2012-uosius S.Krupeckaitė pradėjo iškovodama sidabro medalį Australijoje vykusiose planetos treko dviračių pirmenybėse, o užbaigė auksine salve spalio mėnesį Panevėžyje surengtame Europos čempionate. Tačiau dideliu deguto šaukštu medaus statinėje tapo pajėgiausios Lietuvos treko dviratininkės pasirodymas Londono olimpinėse žaidynėse. Dideles viltis puoselėjusi S.Krupeckaitė olimpiadoje užėmė penktąją vietą individualaus sprinto rungtyje ir septintąją - keirine.
Prieš savaitę Vilniuje vykusiame Lietuvos dviračių sporto sezono uždarymo renginyje dalyvavusi S.Krupeckaitė buvo pripažinta geriausia 2012 metų Lietuvos treko dviratininke. Nors atsiimdama šį apdovanojimą tituluota sportininkė šypsojosi, kalbėdama su „Sporto žmonėmis“ neslėpė, kad širdyje jaučia didelę emocinę tuštumą. „Fiziškai lyg ir viskas gerai, atrodo, kad galėčiau eiti ir kalnus nuversti, bet emociškai esu visiškai išsekusi. Praėję keleri metai buvo labai sunkūs, jaučiau didelę atsakomybę ir Lietuvai, ir Dviračių sporto federacijai. Manau, kad reikia paprasčiausiai palaukti, atsikvėpti ir sugrįžti tik pajutus, kad tikrai to noriu“, - pokalbyje su „Sporto žmonėmis“ atviravo S.Krupeckaitė.
- Simona, kokie jums asmeniškai buvo praėję metai? - „Sporto žmonės“ paklausė S.Krupeckaitės.
- Sunkūs, įtempti metai. Buvo daug emocijų, daug varžybų, daug įvairiausios patirties. Vis dėlto daugiausia dėmesio buvo skirta Londono olimpinėms žaidynėms. Joms nuosekliai ruošiausi praėjusius kelerius metus. Visos mano treniruotės ir varžybos buvo skirtos tik olimpiadai, jos buvo tarsi laiptai, vedantys į Londoną. Tiek pasaulio taurės etapuose, tiek pasaulio čempionatuose dalyvavome lyg ir neturėdami tikslo užimti aukštas vietas, bet pasąmonėje dėl to buvo tik sunkiau. Tarsi ir supranti, kad tai tik pasirengimo olimpinėms žaidynėms etapas, kad nereikėtų išeikvoti visų jėgų, bet vis tiek norisi laimėti ar bent jau kovoti dėl pergalių. O kai reikia ir ruoštis, ir slopinti savo emocijas, kyla daug nereikalingos įtampos. Ir nori, ir negalima, ir reikia, ir nebūtina. Tam tikrai reikėjo daug jėgų.
- Kurie praėjusio sezono startai jums buvo patys įsimintiniausi?
- Tikrai didžiuojuosi Australijoje vykusiame pasaulio čempionate užimta antra vieta. Džiaugiuosi, kad pavyko sėkmingai pasirodyti Lietuvoje vykusiame Europos treko dviračių čempionate. Jis tapo savotiška dovana sau pačiai.
- Ar Europos čempionate iškovotos pergalės pasaldino sezono pabaigą?
- Iš tiesų tai buvo tikra šventė. Kai varžybos vyksta beveik tavo namuose, tavo kieme, tai yra tikra dovana - sportininkams, gerbėjams, visiems jų dalyviams. Prieš čempionatą tikėjausi, kad bus kažkoks papildomas spaudimas, bet nieko panašaus nebuvo. Tiesiog gera buvo dalyvauti, matyti, jog čempionato organizatoriai padarė viską, kad varžybos vyktų sklandžiai, sportininkai savo ruožtu taip pat pasistengė, kad dviračių sporto mėgėjai galėtų pasidžiaugti lietuvių pergalėmis.
- O kokie įspūdžiai liko iš olimpinių žaidynių?
- Negaliu pasakyti, kad labai nusivyliau. Nesakysiu nei kad džiaugiuosi ar didžiuojuosi savo pasirodymu Londone. Suprantu, kad visi galvojo ir tikėjosi medalių, bet galiu tik dar kartą konstatuoti - viskas yra savo vietose. Su tuo, ką mes šiuo metu turime Lietuvoje, ir penkta, ir septinta vietos yra didžiulis pasiekimas. Juk prieš ketverius metus netgi neturėjome sprinto trenerio. Tik kai Dima (Dmitrijus Leopoldas, S.Krupeckaitės treneris ir vyras, - aut. past.) atvažiavo į Lietuvą, prasidėjo tikras darbas.
Pagaliau prieš ketverius metus mes net ir paprasčiausių treko dviračių neturėjome. Tad apie kokius olimpinius medalius mes kalbame? Kai įvertini visus šiuos veiksnius, paaiškėja, kad mano užimta penktoji vieta yra ne šiaip fantastika, o tikras „nonsensas“. Galima sakyti, kad mes per vieną olimpinį ciklą pasistatėme dviračių treką, atsirado treneris, atsirado dviračiai. Susiformavo netgi komandos, kurios gali ne tik kovoti dėl aukščiausių vietų pasaulio čempionatuose, bet ir dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Vis dėlto, palyginti su anglais ar prancūzais, kur yra senos šios sporto šakos tradicijos, puikios mokyklos, mes atrodome tarsi akmens amžiaus žmonės.
