Laurynas R. Misevičius (ŠALFASS)
specialiai iš Springfield-Mass, NBA Hall of Fame
Realybė, apie kurią buvo sunku ir pasvajoti
Kai Šarūnas Marčiulionis (Šaras) 1986-aisiais pirmąsyk iš draugų parsinešė NBA atkrintamųjų varžybų vaizdo įrašą vaizdo kasetėje ir su dideliu susidomėjimu stebėjo Boston „Celtics“ kovą su Houston „Rockets“, turbūt ir lakiausioje svajonėje nebūtų savęs išvydęs vienoje aikštelėje su dauguma tų įspūdingai atrodžiusių vyrukų, besirungiančių stipriausioje profesionalioje pasaulio krepšinio lygoje.
O jei kas nors jam tada būtų pasakęs, kad šiandien Šaras stovės ant legendinio trenerio Jerry Colangelo „Svajonių“ salės podiumo Šlovės arenoje, gyva lietuvių krepšinio legenda nuoširdžiai pasijuoktų. Įdomu, ar nesinori kartais jam pačiam sau įsižnybti ir įsitikinti, kad nesapnuoja?
„Kai 1989-aisiais atkeliavau į Kaliforniją žaisti „Golden State Warriors“, žinojau, kad atgal kelio nėra – privalau čia įsitvirtinti, nors buvo be galo sunku“, – šiandien ramiu tonu pasakoja neseniai 50-metį atšventęs Šarūnas Marčiulionis, kurio atvykome pagerbti į nedideliame Springfield miestelyje Masačusetso valstijoje 2002 metais rudenį iškilusią atnaujintą NBA krepšinio Šlovės areną.
Tai – didžiausias pasaulyje šios sporto šakos muziejus. Būtent šioje vietovėje to paties pavadinimo Springfield College fizinio lavinimo mokytojas škotų kilmės kanadietis dr. James Naismith „atrado“ krepšinį, prieš pat 1891-ųjų šv. Kalėdas čia buvo sužaistos pirmosios šio kiekvienam save gerbiančiam lietuviui brangaus žaidimo varžybos.
2011-ųjų rugpjūtį Šlovės arenoje buvo oficialiai inauguruotas Arvydas Sabonis.
Garbingoje draugijoje
Šarą iškilmingai inauguracijai pristatė kartu su A. Saboniu 2011-aisiais Šlovės arenos dalimi tapęs 1992-ųjų metų JAV „Svajonių komandos“ atakuojantis gynėjas Chris Mullin. Su juo Š. Marčiulionis kartu rungtyniavo ir „Golden State Warriors“ ekipoje.
Kartu su Lietuvos krepšinio legenda 55-osios NBA Šlovės arenos grupėje – dar vienas „Golden State Warriors“ krepšininkas Mitch Richmond, Majamio „Heat“ lyderis praeityje Alonzo Mourning, su JAV rinktine laimėjęs 2000-ųjų metų Olimpines žaidynes, bene žymiausias visų laikų NBA funkcionierius David Stern, tris dešimtmečius išdirbęs šios lygos generaliniu direktoriumi, taip pat daugiau amerikiečiams žinomi šios sporto šakos atstovai Gary Williams, Bob Leonard, Guy Rodgers, Nat Clifton bei Immaculata universiteto merginų komanda.
Lietuvos krepšinio atgimimo vedlys
Į žurnalisto klausimą, ką jaučia Šaras dabar, pasiekęs bene aukščiausią savo karjeros tašką, lietuvis akimirkai pritilo. Puikiai matėsi, kad geležine valia aikštelėje ir už jos ribų visuomet pasižymėjęs krepšininkas vos suvaldė džiaugsmo ašaras.
„Tai ir mano viso gyvenimo pastangų įvertinimas, ir didžiulis pasiekimas Lietuvai, kurią tuo metu garsinti buvo be galo svarbu dėl daugelio priežasčių, ką mes ir stengėmės daryti per sportą“, – sakė Šaras.
Ne veltui NBA Šlovės arenos 2014-ųjų metų inauguracijai paruoštame spalvotame žurnale Šarūnas Marčiulionis pristatomas ne tik kaip vienas pajėgiausių šios lygos atakuojančių gynėjų, bet ir Lietuvos krepšinio atgimimo vedlys, rūpinęsis ką tik atsikūrusios Nepriklausomos šalies rinktinės parama 1992 ir 1996 metų Olimpinėms žaidynėms, su Donny Nelsonu būręs rėmėjus Nemuno krašto krepšininkams iš už Atlanto.
„Tuos laikus prisimenu su didele nostalgija“, – pasakojo Šarūnas su juo Masačusetse Šlovės arenos renginiuose dalyvauti specialiai atvykusiems Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos (ŠALFASS) atstovams.
„Dabar jaunimas yra kitoks, labai retas dega patriotizmu savo Tėvynei, todėl ir lietuvių rezultatai Europos jaunių pirmenybėse suprastėjo. Anksčiau užimdavome 1-4 vietas, o šiemet beliko patekimas į aštuntuką, merginų komandos net ir į stipriausią A grupę nebepapuola. Be to, šalyje imtasi per daug orientuotis į masiškumą, nebelieka kam rengti profesionalių žaidėjų“, – savo nuomone dalijosi į garbingą muziejų „įšventintas“ lietuvis.
