Trenerių kasdienybė - emocijų proveržiai

Nors sporto pasaulyje dažniausiai išskiriamos dvi trenerių rūšys: tie, kurie varžybas stebi ramiai ir savo auklėtiniams pataria protingais patarimais, ir tie, kurie daug rėkia, lieja emocijas ir nuolat yra tarsi degtukai.

Būtent pastaroji - emocionaliųjų - trenerių rūšis dažniau įstringa žiūrovų akyse.

Plyšdavo marškiniai

Prieš keletą metų, kuomet Klaipėdos "Žuvėdros" moterų krepšinio komandai vadovavo Rimantas Daunys, žiūrovai dažnai užsukdavo pažiūrėti, kaip dirba šis krepšinio specialistas.

Ko tik per rungtynes nebuvo galima išvysti: šūksnių ir keiksmų netrūkdavo, plyšdavo ir trenerio marškiniai, ne kartą ir kostiumo švarkas emocionaliai būdavo numestas ant žemės.

Ne ką mažiau emocijų pažerdavo krepšinio specialistas iš Plungės Genadijus Glikmanas, prieš kelis metus treniravęs ir Klaipėdos "Naftos-Uni-Laivitės" bei Palangos "Naglio" komandas.

Jis tiesiog negalėjo nusėdėti vietoje, nuolat maldavosi prie atsarginių žaidėjų suolelio, skeryčiodavo rankomis, o per minutės pertraukėles pažerdavo žemaitiškos greitakalbės ir keiksmažodžių tiradas. Neretai Klaipėdos krepšininkai žurnalistams sakydavo, kad nelabai ir supranta, ką jiems treneris norėjo pasakyti. Tiesiog jų veiduose būdavo galima išvysti nuostabos išraiškų.

Emocijų etalonas - V. Lekevičius

Keiksmų ir pažeminimo virtinę savo auklėtiniams ne kartą yra išrėžęs ir Klaipėdos "Atlanto" futbolo vadovas Vacys Lekevičius.

Jis net vienu metu buvo kaltinamas prieš savo auklėtinius naudojęs psichologinį smurtą. Taip pat ne kartą keikė ir net kumščiais puolė teisėjus. Žiniasklaidoje po vienų nervingų rungtynių net mirgėjo V. Lekevičiaus pavardė su užrašais: "Pagrasino užmušti kelis varžovus".

Kuomet V. Lekevičius įsiplieskia - jo akys tiesiog žiba pykčiu, o varžovams geriau net nepapulti į akis.

"Neslėpsiu, per savo emocijas nukenčiu. Tačiau visa tai tik dėl sporto, noro nugalėti. Kitą kartą, kai matai neteisybę, tiesiog nežinai, kaip su ja kovoti, juk negali užmerkti akių. Tuomet ir įsiplieskia įkarštis. Būti vienam emocingiausių bei agresyviausių niekada nesiekiau ir nesiekiu", - ne kartą tokius žodžius žiniasklaidai yra sakęs V. Lekevičius.

Jo pėdomis ne kartą sekė ir žaidžiantysis "Atlanto" treneris Rimantas Žvingilas: futbolo stadionų tribūnose sėdinčių žiūrovų ausys tiesiog linko nuo jo žeriamų keiksmažodžių komandos nariams.

Pliaukštelėjo per ausį

Pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet treneriai nevengia įžeisti savo auklėtinių ir kitų varžybų dalyvių akivaizdoje. Kartą teko matyti, kuomet vienas sunkiosios atletikos treneris (ne klaipėdietis) savo auklėtiniui, neiškėlusiam štangos, pliaukštelėjo per ausį ir išvadino žiopliu, dar pagardindamas sakinį virtine keiksmažodžių.

Maždaug 14-15 metų sunkiaatletis tik nuleido galvą, netarė nė žodžio ir su ašaromis akyse nuėjo į kampą.

Vargu ar po tokio pažeminimo jis per tas varžybas vėliau dar galėjo kelti štangą. Juk toks pažeminimas žaloja ir paauglio psichiką.

Iškeikė D. Motiejūną

Prieš kelis mėnesius viešai įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir internete mirgėjo neseniai Lenkijos Gdynės "Prokom" komandą palikusio Lietuvos krepšinio trenerio Tomo Pačėso emocijų proveržius patvirtinantis vaizdo įrašas.

Operatoriai užfiksavo ir paviešino vaizdelį, kuriame jis minutės pertraukėlės metu "riebiais" keiksmažodžiais išvadina Lenkijos komandoje rungtyniaujantį Donatą Motiejūną.

Filmuotoje medžiagoje aiškiai matyti, kad D. Motiejūno veide taip pat virė emocijos, tačiau jis sugėrė pažeminimo žodžius ir toliau kilo į krepšinio dvikovą. Parodoma ir po minutės pertraukėlės sėkmingai suregzta D. Motiejūno ataka.

Šis vaizdo įrašas sulaukė daug kalbų ir aptarinėjimų tarp krepšinio sirgalių.

"Emocijas reikia lieti be chamiškų veiksmų"

Vytautas ČEPAS, psichologijos mokslų daktaras

Emocionalumas ir mandagumas - du skirtingi dalykai. Vienas treneris gali reikšti emocijas subtiliai, per daug neišsišokdamas - be keiksmažodžių, kitas - išdėti visų akivaizdoje sportininką į šuns dienas. Pats blogiausias variantas, kai treneris yra chamas: mušasi, naudoja psichologinį smurtą, rodo varžovams įvairius gestus, provokuoja ir panašiai. Po tokių veiksmų sportininkas - ar krepšininkas, ar futbolininkas, ar kitos sporto šakos atstovas - jau žaidžia su baime, stengiasi tik kamuolį atiduodi savo komandos draugui ir atsikratyti atsakomybės. Tuomet ir rezultatai būna prastesni.
Nesakau, kad nereikia lieti emocijų, juk sportas tam ir yra sukurtas, kad žmogus išsilietų, pasikrautų energijos, tačiau lieti emocijas reikia be chamiškų veiksmų. Juk treneris negali sėdėti kaip Sfinksas ir žiūrėti savo komandos narių pasirodymą.
Išsiliejimas - geras dalykas. Net moksliškai yra įrodyta, kad tas žmogus, kuris išlieja emocijas, nekaupia bėdų savyje, - ilgiau gyvena. Žmogus išsiliedamas neperkrauna savo psichikos. Tačiau viską reikia daryti subtiliai: žinau trenerių, kurie krepšininkes visų akivaizdoje išvadindavo paleistuvėmis ir kitais lenkiškais keiksmažodžiais, tiesiog žemino visų akyse. To netoleruoju ir taip neturėtų būti. Tai jau nebe emocijos, o mandagumo stoka.