Aišku, kai iš pasaulio čempionato grįžtu su sidabro medaliu, visi iš karto pradeda kalbėti, kad ir olimpiadoje bus medalis. Deja, taip nebūna. Olimpiada yra ypatingas, išskirtinis renginys. Man buvo labai sunku suvaldyti emocijas, milžinišką spaudimą, nugalėti jaudulį. Pati labai norėjau kuo geriau pasirodyti, žinojau, kad nuvažiavusi gausiu didelį emocinį smūgį. Ir, regis, tikrai esu patyrusi įvairiausių išbandymų, dalyvavau daugybėje varžybų, bet olimpinio jaudulio vis tiek nesuvaldžiau.
Ir, svarbiausia, nepasakysiu, kad galėjau padaryti ką nors daugiau ar kitaip. Tikrai atidavėme labai daug jėgų - ir fizinių, ir psichologinių. Galiu tik padėkoti visiems, kurie mane rėmė ir manimi tikėjo - ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto bei Kūno kultūros ir sporto departamento vadovams, ir Dviračių sporto federacijai, ir visiems kitiems. Tikrai buvau viskuo aprūpinta, pasirengimo metu nieko netrūko, bet, kaip paaiškėjo Londone, olimpinėms žaidynėms reikia kažko daugiau. Reikia, kad visoje šalyje susiformuotų tokio sporto tradicija, kad tai būtų gyvenimo stilius, o ne tik atskirų detalių rinkinys. Juk savo jėgomis iš detalių surinktas feraris bus tik mėgėjiška kopija tos mašinos, kuri gamykloje yra pagaminta būtent tau vienam.
- Po Europos čempionato pasigirdo kalbų, kad šiais metais varžybose nebedalyvausite. 2012-ieji jau baigiasi, tad klausiame, kokie kitų metų planai?
- Iš tikrųjų net ir aš pati negaliu atsakyti į šį klausimą. Žinau tik, kad esu labai pavargusi ir visiškai išsikrovusi. Šiaip jau fiziškai viskas yra gerai, jėgų tikrai turiu daug, galėčiau vėl sėsti ant dviračio ir kalnus versti, bet... Kaip jau minėjau, jaučiu didelį emocinį nuovargį. Vis dėlto pasirengimas olimpiadai truko ne mėnesį ir ne metus. Visą laiką mes tarsi krovėme akumuliatorių tik toms vienoms varžyboms, dėjome vieną sluoksnį ant kito. Pavargau ir aš, pavargo ir Dima. Jis taip pat jautė didelę atsakomybę už mano startus, savo ruožtu aš jaučiau, kad negaliu nuvilti nei jo, nei Dviračių sporto federacijos, nei valstybės... Viskas baigėsi ir dabar jaučiu tik tuštumą. Labai sunkus metas. Gal reikėtų tiesiog nutolti nuo šio sporto, pailsėti, viską apgalvoti.
- Kalbate taip, tarsi jau neplanuotumėte sugrįžti į dviračių treką?
- Reikia, kad būtų noras grįžti. Tiesiog šiaip, dėl paties fakto aš to tikrai nedarysiu. Turiu pajusti, kad vėl noriu kovoti, siekti pergalių, kažką įrodyti. Reikia grįžti su naujomis jėgomis, su naujais planais. Tiesiog šiaip sportuoti man yra neįdomu. Per šiuos kelerius metus pamačiau, kad galiu daug, kad mes su Dima pasiekiame bet kokį tikslą. Dabar reikia atsikvėpti. Svarbiausia, kad laiko tikrai yra. Bent jau dvejus metus galima paskirti poilsiui. O paskui, jei atsiras tas vidinis stimulas, tada reikia grįžti. Bet tik su trenksmu. Tikrai neverta grįžti tam, kad patektum į geriausiųjų dešimtuką.
- Ar galima daryti prielaidą, kad jei Londone būtumėte iškovojusi medalį, tai dabar savijauta būtų visai kitokia.
- Galbūt, bet nesu tuo tikra visu šimtu procentų. Kai 2009 m. pasiekiau pasaulio rekordą 500 metrų distancijoje, grįžusi į Lietuvą sėdėjau ant lovos, verkiau ir prašiau Dimos, kad mane paleistų, sakiau, kad nebenoriu daugiau net ir matyti to dviračio. Nežinau... Psichologai aiškina, kad kai po atsakingų varžybų sportininkas stovi ant nugalėtojų pakylos, jam vėliau nekyla tokių problemų. O man - atvirkščiai. Atrodo, kad tiek daug pastangų į visa tai įdėjai, o viso labo stovi ant pakylos. Būdavau tokia pavargusi, išsikrovusi, kad man visiškai nerūpėdavo nei tie medaliai, nei rekordai. Tik praėjus mėnesiui, dviem ateidavo ta euforija, supratimas, kad vis dėlto padarei kažką ypatingo. O iš karto po varžybų būdavo tik juodas nuovargis.
Aišku, gal olimpiniai medaliai dabar jau neštų mane į priekį, leistų greičiau atgauti jėgas. Kita vertus, suprantu, kad olimpiadoje aš paprasčiausiai neturėjau šansų pasiekti daugiau. Taip, gal buvo kažkokios klaidos, nes kai pralaimi, visada būna klaidų, kurias galima taisyti. Bet vargu ar būtent tai atėmė medalius. Aišku, savimeilei tai būtų gerai, trenerio darbui tai taip pat pridėtų solidumo. Bet nuo to gyvenimas tikrai nesikeičia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą