Paulius Pleskovas: "Esu "paguldęs" spidometro rodyklę ties 300"

Paulius Pleskovas: "Esu "paguldęs" spidometro rodyklę ties 300"

38-erių klaipėdietis Paulius Pleskovas, prieš mėnesį Italijoje iškovojęs vieną skambiausių savo titulų - Europos autokroso vicečempiono laurus, šiandien bus pagerbtas Vilniuje. Vieną iš Senojo žemyno automobilių sporto lyderių sveikins Kūno kultūros ir sporto departamento bei Lietuvos automobilių sporto federacijos atstovai.

Kartu su juo į sostinę vyks ir jo tėtis bei treneris, garsus ralio meistras Vladas Pleskovas. Būtent jis ir įkvėpė Pauliui lenktyniavimo aistrą.

Nenuostabu, kad Paulius nuo vaikystės sukiojosi prie galingų automobilių variklių - buvo įvairių varžybų epicentre, o pats automobilį vairavo jau nuo keturiolikos metų. Tiesa, sportinę karjerą Paulius pradėjo gana vėlai - būdamas 22-ejų.

"1999 metais gavau pirmąjį autokroso automobilį ir nusprendžiau sudalyvauti Lietuvos autokroso pirmenybėse. Ir iškart tapau Lietuvos čempionu. Šis pasiekimas paskatino siekti aukštesnių rezultatų tarptautinėje arenoje, - savo karjeros pradžią prisiminė P. Pleskovas.

- Pradėjome nuo Lietuvos autokroso ir ralikroso čempionatų, esu tapęs keliskart Lietuvos čempionu galingiausioje automobilių klasėje. Nuo 2004 metų pradėjome varžytis Europos autokroso čempionato atskiruose etapuose, nuo 2007 metų stengiamės startuoti visuose Europos autokroso čempionato etapuose. Didžiausi pasiekimai galutinėje Europos čempionatų įskaitoje: 2007 metais - ketvirta vieta, 2010 metais - trečia vieta, šiemet - antra vieta. Šiaip per visą savo karjerą Europos čempionate, vertinant geriausiųjų dešimtuką, nesu buvęs tik šeštas ir neturiu čempiono titulo... kol kas", - pabrėžė ambicijų nestokojantis sportininkas.

Italijoje vykusiame Europos autokroso čempionate aukso medalis Jums buvo pasiekiamas ranka, tačiau dėl technikos gedimų paskutiniajame pirmenybių etape teko tenkintis vicečempiono titulu. Turbūt labai apmaudu, kai žinote, jog galėjote kopti ant pirmojo prizininkų pakylos laiptelio?

Taip, apmaudu ir gaila, kad nepavyko iškovoti čempiono titulo, nes šiemet tikrai buvome labai stipriai pasiruošę sezonui. Šiemet čempionatas buvo ypatingas tuo, kad mūsų klasėje beveik visuose etapuose dalyvavo septyni pajėgiausi Čekijos lenktynininkai. Ir susiklostydavo taip, kad visų etapų finalinių važiavimų starte pirmoje eilėje stovėdavau aš vienas, iš šonų ir galo apsuptas čekų. Taigi sudėtinga buvo vienam su jais visais kovoti, ypač kai trasoje pasireikšdavo ne visai sportinis konkurentų elgesys. Iki čempionato pabaigos likus trims etapams, pirmavome čempionato įskaitoje ir turėjome pakankamai solidžią taškų persvarą, tačiau septinto ir aštunto etapų finaliniuose važiavimuose pritrūko sėkmės ir ta persvara pamažu ėmė tirpti, o paskutiniajame etape Italijoje pusfinalyje užgeso automobilio variklis. Problema buvo kuro siurblio slėgio nepakankamumas, tad perjungiau kitą kuro siurblį ir startavau, pasivijau bei lenkiau konkurentus, tačiau ir antrasis kuro siurblys neveikė tinkamai, todėl viename posūkių variklis vėl užgeso. Taip buvo palaidotos viltys patekti į finalinį važiavimą ir kovoti dėl čempiono titulo. Kitas niuansas - čempionatas susideda iš devynių etapų, iš kurių tik aštuoni yra įskaitiniai, atsimeta sportininko mažiausiai surinktų taškų skaičius viename etape. Mano blogiausias rezultatas ir buvo būtent Italijoje, kai gavau 17 taškų, o šių metų čempiono O. Vyborny blogiausias rezultatas - tik 1 taškas. Taigi atmetus blogiausius taškus galutinėje įskaitoje gavosi 10 taškų deficitas. Bet mes turime Europos sidabrą, ko dar neturėjome.

Prisiminkite, kada ir kaip Jūs susidomėjote šia sporto šaka?

Nuo mažens "viriau" autosporto virtuvėje, kadangi mano tėčio pomėgis - užsiimti šia sporto šaka. Jis dalyvaudavo kartingų varžybose, yra tapęs Lietuvos čempionu, o po 80-ųjų persėdo į automobilį ir dalyvaudavo autoralio varžybose. Čia tėtis taip pat buvo tarp lyderių - ne kartą yra tapęs savo klasės nugalėtoju, Lietuvos vicečempionu. Būtent jis ir pastūmėjo mane pačiam sėsti prie sportinio automobilio vairo. Pabandžiau, patiko, užvaldė azartas ir adrenalinas, kuris nesibaigia iki šiol.

Esate gimęs ir gyvenate Klaipėdoje. Kur treniruodavotės paauglystėje ir kur dabar?