Pralaužė ledus
Šarūno klausėme, ar tikėjosi, kad būtent nuo jo atėjimo į NBA bus „pralaužti“ ledai ir kitiems buvusio socialistinio bloko bei SSSR respublikų sportininkams.
„Tony Parker tėvas Tony vyresnysis man juokais sakė: jeigu aš būčiau sugalvojęs imti nors po 5 procentus nuo kiekvieno po manęs į NBA atėjusių užsienio žaidėjų kontraktų, šiandien jau tapčiau milijardieriumi, – prisiminė Š. Marčiulionis. – O jei rimtai, 1989-aisiais NBA žaidė vos 15 ne Amerikoje gimusių krepšininkų, o tikrų užsieniečių buvo lyg vos penki: Volkovas, Divacas, Paspalj, Radja ir aš. Dabar jau čia rungtyniauja 92 žaidėjai, atstovaujantys užsienio šalims, o tai yra daugiau negu 20 procentų visų lygos sportininkų“.
Pradžia nebuvo lengva
Šarūno paprašius prisiminti pirmuosius metus už Atlanto, jis atsakė: „Buvo beprotiškai sunku – aš kalbos nemokėjau, o „Warriors“ treneris D. Nelson man versdavo iš anglų kalbos į lėtesnę anglų kalbą.
Patyriau neteisybės ir skirtingo tų pačių aplinkybių traktavimo vien dėl to, kad buvau ne amerikietis – labai padėjo D. Stern su visa vadovybe, už ką jiems esu labai dėkingas. Nereikia pamiršti, kad Europoje tuo metu krepšinis buvo labiau grįstas žaidėjų improvizacija, o atvykus į Ameriką pastebėjau, jog NBA privalai dirbti komandai, nesvarbu, kiek stiprus esi individualiai, turi nuosekliai vykdyti trenerių nurodymus“.
Š. Marčiulionis pripažino, kad dabar ir senajame žemyne žaidimo lygis pakilo, neretai draugiškoms varžyboms į Rusiją, Ispaniją, Graikiją ar Italiją tarpsezonyje nuvykę stipriausi NBA klubai pralaimi vietos „Eurolygos“ komandoms, tačiau dar nėra įvairialypės organizacinės struktūros, kur iš krepšinio labai daug uždirbama.
Iššūkiai užgrūdino
Šalia Šarūno atsisėdo žmona Laura, priėjo senas geras draugas Mitch Richmond – laikas nuotraukai ir keliauti šventinių pietų. Paskutinis klausimas: „Šarai, ką pačiam į ausį tais visiems lietuviams skaudžiai įsimintinais 1995-aisiais Europos krepšinio finalo metu į ausį rėkte rėkė jugoslavų komandos lyderis Aleksandras Džordževičius, kuomet išvedei savo vyrus iš aikštės ir nenorėjote tęsti rungtynių?“
„Pirmiausia reikia atsižvelgti į tuometinę politinę situaciją yrančioje Jugoslavijoje bei FIBA vadovavusį B. Stankovičių, kuriam jo kraštiečių pergalė buvo reikalinga kaip oras“, – tarsi prisiminęs savo žurnalistikos studijas kaip tikras apžvalgininkas dėstė Š. Marčiulionis.
„Mes turėjome atkreipti visų dėmesį į neteisybę krepšinio aikštelėje, juo labiau, kad prieš finalą prie manęs priėjęs toms rungtynėms vadovavęs teisėjas liepė kuo daugiau kamuoliais „maitinti“ Sabonį, tada, atseit, jis švilpsiąs baudas mūsų naudai... – pasakojo krepšininkas. – Taip ir „išsidūrėme“, o antrajam kėlinyje viskas pakrypo „jugų“ naudai. Tačiau Džordževičius buvo teisus. Man sakė: juk esame kariai ir turime užbaigti šį mūšį garbingai, o visi kiti dalykai už aikštės ribų – ne mūsų reikalas.“
Visgi tądien pasaulis matė, kad finalinėje dvikovoje Lietuva pralaimėjo ne Jugoslavijai, o NBA teisėjui James Oliver, už kurio nugaros stovėjo galinga FIBA generalinio sekretoriaus figūra.
Tačiau nuo pat vaikystės apsuptam neteisybės ir gyvenimo padiktuotų sunkumų Šarui tai buvo eilinis iššūkis, galbūt padėjęs nutiesti kelią iš per stipriai lauko teniso kamuoliuką smūgiuojančio Kaune augusio vaikiūkščio į pasaulinio lygio krepšininką, tapusį neginčijamu autoritetu kelioms lietuvių kartoms.
ŠLOVĖ: Š. Marčiulionis prie savo "Golden State Warriors“ marškinėlių, eksponuojamų Šlovės arenos muziejuje.
STENDAS: Specialiai iškilmėms paruoštas Šaro stendas NBA Hall of Fame.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą