Šiuolaikiniai mokytojai siekia ne rezultatų, o sveikatingumo

Kūno kultūra

Didžioji dalis ryškiausių Klaipėdos universiteto sportininkų studijuoja pagal kūno kultūros ir sporto pedagogikos studijų programą, prieš beveik trejus metus išaugusią iš kūno kultūros specializacijos, kurią rinkdavosi vaikystės pedagogikos studentai.

Pasak Pedagogikos fakulteto Kūno kultūros katedros vedėjos Eugenijos Adaškevičienės, dabar, kai auga poreikis rūpintis savo kūnu ir tai netgi tampa mada, didėja ir su sportu susijusių specialybių populiarumas.

Kuo ankstesnioji - vaikystės pedagogikos studijų programa su kūno kultūros specializacija - skiriasi nuo naujosios specialybės?

Skiriasi parengiamų pedagogų kompetencija. Anksčiau nebuvo orientuojamasi į vyresniųjų klasių moksleivius. Kūno kultūros mokytojus rengdavome pradinėms ir pagrindinėms mokykloms.

Pirmoji kūno kultūros mokytojų laida - 28 studentai - kol kas dar mokosi trečiame kurse ir baigs ateinančiais metais. Visa katedra labai rūpinamės šių specialistų ruošimu.

Be to, turime ir kūno kultūros pedagogikos magistrantūros studijas. Čia priimame ne tik tuos, kurie yra įgiję kūno kultūros bakalauro laipsnį, bet ir baigusius choreografiją ar kitas specialybes. Tokie studentai išklauso kompensacinius kursus. Bet magistrantūroje, žinoma, labiau orientuojamės į teorinio parengimo gerinimą ir mokslinį tiriamąjį darbą. Pastebime, kad jaunimas ieško šios specialybės magistrantūros, nori studijuoti, bet labai nustemba išgirdę, kad ji yra ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir Klaipėdoje, nors čia ji jau keletą metų.

Koks yra kūno kultūros ir sporto pedagogikos poreikis?

Tokią specialybę galima įgyti Kauno kūno kultūros akademijoje ir Vilniaus Pedagogikos universitete. Mes esame labai reikalingi Vakarų Lietuvos regionui, nes dėl ekonominių priežasčių jaunimas nenori ar negali važiuoti mokytis toli nuo namų. Čia yra pliusas ir pačiam miestui, nes pasilieka daug aukšto meistriškumo sportininkų. Į Vilnių ar Kauną nebereikia važiuoti ir treneriams, nes universiteto Tęstinių studijų centre turime trenerių licencijavimo programą.

Kūno kultūros specialybė labai populiari - į vieną studijų vietą kasmet pretenduoja po 6-8 stojančiuosius. Kartą netgi teko vietoj vienos sudaryti dvi grupes. Į vakarinį skyrių stojančiųjų yra šiek tiek mažiau. Ir anksčiau, kai kūno kultūra dar tebuvo vaikystės pedagogikos specializacija, populiarumas buvo didelis. Labiausiai laukiame sportuojančių žmonių, bet tam, kad jie čia įstotų, neprivalo būti puikių rezultatų pasiekę sportininkai. Išlaikyti stojamajam bendro fizinio pasirengimo egzaminui užtenka to, kad žmogus mėgsta sportuoti.

Vyresniųjų kursų studentai ir magistrantai beveik visi jau dirba, dažniausiai - pagal specialybę ne tik mokyklose, bet ir įvairiuose sporto klubuose ar net patys įsteigia tokius klubus. Privačių sporto klubų mieste daugėja sparčiai, nes auga visuomenės poreikis - savo kūnu rūpintis dabar ir naudinga, ir madinga. Visame pasaulyje kūno kultūros mokytojų specialybė dabar labai populiari, nes šiuolaikinis žmogus mažai juda, o tai daryti būtina. Aš manau, kad ateityje augant mūsų šalies ekonomikai sveikatingumo centrų ir įvairių sporto klubų pasiūla tik didės.

Kūno kultūros mokytojo specialybė Vilniuje ir Kaune turi gilesnes tradicijas. Ar Klaipėdoje rengiant specialistus neiškyla problemų dėl patirties stokos?

Ši specialybė ir atsirado todėl, kad ankstesniąją "išaugo" ir studijų programa, ir patys dėstytojai. Žinoma, Vilnius ir Kaunas turi labai didelę patirtį, o mes tik pradedame, tačiau pati sporto bazė pas mus yra užtenkamai nebloga, jau leidžia mums rengti specialistus. Turime net dvi sporto sales, nors dar trūksta stadiono, aikštynų, bet tikimės tai turėti ateityje, palaipsniui. Be to, metodiniame centre turime sukaupę jau nemažai literatūros sporto tematika, prenumeruojame leidinius. Kai kurių nėra net miesto bibliotekose. Plečiame ir savo laboratoriją - ten dabar turime įvairių prietaisų ne tik kraujo spaudimui, širdies ritmui matuoti, bet ir laikysenai, judesių tikslumui. Žinoma, mokyklose tokių įrenginių nebus, bet čia studentai susipažįsta su mokslinio darbo metodais, išmoktų vertinti žmogaus sveikatos būklę. Būsimieji kūno kultūros mokytojai juk dirbs su žmonėmis, todėl jiems suteikiama gana daug ir medicinos žinių.

Minėjote, kad pas jus studijuoja ir gana aukšto lygio sportininkų.

Turime labai daug gerų sportininkų - beveik visas universiteto sporto elitas studijuoja pagal kūno kultūros pedagogikos studijų programą. Sudarome rinktines, kurios reprezentuoja universitetą. Šios specialybės studentai labiausiai prisideda prie viso sportinio judėjimo universitete, organizuoja sporto šventes. Pas mus yra krepšinio, futbolo, ritminės atletinės gimnastikos komandos, turime ne tik universitete, bet ir visame mieste žinomų sportininkų - pavyzdžiui, "Atlanto" futbolo komandos žaidėjų.

Kaip studijuojantiems sportininkams pavyksta derinti mokslą ir sporto rezultatų siekimą? Ar universitetas jiems tai kaip nors palengvina?

Dirbau dar sovietmečiu ir manau, kad studentams dabar geriau. Viename kurse galima studijuoti ne vienerius metus, o mokslas nepabrangsta, nes dabar mokama ne už studijų trukmę, o už kreditų skaičių. Jei sportininkas yra aukšto lygio, dažnai važiuoja į varžybas ir nebespėja mokytis, gali eiti akademinių atostogų, kaip būdavo ir anksčiau. Vis dėlto dauguma nori mokytis kartu su visa grupe, o akademinių atostogų eina išvažiuojantieji į užsienį. Didelių privilegijų sportininkai neturi, nes vis tiek turi praeiti visą privalomą programą, bet tie, kurie dažnai važiuoja į varžybas, gauna laisvą paskaitų lankymo grafiką.

Palyginti su sovietmečiu pasikeitė ne tiek kokios nors aukšto lygio sportuojantiems studentams taikomos privilegijos, bet pats kūno kultūros pobūdis. Dabar nebėra tokių masinių renginių kaip būdavo "nuo olimpinės Maskvos iki gintarinės Baltijos", nebereikia laikyti vadinamųjų PDG (pasiruošęs darbui ir gynybai) normatyvų - lengvosios atletikos, plaukimo ir kitų rungčių kontrolinių pratimų rinkinio. Sovietmečiu būdavo siekiama tik aukštų rezultatų, o dabar kūno kultūra orientuota į sveikatingumą. Sportuojama ne dėl rezultatų, o dėl savo sveikatos. Šis pasikeitimas yra labai ryškus. Pratybos dabar humaniškesnės, labiau atsižvelgiama į studento interesus, poreikius ir sveikatos būklę. Taip pat ir mokyklose - orientuojamasi ne į sportininko, o į sveikatos ugdymą.

Giedrė NORVILAITĖ