Praėjusių metų rugsėjį Olandijos provincijoje Limburge vykusio 79-ojo pasaulio dviračių sporto plento čempionato vyrų grupinėse lenktynėse R.Navardauskas finišavo aštuntas. Tai - aukščiausia vieta planetos vyrų grupinėse lenktynėse per visą Lietuvos dviračių sporto istoriją. 1998 metais taip pat Olandijoje vykusiame pasaulio čempionate Raimondas Rumšas buvo devintas.
Prestižinių daugiadienių lenktynių „Giro d’Italia“ ketvirtajame ir penktajame etapuose rožinius lyderio marškinėlius vilkėjęs lietuvis vasarą debiutavo ir Londono olimpinėse žaidynėse. Londone R. Navardauskas užėmė 21-ąją vietą atskiro starto lenktynėse ir
47-ąją - grupinėse lenktynėse. Prieš olimpiadą vykusiame Lietuvos čempionate jis iškovojo auksą atskiro starto lenktynėse ir bronzą grupinėse lenktynėse. Simboline sėkmingų metų pabaiga tapo Lietuvos dviračių sporto federacijos surengtuose rinkimuose pelnytas geriausio Lietuvos dviratininko titulas. Plento dviratininkų klasifikacijoje antras liko 2011 metų laureatas Aidis Kruopis, o trečias - Gediminas Bagdonas.
„Tikrai malonu, kad įvertino, kad pagerbė. Nors aš asmeniškai nematau didelio skirtumo tarp pirmo ar antro sportininko. Tas pats A. Kruopis 2012-aisiais iškovojo daugiau pergalių nei aš, tad ir jis buvo vertas šio titulo. Bet jam nepasisekė Lietuvos čempionate, pritrūko vienos vietos, kad iškovotų teisę startuoti olimpinėse žaidynėse. Tačiau jis laimėjo vieną etapą Lenkijoje vykusiose daugiadienėse lenktynėse, gerai pasirodė Norvegijoje, tad tikrai turi kuo pasidžiaugti, - kalbėdamas su „Sporto žmonėmis“ kukliai konstatavo JAV komandai „Garmin-Sharp“ atstovaujantis R. Navardauskas. - Bendrai, šis titulas, mano manymu, yra daug reikšmingesnis pačiai Dviračių sporto federacijai. Jis parodo, kad dviračių sportas auga, stiprėja, gerėja mūsų rezultatai, o kartu ir viso dviračių sporto populiarumas ir žinomumas“.
- Ramūnai, kokie jums buvo praėję metai? - „Sporto žmonės“ paklausė R. NAVARDAUSKO.
- Praėjusiais metais man tikrai šypsojosi sėkmė. Nors ir nebuvo taip, kad nuolatos skinčiau vieną pergalę po kitos, kaip kad patys pajėgiausi pasaulio dviratininkai, bet vis dėlto turiu ką prisiminti. Su komandos pagalba pasisekė gerai pasirodyti „Giro d’Italia“ lenktynėse, buvo dar pasaulio čempionatas. Šiaip už viską turėčiau būti dėkingas komandai. Jie mane prižiūrėjo nuo pat pirmų varžybų Katare, kai gavau geriausiam jaunam dviratininkui skirtus marškinėlius. Jų dėka patekau ir į „Giro d’Italia“. O smagiausia, kad pavyko savo sugebėjimus pademonstruoti ir pasaulio čempionate, toje pačioje trasoje, kurioje prieš keliolika metų 9-ą vietą užėmė R.Rumšas.
- Kurios varžybos pačiam buvo pačios įsimintiniausios?
- Nebejotinai - pasaulio čempionatas. Jis vyko toje pačioje trasoje, kurioje prieš keliolika metų 9-ą vietą užėmė R.Rumšas, man pavyko pasiekti šiek tiek geresnį rezultatą. Būčiau labai laimingas jei kiekvienais metais pavyktų bent viena vieta palypėti aukštyn. Pagaliau pasaulio čempionate kovoji ne už komandą, o už save, už savo šalį. Gali važiuoti kaip nori, kaip esi pasiruošęs. Nors tose varžybose buvo didelė griūtis, bet man pasisekė iš jos išvažiuoti sveikam, o pabaigoje nepabijojau susikauti su tais visais didžiais sportininkais. Gal finiše pasirinkau ne tą taktiką, gal reikėjo šiek tiek kitaip finišuoti, bet taip nutiko dėl tokių lenktynių patirties stokos.
- O debiutas Londono olimpinėse žaidynėse įspūdžio nepaliko?
- Olimpiadoje pasirodėme ne taip, kaip tikėjomės. Juk prieš olimpines žaidynes visi tik ir šnekėjo, kaip anglai yra pasiruošę varžyboms ir kaip jie veš į finišą savo lyderį Marką Kavendišą (Mark Cavendish). 2011 m. pasaulio čempionate jiems tai puikiai pavyko, tad anglai tikėjosi taip pat „sužaisti“ ir olimpiadoje. Tačiau Londone įvykiai susiklostė ne pagal anglų scenarijų. Lenktynių baigiamojoje fazėje „pabėgo“ didelė dviratininkų grupė, o anglams taip ir nepavyko jos pasivyti. Jei neklystu, jiems pritrūko 30 sek. O mes su G.Bagdonu tikėjomės, kad pavyks „išvažiuoti“ su anglais. Todėl nebandėme nei finišuoti, nei vytis grupės. Tai ir lėmė mūsų palyginti neaukštas vietas.
- Ar buvo galima pasirodyti geriau?
- Vargu, vis dėlto olimpinės žaidynės skiriasi nuo kitų varžybų. Į jas susirinko aukščiausio lygio sportininkai, jie buvo labai motyvuoti siekti pergalės. Pagaliau, kaip jau sakiau, nepasiteisino ir mūsų spėjimas, kad anglai sugebės diktuoti sąlygas likusiai daliai dviratininkų. Išėjo taip, kaip išėjo. Aišku, norėjosi būti kuo arčiau lyderių, norėjosi realizuoti savo galimybes. Man labai apmaudu dėl Gedimino, nes jis specialiai ruošėsi olimpiniam startui, treniravosi aukštikalnėse. Kita vertus, būkime realistais. Mes Londone buvome tik dviese ir tikrai negalėjome apsiimti diktuoti tempą 250-iai dalyvių. Tad darėme tai, ką ir turi daryti mažos šalies atstovai. Norėjome kaip geriau, bet šį kartą nepasisekė.
- Ramūnai, jūs labai dažnai kartojate žodžius „pasisekė - nepasisekė“. Ar tikrai tik sėkmės lemia tas pergales, įspūdingus pasirodymus prestižinėse pasaulio dviračių lenktynėse?
- Dviračių sportas juk ir susideda iš sėkmės. Galima pačiu netinkamiausiu momentu pradurti padangą, gali patekti į griūtį, gali bet kas nutikti. Štai ir pasaulio čempionatas. Buvo didelė griūtis, į ją patekau ir aš, ir Ignas Konovalovas, ir Evaldas Šiškevičius. Aš juos dar mačiau, kai jie buvo keliomis pozicijomis priekyje, tik aš buvau kiek kairiau. O kai po griūties pradėjome vytis lyderius, man pavyko pasivyti, o jiems ne. Nutiko taip, kad susiformavo nedidelė dviratininkų grupelė, kurioje aš labai patogiai jaučiausi, tad pavijęs pabėgėlius galėjau sėkmingai finišuoti.
- Kokius tikslus sau kelsite šiais metais?
- Kiekvieni metai - vis nauja staigmena. Pernai sezoną pradėjome Katare, man ten labai patiko. Šiltas oras, geras greitis. Visa tai padėjo gerai „įsivažiuoti“. Šiais metai mūsų komandos į šias varžybas nepakvietė, tad sezoną pradėsime kitur. Jau dabar aišku, kad bus kiek šalčiau, teks grūdintis. Galima ir sušalti, ir patekti į griūtį, ir panašiai. O šiaip, komandos direktoriai iš esmės jau suformavo bendrus komandos tikslus, žinau, kad kai kur teks padėti komandai, kai kur galėsiu ir pats pasireikšti. Komandoje iš viso yra 8 žmonės, tad dažniausiai vykstant varžyboms sprendžiama, kuris dviratininkas bus lyderis, kuris atsarginis, o kurie - padėjėjai. Malonu buvo girdėti, kad komandos draugai manimi pasitiki, kalba kaip apie galimą lyderį.
- Tad gal ir šiais metais turėsite progą pasimatuoti „Giro d’Italia“ lyderio marškinėlius?
- Nemanau, vis dėlto, reikia pripažinti, kad man pernai tikrai labai pasisekė. Tose lenktynėse mes turėjome labai stiprią komandą. Ketvirtame etape laimėjome komandines lenktynes ir to užteko, kad perimčiau lyderio marškinėlius. Kitą dieną mano komandos draugas turėjo didesnius šansus perimti lyderio poziciją, bet jis sunkiausiame etape neatlaikė pasiūlyto tempo ir šiek tiek atsiliko, tad tie marškinėliai dar vienai dienai liko pas mane. Pasikartosiu, kad man tikrai šypsojosi sėkmė, o be jos dviračių sporte siekti pergalių beveik neįmanoma.
- Kaip žinoma, jau pradėjote ruoštis naujam sezonui. Kur treniruojatės, kokie numatyti pirmieji sezono startai?
- Pirmoji treniruočių stovykla buvo surengta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Arizonos valstijoje. Dabar treniruojamės Ispanijoje, o sezonas prasidės vasario pradžioje. Vasario 6-10 dienomis tikiuosi startuoti Prancūzijoje vyksiančiose lenktynėse „Tour Mediterraneen“. Paskui laukia lenktynės „Volta ao Algarve“ Portugalijoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą