate pripažintas pirmą kartą. Ką jums reiškia šis įvertinimas?
- Tai labai man svarbus pripažinimas. Ir būtent dėl to, kad pirmą kartą tapau geriausiu LMKL treneriu. Vadinasi, kaip treneris po truputį kažkiek einu į priekį.
- Ar kelias iki LMKL aukso medalių šiemet buvo sunkus?
- Dar prieš sezono pradžią žinojome, kad mūsų biudžetas nebus pats didžiausias lygoje, gal tik koks trečias. Tad buvo tikrai gana didelė užduotis surinkti žaidėjas, suformuoti komandą taip, kad galėtume įkąsti pirmoms dviems komandoms pagal biudžetus. Tačiau galiausiai viskas susiklostė taip, kad mes sezoną pabaigėme pirmoje vietoje. Čia prisidėjo ir didžiulė sėkmė. Iš tiesų, kai laimėjome moterų taurę, kažkiek jau pajutome, kad ir LMKL galime kopti iki viršūnės. Su kiekviena diena mūsų pasitikėjimas savimi buvo vis didesnis, tos pergalės pridėjo savo. Džiaugiuosi, kad komanda tikėjo manimi, o aš tikėjau komanda. Visą sezoną ėjome petys į petį ir pasiekėme savo tikslus.
- Kas labiausiai kišo koją siekiant tikslų?
- Turbūt sunkiausia yra viskas, kas vyksta už krepšinio aikštelės. Moterų krepšinis Lietuvoje yra pamirštas politikų, rėmėjų. Tad daug dalykų čia nėra lengvi. Krepšininkių algos nėra didelės. Taigi jos galvoja, ar verta žaisti profesionaliai, ar ieškotis kito darbo. O jaunų žaidėjų algos ypač mažos. Sezono metu, jei įvyksta toks dalykas, kad, pavyzdžiui, suplyšta sportiniai bateliai, panelės paprasčiausiai neturi už ką naujų nusipirkti. Arba važiuoti su komanda vakarieniauti, joms yra per brangu. Tai tarsi toks negražus moterų krepšinio šešėlis. Ir apie tai turi sužinoti visi. Juk krepšinis Lietuvoje mylimas, bet moterų krepšinis - ne. Ta nelygybė mane labiausiai vargina. Manau, kad moterys tikrai nusipelnė didesnės pagarbos.
- LMKL sezono uždarymo apdovanojimuose nei viena „Sirenų“ krepšininkė negavo asmeninio prizo. Ar galėtumėte išskirti kažkurią žaidėją, kuri jus labiausiai nustebino?
- Taip, mūsų krepšininkės negavo nei geriausios žaidėjos, nei daugiausiai taškų pelniusios ar daugiausiai kamuolių atkovojusios prizo. Mes žaidėme kaip komanda. Visada sakydavau, kad kažko išskirti negalime, nes galbūt neturime tiek daug talento, tačiau mes visi kartu galime laimėti kiekvienas rungtynes. Mes visą laiką žaidėme kaip komanda, išlikome kartu, aikštelėje kovojome vienas už kitą. Atėjus rungtynėms mes vienas kitą palaikydavome, atidirbdavome 100 proc. Žinoma, būdavo rungtynių, kai Rasa Knyzaitė sužaisdavo idealiai. Ji iš manęs net buvo gavusi pravardę Dončičius (Slovėnijos krepšininkas Luka Dončičius - aut. past.). Ji iš tikrųjų lyderė ir turi charakterį. Tai jauna, perspektyvi žaidėja, kuri moterų krepšinyje tikrai gali „pavirsti“ Dončičiumi.
- Ar ketinate ir kitame sezone likti prie „Hoptrans-Sirenų“ klubo vairo?
- Tolesnės sutarties klube neturiu. Pirmiausia, iki vasaros turiu apsispręsti, ar lieku Lietuvos moterų krepšinio rinktinės strategu. Tiesą sakant, jau dėjau paraišką ant stalo, bet Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis mane sulaikė. Jis prašė neskubėti, nurimti, palaukti iki vasaros, gal dar pakeisiu nuomonę. Tad dabar tokie ir planai - apsispręsti pirmiausia dėl rinktinės, ką mes toliau darome, ką aš darau su moterų rinktine. Taigi apie klubinę ateitį dar negalvojau. Lietuvoje iš tikrųjų klubai negali finansiškai „galvoti“ apie kitą sezoną be liepos ar rugpjūčio mėnesių. Tiesiog čia nėra tęstinumo.
- Nuo kito sezono keisis LMKL sistema, jis bus sujungtas su „Akvilės“ lyga, jį vykdys LKF. Taip pat pastarasis sezonas veikiausiai buvo paskutinis ilgametei lygos direktorei Audrai Ginelevičienei. Kokius viso to pliusus ir minusus matome?
- Būsimas LMKL permainas lyginčiau su Lietuvos krepšinio lyga, kai ten prieš trejus metus pasikeitė valdžia. Aišku, reikia padėkoti žmonėms, kurie pastaruosius 15-20 metų atidavė lygai širdį. Tačiau turime suprasti, kad permainos yra neišvengiamos. Turi ateiti nauja energija, naujos idėjos, nauji vėjai. Tie natūralūs pasikeitimai yra gerai. Juk ir treneriai dažnai kas sezoną keičiasi, taigi taip pat ir valdžia turėtų keistis. 15-20 m. yra pakankamas laiko tarpas. Tu jau padarei viską, ką galėjai ir reikia tiesiog užleisti kažkam, kas turi naujų idėjų, vietą. Manau tai pribrendo natūraliai. Ir apskritai, juk lygoje pirmoje vietoje vis tiek yra žaidėjos. O jos niekur nedingsta. Vėl vienos žais prieš kitas. Dabar tik neaišku, kaip klubai jas motyvuos, kurios žaidėjos į kokį klubą pakryps. Nauja LMKL sistema didelės esmės nesudaro. Svarbu, kokie klubai bus stiprūs, kokias legionieres atsiveš, kaip pritrauksime jaunas žaidėjas.
- Tai tarsi LMKL gelbėjimo planas. O kokį planą pasiūlytumėte rinktinės gelbėjimui?
- Visas dėmesys turėtų būti sutelktas į Lietuvos moksleivių lygą. Į mažus miestelius vėl turi grįžti treneriai, kurie dirbtų su jaunomis žaidėjomis. Norėdami išgauti tuos deimančiukus, talentus, mes patikriname labai mažai žaidėjų. Anksčiau buvo „Jaunieji talentai“, iš ko dabar yra išaugusi Vilniaus „Kibirkštis“. Šiuo metu „Kibirkšties“ žaidėjoms yra po 21-22 m., bet nei viena nežaidžia nei Eurolygoje, nei Europos taurės turnyre. Negalime investuoti didelių pinigų į centrus, bet, jei neturime iš ko rinktis ir atsivesti žaidėjų į tuos centrus, tai irgi atsiranda problema. Bet kuriuo atveju didžiausias dėmesys šiuo metu turi būti sutelktas į jaunas žaidėjas ir į trenerius, kurie grįžtų į mažesnius miestelius. Moksleivių lygoje merginų padvigubėtų. O, kai padvigubės, tada į rinktinę po 5-10 m. ateis žaidėjos, kurios grįš į elitą, vėl visus džiugins ir rodys gerus rezultatus.
- Nuo ko priklausys jūsų apsisprendimas likti ar palikti rinktinės trenerio postą?
- Visą laiką esu priklausomas nuo žaidėjų. Pirmiausia noriu pasikalbėti su lyderėmis, ar dirbame toliau, ar einame, ar siekiame, ar atiduodame save. Ar joms aš reikalingas, ar reikia vėl pasikeitimų, naujo vėjo.
***
M.Šerniaus karjera LMKL
2009-2010 m. - Vilniaus TEO trenerio asistentas;
2010 m. - Vilniaus TEO treneris;
2010-2012 m. - Kauno „VIČI-Aistės“ treneris;
2017-2018 m. - Kauno r. „Hoptrans-Sirenos“ treneris.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą