R. Javtokas apie pasiaukojimą, įsimintiniausius titulus ir ašaras Atėnų olimpinėse žaidynėse

2017-aisiais Kauno klube karjerą baigęs ilgametis Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas dalijosi prisiminimais, nusikėlė tiek į ankstesnius laikus, tiek pasakojo apie dabartines savo pareigas.

Prie Kauno „Žalgirio“ 2011-aisiais prisijungęs aukštaūgis su žaliai baltais marškinėliais praleido šešerius metus ir iškovojo šešis Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempiono žiedus. Vis tik labiausiai R. Javtokui įsiminė 2013–2014 m. sezono čempiono titulas – kelyje jo link žalgiriečiams jau pusfinalyje pavyko įveikti tuometinę Vilniaus „Lietuvos Ryto“ komandą.

„Pergalę atsimenu, nes tai buvo kažkas „tokio“. Pats užsivedimas, noras ir žinojimas, kad negali pralaimėti. Nėra šansų pralošti. Kai rūbinėje matai tokius pat žaidėjus, taip ir išeina. Vienintelė mintis buvo kaip laimėti. Jų sudėtis tada gal buvo net ir geresnė, tad va tokių laimėjimų ir norisi“, – prisiminimais dalijosi devynis kartus Lietuvos čempionas.

Be žaidimo įvairiuose klubuose, R. Javtokas buvo ir svarbus Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys, o vėliau ir kapitonas.

„Mes pasirinkome tokią karjerą, kur skausmas yra neišvengiamas. Jei lauksi, kol kiekviena trauma visiškai sugis ir eisi žaisti tik visiškai pasveikęs, pusę laiko reikės nežaisti. Jei tai yra pasaulio čempionatas, kuriame man kiekvienos rungtynės yra svarbios, aš galiu paaukoti karjerą“, – tiesiai šviesiai rėžė 2010-ųjų pasaulio krepšinio čempionato bronzos medalininkas.

Šalia medalio pasaulio čempionate R. Javtokas taip pat turi du Europos čempionatų sidabro medalius ir vieną bronzos medalį, tačiau per karjerą iškovoti olimpinio medalio taip ir nepavyko.

Kaip prisimena pats Robertas, didžiausias šansas ir skaudžiausias pralaimėjimas buvo 2004-ųjų Atėnų olimpinėse žaidynėse, kuriose lietuviai pusfinalyje nusileido Italijos krepšininkams.

„Tai buvo vienas skaudžiausių visos karjeros pralaimėjimų. Kiek atsimenu, vienas pats ėjau gatve ir verkiau. Nesupratau, kaip mes galėjome pralaimėti. Atrodė, kad viskas pasiekiama ranka – finalas, pirma vieta arba blogiausiu atveju – antra. Ir staiga viskas dingsta iš po kojų. Buvo žiauru. Aš retai verkiu, bet tada teko. Tų rungtynių niekada nesu matęs ir nenoriu žiūrėti, bet žinau, kad tai kainavo man olimpinį medalį“, – pasakojo prieš mėnesį savo 40-metį atšventęs R. Javtokas.

RODYTI KOMENTARUS