Paauglystėje automobilį tekdavo pavairuoti tik buvusioje mokymo aikštelėje prie VLRĮ. Vairuotojo pažymėjimą įgijau 16 metų (tada buvo galima pradėti vairuoti nuo 16. - Autor. past.). Rimtai sportiniu automobiliu pradėjau treniruotis 22 metų. Geriausia vieta prie Klaipėdos treniruotis ir išbandyti sportinį automobilį - Vilkyčių autokroso / ralikroso kompleksas. Žinoma, reikia suderinti tai su šio komplekso šeimininku.

Daugelis įsivaizduoja, kad tai labai brangi sporto šaka. Juk nuolat tenka keliauti po užsienio šalis, sumaitojami galingi automobiliai ir panašiai. Ar bandėte skaičiuoti, kiek, tarkime, per metus atsieina visa tai (treniruotės, kuras, technika, gedimų tvarkymas, vykimas į varžybas) finansiškai?

Tikrai gana brangiai. Be rėmėjų užsiimti šiuo sportu būtų itin sudėtinga.

Avarijos ir tykantys pavojai - neatsiejama šios sporto šakos dalis. Į kokią didžiausią avariją esate patekęs Jūs? Ar kada teko rimčiau susižaloti?

Esu porą kartų virtęs per stogą. Tai buvo susiję su pakabos ar transmisijos lūžiais, važiuojant dideliu greičiu posūkyje, atsipirkau tik sumušimais. Pernai Čekijoje gavau stiprų šoninį smūgį į vairuotojo dureles ir po smūgio buvau "įmūrytas" į trasos atitvarus, tada į sėdynės šoną smarkiai susitrenkiau šonkaulius, laimei, nelūžo. Apsidaužymų ir pasibaksnojimų - nebesuskaičiuočiau. Kaip vienas mūsų komandos narys sako: "Juk ne šaškėm žaidžiam!"

Po panašių incidentų nešauna į galvą mintis: "Tai per daug pavojinga gyvybei, gal reikėtų atsisveikinti su šia sporto šaka ir ramiai sau gyventi"?

Žinoma, tai pavojinga sporto šaka, bet visur reikia remtis protingumo kriterijais, įvertinti savo ir automobilio galimybes, konkurentų veiksmus ir kitus veiksnius. Kol kas nurimti nesiruošiame, su komanda turime ir naujų planų bei projektų.

Esate trijų vaikų tėvas. Ar žmona neprieštarauja, kad užsiimate šia sporto šaka?

Prieš apsivedant būsimoji mano žmona jau žinojo apie mano pomėgį ir vykdavo į varžybas kartu su komanda. Žinoma, dabar dideliu entuziazmu nedega, nes tuo laiku, kai mes tvarkome sportinius automobilius, išvykstame į treniruotes ar varžybas, galbūt nukenčia laikas, kuris galėtų būti skirtas šeimai, bet kol kas viską pavyksta suderinti. Aišku, kai aš lenktyniauju, visa šeima jaudinasi ir labai mane palaiko. Deja, ne visada visa šeima gali vykti kartu, todėl rezultatus aptariame naudodami šiuolaikines technines priemones.

Kokį automobilį vairuojate per lenktynes ir kokį turite nuosavą automobilį? Kas lėmė tokį jūsų pasirinkimą?

Šiuo metu lenktyniauju specialiai autokrosui / ralikrosui ruoštu "Ford Focus MK3". Tai visais keturiais ratais varomas automobilis, variklis 2,0 l su turbina, galingumas - 565 arklio jėgų ir 780 Nm sukimo momentas. Su "Ford" markės automobiliu važiavo mano tėtis ralio varžybose, taigi laikui bėgant apie jį, kaip apie sportinį, įgijome labai daug žinių. Be to, sporto klube "laisvas" automobilis taip pat buvo "Ford", su kuriuo pradėjau lenktyniauti. Taigi - markės nepakeitėme, nors pakeitėme jau keturis automobilius.

Gatvėje važinėju su AUDI A4. Tai taip pat visais ratais varomas automobilis. Tiesiog mėgstu stabilų ir saugų važiavimą tiek vasarą, tiek žiemą.

Kokiu didžiausiu greičiu esate lėkęs per varžybas? O realiame gyvenime gatvėje?

Mano varžybose didelis greitis nėra prioritetas, nes trasa yra apie 1 km ilgio gruntinė danga su posūkiais bei tramplynais, važiuojame ratais. Svarbiausia - kaip greitai įsibėgėji starte, kaip važiuoji posūkyje ir kaip greitai iš jo išvažiuoji. Didžiausias greitis trasoje ilgiausioje tiesiojoje gali siekti 160-170 km/h.

VARŽYBŲ AKIMIRKA. Avarijos ir tykantys pavojai - neatsiejama autokroso dalis.

Vokietijos greitkelyje esu "paguldęs" spidometro rodyklę ties 300 km/h, važiuodamas su AUDI S4 ir AUDI RS6.

Nekyla noras palenktyniauti gatvėje?

Gatvėje nelenktyniauju, lenktynėms yra skirtos trasos.

Koks yra Jūsų svajonių automobilis?

Nežinau, gal koks "ASTON MARTIN"? Bet tai tik svajonė...

Ką dar veikiate be sporto? Papasakokite apie savo darbą, laisvalaikį, gal turite ir kitų išskirtinių pomėgių?

Esu baigęs automobilių inžinerijos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, įgijau magistro laipsnį. Dirbu pagal specialybę, esu įmonės vadovas. Dar vienas ekstremalus pomėgis - kalnų slidinėjimas, juo užsikrėtė ir visa šeima.

Kokie Jūsų artimiausi tikslai? Kokios laukia varžybos?

Komandoje turime naują projektą - ruošiame dar vieną naują automobilį ralikroso varžyboms Europos čempionate. Artimiausios varžybos - kitais metais pavasarį prasidėsiantys Europos autokroso ir ralikroso čempionatai.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder