Ramūnas Vyšniauskas atsisveikina

Šeima ir traumos

Rytoj R. Vyšniauskas su Lietuvos nacionaline rinktine turėjo iškristi į Izraelį, kuriame jau vyksta šių metų Europos sunkiosios atletikos čempionatas. Tačiau Tel Avive tituluočiausias mūsų šalies sunkiaatletis nesivaržys.

Ir ne tik šiose, bet ir apskritai daugiau jokiose sunkiosios atletikos varžybose.

Vakar 37 metų R. Vyšniauskas oficialiai pareiškė, kad baigia kiek daugiau nei du dešimtmečius trukusią sunkiaatlečio karjerą.

Apie šį sprendimą "Respublikai" pranešęs sportininkas neslepia, kad jis buvo labai sunkus, tačiau atnešė palengvėjimą.

"Yra kelios labai svarbios priežastys. Žmonai gresia priešlaikinis gimdymas ir dukrelė Ramūnė šiame pasaulyje gali pasirodyti bet kuriuo momentu. Mano brangiausių žmonių - žmonos Inesės, sūnaus Ąžuolo ir dar tik gimsiančios dukrelės - sveikata man yra svarbiau už bet kokias varžybos. Be to, manau, jog jau laikas baigti sportinę karjerą. Jaučiu, kad po patirtų traumų ir iškentėtų operacijų nebegaliu taip greitai atsigauti, tad pasiekti optimalią formą bus labai sunku. O aš esu maksimalistas ir nematau prasmės varžyti, jei negaliu kovoti dėl pačių geriausių rezultatų. Todėl ir nusprendžiau, kad reikia pasakyti viskas", - sakė R. Vyšniauskas.

Jo teigimu, žvelgiant iš dabarties pozicijų, gal ir reikėjo šį žingsnį žengti anksčiau, tačiau tada atrodė, kad pavyks atsitiesti po patirtų keturių labai sunkių operacijų.

"Jei ne tos traumos ir operacijos, aš apskritai neturėčiau problemų. O dabar. Užtenka paminėti vien tai, kad man pašalinta dešinio kelio kremzlė, kurią teko užauginti iš naujo. To pasekmes jausiu visą likusį gyvenimą. Po kiekvieno operacijos man tekdavo viską pradėti nuo nulio. Net tuščio grifo nepakeldavau", - tikino R. Vyšniauskas.

Sūnaus apsisprendimas jo tėvo ir trenerio Bronislavo Vyšniausko nenustebino.

"Jis sureagavo normaliai. O žmonos akyse pamačiau dėkingumą, kad palaikysiu ją tokiu sudėtingu metu. Komplikavusis nėštumui aš ir taip jau du mėnesius praktiškai vienas rūpinuosi ja bei sūnumi Ąžuolu, net treniruotėms visas atsiduoti negaliu. Manau, kad žmona net apsidžiaugė, nes žinau, jog jai labai skaudu matyti mano kančias siekiant vėl susigrąžinti prarastą sportinę formą", - sakė R. Vyšniauskas.

Įspūdinga karjera

R. Vyšniauskas štangą pradėjo kilnoti pakankamai vėlai, būdamas jau šešiolikos metų.

"Nenoriu girtis, bet man kartu su tėvu teko praminti kelius, kuriais dabar vaikšto sunkiaatlečiai. Tėvas mokėsi mane treniruoti, o aš jo klausyti ir sportuoti. Kartu mes mokėmės ne tik treniruotis, bet ir dalyvauti varžybose, kaip atgauti jėgas, maitintis. Žodžiu, pajudėjome nuo taško A", - prisiminė R. Vyšniauskas.

Per tuos metus tėvo B. Vyšniausko treniruojamas Ramūnas tapo ne tik stipriausiu, bet ir tituluočiausiu Lietuvos sunkiaatlečiu.

Klaipėdiečio sąskaitoje yra net keturis kartus išsipildžiusi kiekvieno sportininko svajonė dalyvauti olimpinėse žaidynėse (1996, 2000, 2004 ir 2008 metais), Atėnų olimpiadoje užimta penktoji vieta, Europos vicečempiono titulas (2008 m.), pasaulio čempionato sidabro medalis (2005 m.), dvi trečiosios vietos Europos čempionatuose (2005 ir 2009 m.), nesuskaičiuojamos pergalės šalies čempionatuose ir tarptautiniuose turnyruose, tarp jų ir prestižiškiausiu planetoje laikomame Prezidento taurės turnyre Rusijoje (2003 m.).

"Iš viso esu tapęs keturių Europos čempionatų prizininku ir jose iškovojęs 11 visų spalvų medalių - aukso, sidabro ir bronzos. 2005 metais Katare vykusiam pasaulio čempionate stūmimo rungtyje laimėjau sidabrą. Tai padariau vieninteliu bandymu ir su plyšusiu peties raumeniu. Todėl šis medalis bei tais pačiais metais Europos čempionate Bulgarijoje laimėti bronzos medaliai, kurie buvo pirmieji ne tik mano, bet ir Lietuvos sunkiosios atletikos istorijoje, man ko gero yra patys brangiausi", - vardijo dėl traumų per pastaruosius penkerius metus tik vienose oficialiose varžybose dalyvavęs R. Vyšniauskas.

Paprašytas įvertinti sportinę karjerą, Ramūnas iš 10 balų sau parašytų aštuonis, o gal ir septynis balus.

"Nieko nesigailiu, bet jei galėčiau, daug ką pakeisčiau. Klaidų padariau daug. Buvo galima ir rezultatų geresnių pasiekti ir tų pačių traumų išvengti. Bet yra taip, kaip yra. Toks jau tas gyvenimas. Bet jei ne klaidos, dabar neturėčiau to, ką turiu. Klaidos iš žmogaus daro žmogų iš didžiosios raidės", - tvirtino R. Vyšniauskas.

Atleto teigimu, jam pasitraukus Lietuvos sunkiojoje atletikoje tuštuma neatsivers, nes jo vietą iš karto užims pajėgūs jauni sportininkai. Tokie, kaip Aurimas Didžbalis, Žygimantas Staniulis ir kiti.

Nuo štangos nepabėgs

Baigęs profesionalaus sportininko karjerą, R.Vyšniauskas ne tik nuo sunkiosios atletikos, bet ir nuo sporto traukti nesiruošia.

"Ką dabar veiksiu? Ir toliau rytais mankštinsiuosi bei dirbsiu treneriu. Mažai kas žino, kad aš jau porą metų treniruoju vaikus ir jaunimą mūsų su tėvu įkurtame sunkiosios atletikos centre, kuriame ne tik sportuoja, bet ir gyvena perspektyviausi šalies sunkiaatlečiai. Man patinka trenerio darbas. Tikiuosi, kad pavyks rasti bent vieną auklėtinį, kuriame galėsiu ištaisyti savo klaidas, perduoti jam savo patirtį ir jis ne tik mane pralenks, bet ir pasieks gerokai daugiau nei aš", - tikino R. Vyšniauskas.

Ramūno mintyse ir potrauminio reabilitacijos centro gimtajame uostamiestyje, kartu su kineziterapeutu Eugenijumi Vizbaru, atidarymas.

"Jis bus skirtas ne tik sportininkams, bet ir paprastiems žmonėms. Padėsime išvengti operacijų ir atsigauti po traumų. Juk net 90 procentų operacijų galima išvengti darant specialius pratimus. Aš tai gerai žinau, nes pats viską patyriau", - ateities planais dalinosi R. Vyšniauskas.