Skęsti gali visi. O plaukti?

Kad nebijotum vandens, turi išmokti plaukti. Kad išmoktum plaukti, turi nebijoti vandens. Kodėl ne visiems pavyksta nugalėti šią baimę ir mėgautis maudynių malonumu? Galbūt vandens baimė mus saugo: nemokantis plaukti žmogus nebrenda, kur gilu, o štai geri plaukikai, pasak gelbėtojų, skęsta dažniau..?

Pražudo išgąstis

BĮ Skęstančiųjų gelbėjimo tarnybos vyr. specialistas Aleksandras Siakki džiaugiasi, kad šią vasarą pajūryje nelaimių dar nebuvo, išskyrus laimingai pasibaigusią istoriją, kai gerą pusvalandį teko ieškoti dingusio vaiko.

"Poilsiautojai vaiko pasigedo apie aštuntą valandą vakaro, o jį radome pusę devynių prie Girulių geležinkelio - ėjo į poilsiavietę, kur buvo apsistoję", - sakė jis.

Kiek skęstančių žmonių esate išgelbėjęs?

Neskaičiavau. Daug.

Padėkoja?

Gal pusė... Vieniems ne tai būna galvoje, kiti tiesiog pamiršta. Bet būna, kad grįžta su tortu, - šypsosi.

Ką dažniau yra tekę gelbėti: mokančius ar nemokančius plaukti?

Mokančius. Yra gerų plaukikų, kurie bijo gylio. Kai nuplaukia per toli ir suvokia, kad po kojomis nėra dugno, o ištvermės parplaukti gali ir nebepakakti, juos ištinka panika. Tai ir pražudo žmogų.

Pačiam save yra tekę gelbėti?

Skendęs nesu, bet gelbėjant žmogų kartą iškilo problemų grįžti į krantą. Skendusįjį buksyravome virve, jis gulėjo ant gelbėjimosi rato. Krante gelbėtojai neišlaikė virvės, ir mums apie pusvalandį teko plaukti su 100 m ilgio virvės stabdžiu, kol grįžome. Buvo sunku, bet susitvarkėme.

Ką daryti pakliuvus jūroje į duobę?

Kaip sakiau - nepanikuoti. Jeigu štilis - laikykitės ant vandens vieną ranką iškėlę į viršų, gelbėtojai tikrai pastebės. Jeigu jūra banguoja - nesistenkite grįžti į krantą, paplaukite šiek tiek jūros link ir tada į dešinę arba į kairę. Trauka būna ten, kur duobė. Atminkite, kad jūra pati visada išmeta į krantą.

Kada jūs išmokote plaukti?

Kiek save atsimenu, tiek ir moku... Visada mane supo vanduo. Mano tėvas - irklavimo treneris. Plaukti išmokau Kauno mariose - ten užaugau. Paskui atsikrausčiau į Klaipėdą, vasaromis dirbau gelbėtoju. Be to, aš porą metų esu lankęs plaukimą, dar irklavimą...

Kiek toli galima bristi nemokantiems plaukti?

Iki raudonų plūdurų. Apskritai atėjus į paplūdimį reikia stebėti ženklus - ar nėra maudytis draudžiančios vėliavos ir pan. Reikia gerbti vandenį, nelįsti kada panorėjus. Jeigu jau taip norisi išsimaudyti, kai ženklai draudžia, verčiau prieiti prie gelbėtojų, pasitarti, paklausti, kurioje vietoje seklu, saugu.

Kai kurie žmonės nepagalvoja, kad maudydamiesi, kai pavojinga, rizikuoja ne tik savo gyvybe, bet ir gelbėtojų. Atėję į paplūdimį, turėtume jaustis atsakingi - ir ne tik už save.

Kaip susitvarkote su nepaisančiais draudimų?

Galime imtis tik prevencinių priemonių. Susidarius ekstremaliai padėčiai - kviesti policiją. Be to, šią vasarą Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai kartu su policijos pareigūnais organizuoja reidus. Už šunų vedžiojimą, alkoholio vartojimą, rūkymą ir maudynes, kai iškelta raudona vėliava, bus baudžiama administracine tvarka - nuo 20 iki 200 litų.

