Skaudžios avarijos, lyg perkūnas iš giedro dangaus užklupusios ligos ar kiti itin nemalonūs įvykiai, sugriaunantys iki tol gyventą įprastinį gyvenimą. Nepaisant tokių negandų sporto olimpo viršūnėse šiuo metu yra didžiulis būrys fizinę negalią turinčių Klaipėdos sportininkų. Medikų prognozės, jog likusią gyvenimo dalį gali tekti praleisti sukaustytiems lovoje, jų neišgąsdino, o privertė tik dar labiau atmerkti akis, stengtis ir dėl savo tikslų atiduodant visą širdį veržtis į priekį.
"Vakarų ekspreso" kalbinti sportininkai trykšta optimizmu, stebina geležine valia, drąsa, užsispyrimu ir begaliniu noru gyventi. Jie - pavyzdys visiems, neretai išpuikusiems nuo gero gyvenimo, nuolat niurzgiantiems dėl menkiausių smulkmenų ir kasdienybėje nesugebantiems įžvelgti gražių dalykų.
Sukrėtė paralyžius
Bene tituluočiausia ir labiausiai žinoma iš Klaipėdos neįgaliųjų sportininkių - triskart parolimpinių žaidynių dalyvė Aldona Grigaliūnienė. Jos iškovotų trofėjų kolekcijoje trys parolimpiniai medaliai: du aukso (1996 m. Atlantos parolimpinės žaidynės, šuolio į tolį rungtis ir 2004 m. Atėnų parolimpinės žaidynės, rutulio stūmimas) bei vienas sidabro (Pekino olimpinės žaidynės, rutulio stūmimas).
"Kai gini savo šalies vardą ir iškovoji pergalę, širdyje neapsakomai džiugu. Nepakartojamas jausmas užplūsta sielą. Tuomet supranti, jog viskas yra daroma ne veltui, viskas turi prasmę", - sakė atletė.
Parolimpietė, pasaulio ir Europos neįgaliųjų čempionatų nugalėtoja atskleidė, kad gyvenime ją liga užklupo itin netikėtai.
"Nuo mažens buvau guvi ir sveika, tačiau vieną dieną lyg perkūnas iš giedro dangaus gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Maždaug prieš aštuonioliką metų mane ištiko paralyžius. Buvo galvoje auglys, užspaudė centrinius nervus ir paralyžiavo kairiąją kūno pusę. Į ligoninę atėję lankyti artimi žmonės manęs net nepažino", - atviravo moteris.
A. Grigaliūnienės liga pakenkė pusiausvyrai, iš pradžių ji vaikščiojo tik vedama už rankų.
"Po didelių pastangų, ilgo gydymosi etapo grįžau į gyvenimą kitokia, bet grįžau. Nepalūžti po tokių sunkių išbandymų padėjo tik sportas ir šeima. Mane sportas žavėjo nuo vaikystės. O kai žmogus daro tai, ką mėgsta, dažniausiai ir pasiekia gerų rezultatų", - sakė 56-erių "Vyturio" vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoja.
Pokalbininkė teigė, kad po laikraščiuose išspausdintų straipsnių mokiniai nuolat pradėjo klausinėti, kas jai yra, kodėl ji dalyvauja neįgaliųjų varžybose.
"Manęs klausimai apie neįgalumą netrikdo. Nors ir nematyti, iki šiol paralyžiuotą kūno pusę sunkiai valdau bei kasdien gyvenu su skausmu", - sakė sportininkė.
Daugkartinė čempionė neslėpė, jog kai 1996 m. Atlantoje sulaukė pasiūlymo dalyvauti neįgaliųjų žaidynėse, kone įsižeidė.
"Tada pamaniau, ar aš čia jau tokia neįgali? Truputį veidas paralyžiuotas, viena kūno pusė prasčiau veikia, ir ką? Negi man tokiose varžybose dalyvauti? Tačiau nuvykusi į varžybas suprato, jog tokių kaip aš - šimtai. Yra 56 neįgalumo klasės, į jas sportininkus suskirsto viso pasaulio gydytojų komisija. Sportuoja, pergales skina ir tie, kuriems daug sunkiau. Buvo tiesiog neįmanoma suvokti, kad žmogus be rankų, be kojų vandenyje kapanojasi, plaukia, medalį gauna. Juk tai puiku. Neįgalūs žmonės turi ko siekti, gali bendrauti, nenuleidžia rankų", - teigė A. Grigaliūnienė.
Tiesa, 2012 m. Londono parolimpinėse žaidynėse ji jau nebedalyvaus.
"Pasitraukiau iš didžiojo sporto. Nueinu tik paplaukioti į baseiną, pajudu sporto salėje tik dėl savęs, dėl sveikatos", - sakė tituluota atletė.
Tikslas - Londonas
Dramatiškus įvykius išgyveno bei savo tvirtą charakterį jau daugiau nei dešimtmetį demonstruoja prieš kelias dienas 2011 m. geriausia lengvaatlete tarp neįgaliųjų sportininkų pripažintai 43 metų klaipėdietė Ramunė Adomaitienė.
"Sportas man - tarsi atgaiva sielai, džiaugsmas ir gyvenimo variklis", - kalbėjo ne kartą pasaulio rekordus gerinusi R. Adomaitienė.
Per savo karjerą ji yra iškovojusi daugybę medalių planetos ir Europos čempionatuose, tarptautiniuose turnyruose rutulio stūmimo, ieties metimo, trumpų nuotolių bėgimo bei šuolio į tolį rungtyse.
Klaipėdoje lengvosios atletikos trenere dirbanti moteris sausį Naujojoje Zelandijoje įvykdė du Londono parolimpinių žaidynių normatyvus: šuolių į tolį ir ieties metimo.
R. Adomaitienė šių metų planetos pirmenybėse šuolio į tolį varžybose nušoko 4,64 m. Tai - naujasis planetos rekordas. Klaipėdietė medalį iškovojo ir ieties metimo sektoriuje.
Per Vilniuje įvykusią geriausios lengvaatletės apdovanojimo ceremoniją ji pripažino, kad tai gražiausi metai jos karjeroje ir viliasi, kad parolimpiniai metai taip pat bus paženklinti pergalėmis.
"Visuomet malonu, kai įvertina tavo pastangas. Tai itin džiugios akimirkos, skatinančios veržtis į priekį", - kalbėjo pasaulio rekordininkė.
 |
| PAROLIMPIETĖS. R. Adomaitienė (kairėje) ir A. Grigaliūnienė, nepasisant skaudžių likimų ir išgyvenimų, trykšta energija ir gera nuotaika. "Gyvenimas spalvotas ir gražus, reikia mėgautis juo", - lyg susitarusios sakė sportininkės. |
Pabudo iš komos
Pasak Ramunės mamos ir trenerės Alginos Marijos Vilčinskienės, dukros likimas itin skaudus: prieš 14 metų ji pateko į kraupią avariją.
"Susidūrė su traukiniu, Ramunės vyras žuvo, o ji buvo visa sutraiškyta, mėnesį gulėjo lovoje be gyvybės ženklų komoje. Gydytojai kalbėjo, kad išsaugoti gyvybę beveik nėra šansų. Tačiau Ramunei padėjo nežmoniškas pasišventimas, charakteris, noras ir ryžtas gyventi. Šios savybės jai padeda ir sporte", - teigė čempionės mama.
Po to, kai R. Adomaitienė atsigavo po komos, sveiko itin sparčiai.
"Medikai prognozavo, kad ji likusį gyvenimą praleis neįgaliųjų vežimėlyje, tačiau ji visomis pastangomis stengėsi tai paneigti: Palangoje per reabilitacijos laikotarpį stengėsi ištrūkti iš vežimėlio, negalėjo paeiti, o tiesiog šliaužė žeme. Darė viską, kad tik nesėdėti jame, - apie dukros ryžtą ir užsispyrimą kalbėjo A. Vilčinskienė. - Pakilti iš ligos patalo padėjo sportas. Ji nuo vaikystės atkakliai sportavo, buvo daugkartinė daugiakovės prizininkė".
Praėjus tik 1,5 metų po tragiškos avarijos, Ramunė pasirodė sporto arenose.
Šiuo metu R. Adomaitienė yra išvykusi iš Klaipėdos - varžosi pasaulio neįgaliųjų pirmenybėse Dubajuje. Tikimasi, kad ji vėl bus neįveikiama šuolio į toli rungtyje. Deja, šiose pirmenybėse ji negalės dalyvauti ieties metimo varžybose, kadangi per treniruotę patyrė skaudžią traumą. Gruodžio 20 d. jai bus operuojamas įplyšęs rankos raumuo.
"Tikimės, kad viskas spės sugyti, ir išsipildys mūsų svajonė - Ramunė Londone jau galėsiu mėtyti ietį. Noriu, kad jai pasisektų. Ji dievina sportą ir dėl jo atiduoda visą savo širdį. Pasakysiu atvirai, labiau pasišventusio sportui žmogaus nesu sutikusi", - pabrėžė daugybę metų lengvosios atletikos trenere dirbanti A. Vilčinskienė.
 |
| ĮVERTINO. R. Adomaitienė (kairėje) už sportinius pasiekimus buvo pagerbta Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės. Dešinėje stovi parolimpietės trenerė ir mama Aldona Vilčinskienė. |
Krepšinis vežimėlyje
 |
| TITULUOTA KREPŠININKĖ. "Svarbiausia yra nugalėti save. Kuo skiriasi mano gyvenimas nuo žmogaus, kuris vaikšto? Niekuo. Galiu daryti viską tą patį, ką ir visi kiti. Jeigu neturi kojos, nereiškia, kad neturi gyvenimo", - pabrėžia krepšininkė K. Lingytė. Gedimino BARTUŠKOS (ELTA) nuotr. |
Skambiomis pergalėmis gali pasigirti ir Klaipėdos krepšininkė Karolina Lingytė, kuri tragiškos avarijos metu neteko vienos kojos ir atsidūrė neįgaliųjų vežimėlyje. 22 metų mergina, kuri šiuo metu studijuoja JAV, trykšta optimizmu, noru gyventi bei veja visas mintis apie kadaise įvykusią nelaimę.
"Ašarų jau seniai nebelieju ir nenoriu, kad dėl manęs verktų kiti. Nesijaučiu vargšė. Gyvenimas tęsiasi, tiksliau po avarijos jis prasidėjo iš naujo", - ne kartą tokius žodžius žiniasklaidai yra sakiusi K. Lingytė.
Iki lemtingo 2006 m. įvykio klaipėdietė buvo laikoma viena perspektyviausių krepšininkių, vos keturiolikos jau rungtyniavo Lietuvos moterų krepšinio lygoje. Tuomet tai buvo kažkas neįtikėtino.
Visgi, 2006-ųjų rugpjūtį Karolinos likimą pakreipė avarija Lenkijoje - į lietuvių vairuojamą mikroautobusiuką atsitrenkė netikėtai į priešingą eismo juostą nusukęs vilkikas, vežęs 25 tonų pieno cisterną. Karolina vienintelė iš septynių mikroautobuso keleivių liko gyva. Autoavarijoje žuvo jos mama Nijolė.
Nesulaukusi dvidešimties Karolina jau buvo ištvėrusi bemaž keturiasdešimt operacijų, tačiau visuomet jos mintyse ir svajonėse buvo išlikusi viltis vėl į rankas paimti krepšinio kamuolį. Tai išsipildė. K. Lingytė Amerikoje kasdien skuba į krepšinio treniruotes, vėl jaučia varžybų emocijas, adrenaliną ir kūnu bėgioja malonūs šiurpuliukai.
"Svarbiausia yra nugalėti save. Kuo skiriasi mano gyvenimas nuo žmogaus, kuris vaikšto? Niekuo. Galiu daryti viską tą patį, ką ir visi kiti. Jeigu neturi kojos, nereiškia, kad neturi gyvenimo", - sako K. Lingytė, kuri prieš kelias dienas buvo nominuota tarp dešimties geriausių 2011 metų Lietuvos neįgaliųjų atletų.
"Žuvėdroje" - per 50 neįgaliųjų
Klaipėdoje yra ir daugiau panašaus likimo neįgaliųjų sportininkų, tarp kurių būtų galima išskirti pasaulio fitneso prizininką Karolį Stončių, daugkartinę parolimpinę čempionę Maldą Baumgartę ir daugelį kitų geležinę valią turinčių atletų, besitreniruojančių Klaipėdos miesto žmonių su fizine negalia sporto klube "Žuvėdra".
Anot šio klubo prezidento Dariaus Žiaučynos, "Žuvėdros" klube aktyviai treniruojasi maždaug pusšimtis fizinę negalią turinčių žmonių.
"Propaguojame ir dalyvaujame tinklinio, biliardo, bočios, šaškių, šachmatų, plaukimo, lengvosios atletikos varžybose. Į mūsų sporto klubą atvyksta net žmonės iš Kretingos. Tai ne tik sportas, bet ir laiko praleidimo būdas, bendravimas, vykstame ir į visokias iškylas. Sportas mus visus suartina", - pabrėžė D. Žiaučyna.
Žmonių su fizine negalia sporto klubas "Žuvėdra" gyvuoja jau daugiau nei du dešimtmečius.
"Mūsų tikslas ne tik aukščiausi sportiniai rezultatai, bet ir noras nugalėti save. Pavyzdžiui, pas mus jau daugybę metų sportuoja vyras, kuris kadaise piknaudžiavo alkoholiu, buvo priklausomas nuo jo. Vieną dieną medikai jam amputavo koją ir pasakė, kad jei nesusitvarkys savo gyvenimo, gresia mirtis. O pas mus jis jau sportuoja kelis dešimtmečius, pamiršo alkoholį, yra guvus, džiaugiasi gyvenimu, tiesiog nugalėjo save. Visi mūsų sporto klubo nariai su savo pačiais neįtikinamiausiais likimais", - teigė D. Žiaučyna.
"Pasikraunu energijos"
Arūnas JOCYS, sporto klubo "Šansas" vadovas, jau ilgiau nei dešimtmetį be jokių apribojimų leidžiantis savo valdose treniruotis neįgaliesiems
 |
| PAGALBA. Neįgalieji yra pamėgę porto klubą "Šansas". Šio klubo savininkas neįgaleisiais rūpinasi lyg savo vaikais - padeda įveikti laiptus. Eimanto CHACHLOVO nuotr. |
Neturi būti jokios prarajos tarp žmonių, nesvarbu ar esi jaunas ir sveikas, ar senas, ar neįgalus. Visi privalome būti lygūs. Gyvenime vadovaujuosi tokiu principu. Sporto salėje - taip pat. Pirmieji neįgalieji į klubą atėjo dar prieš 20 metų. Atėjo ir klausia: ar priimsi? Na, kaip jiems galima atsakyti? Vėliau ėjo kiti, atsiviliojo ir draugus, pažįstamus. Neišvariau ir jų - tegul sportuoja. Taip ir eina iki šiol. Nesijaučia jokios trinties, visi jaučiasi kaip namie. Į septintą dešimtį įkopęs senjoras, pirmos grupės invalidas ir augalotas kultūristas bendrauja kaip lygus su lygiu. Ir nieko čia keisto - visi jie žmonės. Atvirai pasakysiu - kartais jaučiuosi pervargęs, tačiau viską atperka tai, kai po insulto į sporto salę atėjęs žmogus, sunkiai valdantis pusę kūno, po kurio laiko paspaudžia tau ranką ar be jokios pagalbos nuo laiptų nulipa net be lazdos. Tada net pats šypseną išspaudi, pasikrauni energijos ir suvoki, kad jiems reikia tiek nedaug - tik visuomenės palaikymo ir nuoširdaus bendravimo.
"Pavyzdžiai įkvepia"
Andrejus LARIONOVAS, pasaulinės fitneso federacijos (WFF) atstovas neįgaliųjų sportui, Klaipėdos visuomenininkas, dirbantis su neįgaliaisiais,
Neįgalieji sportininkai tikslų siekia daug ryžtingiau ir nuoširdžiau. Malonu žiūrėti, kai po pergalės švyti jų veidai. Kai matai jų užsispyrimą, norą gyventi bei džiaugtis pasauliu, ir pačiam norisi pozityviau žvelgti į aplink supantį pasaulį. Stebiuosi savo auklėtinio pasaulio fitneso prizininko Karoliaus Stončiaus atsidavimu ir nori siekti sporto aukštumų. Tokie pavyzdžiai įkvepia.
Dirbu socialiniais tikslais, iš to neuždirbu pinigų, net atvirkščiai aukoju savo asmenines lėšas nuvežti sportininkus į varžybas. Apmaudu, kad žmonės dažniausiai žiūri tik į sveikuosius, o neįgaliųjų aplink save nemato, arba tiesiog atstumia juos. Kai savo akimis susiduri su neįgaliųjų bėdomis, tavosios problemos atrodo itin menkos. Mano amžinąjį atilsį tėtis net aštuonerius metus buvo sukaustytas invalido vežimėlyje - sirgo išsėtine skleroze. Nuolat rūpinausi juo, prižiūrėjau, vežiojau po ligonines, taip ir pradėjau gilintis į neįgaliųjų bėdas. Privalu sudaryti galimybę neįgaliesiems lengviau integruotis į visuomenę ir iškovoti tarptautinę sėkmę.
"Sportas padeda integruotis"
Žilvinas KUNIGĖLIS, psichoterapeutas
Labai gražu, kai neįgalieji žmonės rodo tokį ryžtą, užsispyrimą, spinduliuoja noru gyventi, optimizmu. Tokiu aukštumų jie pasiekia būtent iš noro gyventi, iš noro realizuoti save, įrodyti savo vaikams, artimiesiems, visuomenei, kad jie yra ne ką prastesni. Taip jie įgauna daugiau pasitikėjimo savimi. Galbūt kiti neįgalųjį jau buvo nurašę, o jis štai pasiekia rezultatų ir paneigia visus stereotipus, įrodo, kad yra stipresnis už kitus. Tarsi tuo kompensuoja savo negalias. Žmogui tai itin svarbu. Dalyvaudami varžybose, keliaudami po užsienio šalis, neįgalieji labiau integruojasi į visuomenę, bendrauja su aplinkiniais ir panašiai. Sveikieji ir neįgalieji vieni kitiems itin reikalingi, jei nebūtų neįgaliųjų mes prarastume daug spalvų. Jų vidinis pasaulis, nuoširdumas ir požiūris į gyvenimą padeda plačiau pažvelgti į pasaulį, užgožia menkas bėdas.
 |
| NEĮGALIŲJŲ SPORTAS. Klaipėdos neįgalieji yra aktyvūs sportiniame gyvenime - vakar lengvosios atletikos manieže vyko jau tradicija tapusios "Žmonių su negalia sporto šventė". Dalyviai varžėsi kvadrato, šaškių, stalo teniso, krepšinis (3x3, baudų mėtimo), smiginio, bočios, rankų lenkimo, figūrinio važiavimo vežimėliais bei linksmųjų estafečių varžybose. Eimanto CHACHLOVO nuotr. |
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą