Rolandas Baravykas: "Man reikia konkurencijos, kad tobulėčiau"

Krašto gynėjo pozicijoje žaidęs Rolandas Baravykas uostamiesčio ekipai atstovavo 85 rungtynėse, bet sutarties su "Atlantu" nepratęsė. Žalgiriečiu tapęs dvidešimt vienerių futbolininkas naujojo klubo interneto svetainei papasakojo apie Klaipėdoje praleistą laiką ir iššūkius "Žalgiryje".

Skaitytojams pateikiame šiek tiek sutrumpintą Rolando Baravyko interviu.

Kurį laiką rungtyniavai savo gimtojo miesto "Šiaulių" klubo dublerių komandoje. Kokiose pozicijose teko žaisti?

Mano metų grupės išvis nebuvo – teko žaisti už 1994 metų komandą. Pradžioje sėdėjau ant suoliuko, bet po to įsivažiavau ir pradėjo sektis. Vėliau atsirado mano metų grupė – buvau jos kapitonas, viskas buvo gerai, kviesdavo žaisti ir už vyresnius. Vėliau mane pakvietė į Nacionalinę futbolo akademiją, bet po metų išmetė. Sakė, kad yra jaunesnių ir fiziškai stipresnių žaidėjų. Grįžau į Šiaulius. Futbolą pradėjau žaisti puolėju, po to – centro saugu, vėliau – krašte gynyboje. "Flinto" turnyre tapau geriausiu Lietuvos gynėju, bet man patinka pulti, kažką apsivaryti, todėl žaidžiau ilgą laiką kaip saugas. Vėliau patekau į "Šiaulių" dublerius, o šešiolikos metų mane vėl pakvietė į NFA, žaidžiau už U-17 rinktinę rungtynėse prieš "Atlantą". Treneris Antanas Vingilys pasakė, kad turiu žaisti tik gynyboje.

"Atlantas" taip pat neįsivaizdavo, jog gali būti saugas?

"Atlantas" mane pamatė kaip gynėją ir negalvojo, kad galiu žaisti saugu. Treneris netikėjo, kad galiu žaisti šioje pozicijoje ir neduodavo šanso pasireikšti. Sakydavo, kad per ilgai mąstau. Buvo įdomi situacija, kai su U-19 rinktine žaidėme prieš "Atlantą" ir treneris Antanas Vingilys mane išleido 15 minučių kaip krašto saugą. Įmušiau įvartį, atlikau rezultatyvų perdavimą, bet treneris Konstantinas Sarsanija vis tiek nepakeitė nuomonės.

Prisimink debiutą "Atlante" ir kaip tau iš šalies atrodė sidabrinis 2013 metų sezonas?

Pirmas mano sezonas "Atlante" galėjo būti visiškai kitoks. Stovyklose buvau starto sudėties žaidėjas, gerai sekėsi. Gerai pamenu, kaip per susitikimą su "Rostov" klubu gyniausi prieš Edgarą Česnauskį, tačiau po stovyklų susirgau ir visas pasiruošimas nuėjo šuniui ant uodegos. Krašto gynėjais žaidė kiti žaidėjai, komanda iškovojo pergales ir treneris sudėties nekeitė. Vėliau treneris pasakė, kad debiutuosiu, bet Evaldas Razulis treniruotės metu mane nugriovė ir lūžo ranka – teko kurį laiką lakstyti ratus. Debiutavau išvykoje per rungtynes su "Šiauliais". Tada laimėjome 1:0, bet debiutas nebuvo toks saldus, kokio tikėjausi, kadangi teko žaisti su langete. "Atlantas" sužaidė labai gerą sezoną. Paskutinėse rungtynėse su Gargždų "Banga" aš sėdėjau tribūnose, pirmavome 1:0 ir žinojome, kad "Žalgiris" pralaimi. Mes dar patys "Bangai" paskolinome Aurelijų Staponką, o jis įmušė išlyginamąjį įvartį po kampinio. Gargždiškiai šventė įvartį tarsi būtų laimėję čempionatą. Mums tai buvo gedulas. Žinau, kad "Žalgiris", išgirdęs rezultatą, labai džiaugėsi. Gaila, kad negalėjau padėti komandai – teko ją palaikyti už aikštės. Toks futbolas: vieni – laimi, kiti – pralaimi.

Kas dar įsiminė iš kitų trijų sezonų "Atlante"?

Antro sezono pradžioje vėl žaidžiau mažai, nors stovyklose rungtyniaudavau starto sudėtyje. Buvau truputį šokiruotas – net galvojau, kad mane paleistų į "Šiaulius", bet vėliau gavau laiko. Puikiai prisimenu 2014 metų čempionato paskutines rungtynes su "Kruoja". Buvo taip šalta, kad mano plaukai net suledijo, bet po Luko Baranausko įvarčio pasiekiau turbūt aukščiausią įmanomą laimės lygį. 2015 metais rungtynėse su "Sūduva" irgi buvo panašiai. Europos lygos rungtynėse su bulgarais ir suomiais nepasiekėme tinkamo rezultato, buvo gaila, nes nenoriu pralaimėti nė vienai komandai. Turbūt, 2015 metų sezonas "Atlante" buvo pats geriausias.

Rungtyniaudamas "Atlante" dalyvavai "Bournemouth" ir „Montpellier" klubų peržiūrose. Kaip ten sekėsi?

Klaipėdoje gyvenau su Mariumi Adamoniu ir kaip tik dviese keliavome į Angliją. Žinoma, apsidžiaugėme. Viskas ten labai profesionalu: klubo bazėje yra šiltos, šaltos ir ledinės vonios, baseinas. Komandoje – paprasti žaidėjai, neišsišokę. Man siūlė likti "Bournemouth" jaunimo komandoje, bet aš visada gaudavau laiko Lietuvos čempionate, o ten jauniai turi mažai rungtynių. "Montpellier" klube tvarka buvo prastesnė. Prancūzijoje taip pat galėjau pasilikti, bet vėlgi klubo jaunimo komandoje. "Atlantas" išvyko į pirmą treniruočių stovyklą, bet manęs nepaėmė. Sakė, kad skrisiu atgal į Prancūziją. Matyt, nesusitarė.

Turbūt po 2016 metų sezono turėjai pasiūlymų iš užsienio, tačiau pasirinkai "Žalgirį". Kaip viskas susiklostė?

Kiek anksčiau susitikęs su agentu, pasakiau jam, kad nenoriu vykti į stipriausių Europos čempionatų komandas. Kalba buvo apie stipriausias Latvijos ir Lietuvos komandas. Pirmiausia paskambino "Žalgirio" treneris Valdas Dambrauskas, o po to kalbėjau su sporto direktoriumi Mindaugu Nikoličiumi. Manau, pasirinkdamas "Žalgirį" priėmiau teisingą sprendimą.

Apibūdink pirmąsias treniruotes "Žalgiryje": kokia tvyrojo atmosfera, kaip buvai priimtas ir kuo skiriasi treniruotės "Atlante"?

Atėjau į rūbinę ir labai apsidžiaugiau, kad gavau marškinėlius pažymėtus 23-iu numeriu, kuris man labai svarbus ir sėkmingas. Norėčiau visada su juo žaisti. "Žalgiryje" pažįstu daugelį žaidėjų, su kuriais žaidžiau jaunimo ir nacionalinėje rinktinėje. Kai atvykau, nepajutau, kad esu svetimoje komandoje. Visi pasitiko gerai, atrodo, kad grįžau į savo komandą. Ateini į treniruotę – rūbai sudėti, išskalbti, net nereikia galvoti, ką įsidėti. Tokie dalykai svarbūs. "Atlante" daugiau teko dirbti fiziškai, kadangi Klaipėda neturi dengto maniežo, todėl oro sąlygos per įžangines treniruotes neleidžia daug dirbti su kamuoliu. Uostamiestyje pirma stovykla dažniausiai būdavo skiriama fiziniam pasirengimui, o "Žalgiryje" fizinis darbas vyksta su kamuoliu.

"Žalgiryje" teks susidurti su rimta konkurencija...

Situaciją gerai suprantu – atvažiavau kaip trečias krašto gynėjas, bet yra treniruotės ir ilgas sezonas. Man tereikia gauti šansą, juo pasinaudoti, ir bus viskas gerai. Žinau, kad komandos senbuvis ir kapitonas Egidijus Vaitkūnas stabiliai žaidžia, Donovanas Slijngardas taip pat yra labai geras žaidėjas. Bet man reikia konkurencijos, kad tobulėčiau. Minėti žaidėjai irgi žino, kad aš kvėpuosiu jiems į nugarą. Klaipėdoje buvo sunku, čia – dar sunkiau, bet man to reikia.