Žmonės būna "vandeniniai" ir ne

Kodėl vieni plaukti išmoksta anksti ir lengvai, o kiti šalinasi vandens visą gyvenimą?

"Manau, tai prigimtis. Akivaizdu, jog yra "vandeninių" ir "nevandeninių" žmonių... - sakė plaukimo trenerė Jandra Bogužienė. - Vieni kažkodėl negali gyventi be vandens, be maudynių, o kiti to vengia. Gal tai genai, gal zodiako ženklas, gal dar kas, bet tikrai ne visi vienodai draugauja su vandeniu."

Sakoma, jog žmogus nuo gimimo moka plaukti, kad vanduo pats mus laiko, o skęstame tai pamiršę...

Skęsti gali visi, o plaukti, deja, ne. Tam reikalingi geri įgūdžiai, pirmiausiai - kvėpavimo. Taip pat ir patirtis. Jeigu žmogus baseine paplaukia penkis metrus, tai dar nereiškia, kad jis moka plaukti.

Ar suaugusiam žmogui dar verta to mokytis?

Žinoma! Kaip tik dabar mokau plaukti 43 metų moterį. Po aštuonių treniruočių ji jau plaukia dviem būdais! Perplaukia 25 metrų baseiną, apsisuka, grįžta atgal.

Jau galėtų paplaukioti ežere?

Tikrai dar nerekomenduočiau. Vandens telkinys - ne baseinas, ten tyko daugiau pavojų - duobės, srovės... Aštuonių pamokų tikrai dar per maža, kad prisijaukintum vandenį. Mažiausiai reiktų trijų mėnesių (lankant baseiną tris kartus per savaitę): treneris turi stebėti ir koreguoti.

Suaugusįjį mokyti plaukti tenka ilgiau nei vaiką, ir vaiku netgi galima labiau pasitikėti.

Nuo ko prasideda plaukimo pamoka?

Nuo kvėpavimo. Tai pagrindinis darbas - išmokyti vandenyje kvėpuoti kitaip, nei esame įpratę: burna. "Nosį pamirškite!" - tai dažniausiai iš trenerio lūpų skambanti frazė. Jei įtrauksite vandens į nosį - jį bus sunku pašalinti. Taigi orą ir įkvėpti, ir išpūsti reikia per burną.

Kuris amžius pats geriausias mokytis plaukti?

Vaikystė, žinoma. Konkrečiai sunku pasakyti, nes vaikai skirtingi. Paprastai treneriai moko 6-7, 7-8 metų vaikų grupes. Pasitaiko ir mažesnių - pati esu dirbusi su 4,5 metų mažyliu. Su mažiukais reikia dirbti individualiai, jie reikalauja daug dėmesio, nes jų kitokia koordinacija ir pan.

Kada pati išmokote plaukti?

Septynerių metų. Mama išmokė. Ji irgi trenerė.

Ar jums yra tekę patirti pavojų, jog galite nuskęsti? Kaip patartumėte elgtis tokiu atveju kitiems?

Taip, man yra tekę skęsti. Išsikapsčiau.

Dabar, kai mokau vaikus baseine plaukti, laikausi tokios strategijos: kai jau grupė pramoksta, atsivedu vieną vaiką į gilumą ir sakau pademonstruoti visiems, ką tokiu atveju daryti. Rankos į šonus, iki kaklo virš vandens ir dirbam kojomis. Žmogaus kojos yra stipresnės nei rankos - daugiau raumenų, taigi jos geriau padeda išsilaikyti stačiomis. Makaluodamas vien rankomis, greitai pavargsite.

Pajutęs pavojų gyvybei, dažnas žmogus persigąsta ir pamiršta viską, ką moka. Laikantis vandenyje stačiomis galima kiek atsikvėpti, atgauti nuovoką ir šauktis pagalbos. Nuskęsta tie, kurie netenka jėgų.

Kokį vandens telkinį laikote pavojingiausiu gyvybei?

Be abejonės, jūrą. Labiausiai ji pavojinga nevietiniams. Mes į jūrą brendame labai atsargiai statydami kojas: ten, kur vakar buvo lygu, šiandien gali būti gili duobė. Atvykėliai dažnai tai pamiršta, todėl visiškai netikėtai atsiduria ten, kur kojomis nesiekia dugno.

Upė yra pavojinga tuo, kad gali pagauti srovė.

Kaip elgtis šiuo atveju?

Ko tikrai nereiktų daryti - tai bandyti plaukti prieš srovę. Neišsilaikysite. Geriau jau tegu ta srovė jus neša - kur nors vis tiek užsikabinsite. Svarbiausia - išsilaikyti ant vandens. Galima plūduriuoti ant nugaros.

Ką manote apie drastišką būdą išmokyti plaukti - išmesti iš valties vidury ežero?

Nepritariu tokiems žiaurumams. Tai toks sovietinis, atgyvenęs būdas. Jei taip pasielgsime su žmogumi, jis gali visą likusį gyvenimą bijoti vandens. Yra ir civilizuotų būdų išmokyti plaukti.

Kas pasėja baimę

Pasak gydytojos psichiatrės - psichoterapeutės Jolantos Bičkienės, vandens baimės be priežasčių nebūna, o priežastys gali būti įvairios. Viena iš jų - ribojantis nerimastingų tėvų auklėjimas.

"Itin kontroliuojantys, draudžiantys rizikuoti, ką nors naujo išbandyti tėvai gali paskatinti vaiką apskritai vengti naujovių gyvenime. Tokiam žmogui ne tik plaukti, bet ir, tarkim, susirasti naują darbą bus neįveikiamas iššūkis, - sakė specialistė. - Todėl, kad jis įpratintas jaustis saugus tik tada, kai viskas aišku, konkretu, kai nėra jokio neapibrėžtumo, jokios nežinios. Lygiai taip ir vandenyje: jis nori jausti dugną po kojomis ir kad krantas būtų čia pat."

Plaukti - tai visada šiek tiek rizikuoti, leistis į nedidelę avantiūrą, kuriai reikia drąsos - patirti nesvarumo būseną.

Vandens baimė nėra kokia nors atskira "liga", sakė gydytoja, ji veikiau rodo esant kitą - rimtesnę - problemą. Tai gali būti ir pačiam žmogui žinomos patirtos netektys (artimųjų nuskendimas), ir jam nežinomos ankstyvosios vaikystės traumos, ir genetiškai paveldėtos priežastys, kurios visiškai nesusijusios su vandeniu.

Pavojingas ne vanduo

Kaip nemokantiems plaukti tėvams neperduoti savo baimių jaunajai kartai?

Pasak gydytojos J. Bičkienės, tėvams reikėtų vengti abstrakčių teiginių, kad vanduo yra blogis. "Vanduo pats savaime nėra pavojingas - pavojinga yra nepaisyti protingų ribų: plaukti per toli, nardyti, kur draudžiama, ir pan." Kai vaikas vandenyje, tėvai turi būti šalia ir nubrėžti tas ribas.

Anot specialistės, nereikėtų vaiko mokymo plaukti atiduoti vien į plaukimo instruktoriaus rankas. "Vis dėlto vaikas saugiausias jaučiasi su tėvais, artimaisiais. Absurdiška, jeigu vandens bijantys tėvai važiuoja atostogauti į Palangą, guli paplūdimyje ir neleidžia vaikams normaliai išsimaudyti, nes "tai pavojinga".

Jeigu patys tėvai paniškai bijo gylio, tegu nebrenda giliai - tegu vaikas bando plaukti čia pat. Šiaip ar taip, būtent iš tėvų vaikui svarbu pajusti, kad jis gali drąsiai augti", - sakė Jolanta Bičkienė.

KOMENTARAS

Osvaldas KURAUSKAS, Garbės klaipėdietis, išgelbėjęs skendusį trimetį vaiką ir jo senelį.

Aš plaukti išmokau vaikystėje. Užaugau prie upės - kiauras vasaras iš Minijos vandens neišlipdavau... Tėvai, jų draugai prižiūrėdavo - o aš mokiausi. Svarbiausia - pačiam labai to norėti. Aš buvau gal kokių aštuonerių, gal dešimties metų, kai išmokau. Ne, skendęs nesu, išgąsčio vandenyje taip pat nesu patyręs.

KLAIPĖDOJE

Klaipėdos savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktorė Audra Daujotienė vakar žurnalistus informavo, kad 20 tūkst. litų skirta vaikų mokymui plaukti. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų plaukimo pamokos vyks "Gintaro" baseine nuo liepos 1 d. Norintieji mokytis plaukti gali registruotis nuo šiandien - birželio 20 d. Planuojama, kad savaitę vyksiančius užsiėmimus lankys apie 200 vaikų.

MOKYS

Birželio - rugpjūčio mėnesiais valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai lankysis jaunųjų turistų, jūrų skautų, jaunųjų šaulių, geležinkelininkų, savanorystės, jaunųjų ugniagesių ir kitose vaikų poilsio stovyklose ir skleis saugaus elgesio vandenyje žinias.

STATISTIKA

Iki š. m. birželio 18 dienos ugniagesiai gelbėtojai iš įvairių vandens telkinių ištraukė 71 skenduolį, iš jų 4 vaikus. Praėjusiais metais buvo ištraukti 185 skenduoliai, iš jų 12 vaikų. Praėjusį penktadienį Jūros upėje, ties Opstainio kaimu, esančiu Pagėgių savivaldybėje, narai ištraukė 2006 m. gimusio berniuko kūną. Nuskendusių žmonių skaičius yra gerokai didesnis, nes, be ugniagesių, skenduolius ir skęstančiuosius iš vandens ištraukia gelbėjimo stočių gelbėtojai, policijos pareigūnai, gyventojai.

APKLAUSA

Jonas, 36 m.: "Nežinau, kodėl iki šiol taip ir neišmokau plaukti - lyg ir niekas nemokino, lyg ir pats nelabai norėjau... Maudausi tik ten, kur kojomis siekiu dugną. Ar norėčiau išmokti? Tikriausiai... bet nebūtina. Nejaučiu didelio malonumo vandenyje."

Rasa, 44 m.: "Vaikystėje tokios baimės neturėjau, plaukdavau ir nardydavau, bet kažkas atsitiko po to, kai mano akyse paplūdimyje medikai gaivino skendusį vaiką - deja, nesėkmingai. Paskui iš laivo iškritęs nuskendo mano giminaitis. Nuo to laiko bijau vandens. Pats baisiausias dalykas - arti vandens matyti vaiką."

Anna, 15 metų: "Išmokau plaukti būdama gal 10 metų viešbučio baseine - išmokė sesė. Toli plaukusi nesu, bet perplaukiau kažkokį tvenkinį - labai pavargau... Esu kartą skendusi, kai atostogavome Kretoje, buvau gal 12 metų. Nedaug prisimenu... Mane išgelbėjo šalia buvusi nepažįstama moteris."

Eimantas, 18 metų: "Išmokau plaukti 9 metų - nesiekiau dugno, pamažu mėginau laikytis ant vandens, tada supratau, kaip čia viskas veikia, ir po truputį išmokau. Mane mokė tėtis ir pusbrolis. Daugiausia esu nuplaukęs 500 metrų - buvo toks tvenkinys, tai pirmyn atgal. Neteko nei skęsti, nei ko nors gelbėti, bet geriau ir neprireiktų."

Agnė, 18 metų: "Plaukti kažkaip nuo mažens mokėjau... Pagal stilius išmokau gal 14 m. su trenerės pagalba baseine. Ten teko plaukti ilgas distancijas be pertraukų. Man neteko nieko gelbėti, ačiū Dievui, skęsti irgi ne."