Ar lemta pamilti, o ne atstumti "lietaus žmones"?

Ar lemta pamilti, o ne atstumti "lietaus žmones"?

Berniukui autistui buvo patikėta atsisveikinimo kalba mokyklos baigimo proga. Raudojo susirinkę moksleivių tėvai, pedagogai ir ne tik klasės draugai, autizmo sindromo neturintys.

Berniukas augęs, brendęs mažame miestelyje pradėjo lankyti bažnytinį chorą, kuriame labai sąžiningai atlikdavo jam patikėtas partijas, kartais ir solo. Bažnyčios choro vadovas, jo nariai tapo puikūs berniuko draugai. O paskui berniuką kažkas paskatino imtis tapytojo teptuko. Kai miestelyje buvo surengta jo, jau vaikino, tapybos paroda, jos pasižiūrėti ėjo, važiavo, skrido žmonės iš toliausių šalies kampelių, tarp jų - ir meno vertintojai. Apie savitai spalvas derinantį, kompozicijas klostantį jauną žmogų sužinojo visa šalis. Jis tapo ne tik miestelio, bet ir visos šalies įžymybe. Bet tai vyko ne pas mus, o JAV.

Tos pačios šalies Holivudas trinktelėjo filmą "Lietaus žmogus" su Dastinu Hofmanu. Kito matyto dokumentinio filmo apie autistą mažame JAV miestelyje pavadinimo nepamenu, bet išgyvenimus, kaip ir žiūrėdama "Lietaus žmogų", įsiminiau puikiai. Todėl gatvėje ar pajūrio pakrantėje sutikti žmonės su "lietaus žmogaus" atspindžiais veide vaikučiu už rankos beveik visada pažadina klausimą - kokios rūšies genijų jie augina? Autistai, kaip nė vienas normaliems priskirtinas, moka taip susitelkti ties sudominusiais dalykais, kad pasiekia aukštumas, kurias viršyti net patiems talentingiausiems toje srityje labai dažnai nelemta.

Ar subręs rožių auginimo genijus?

17-metis klaipėdietis "lietaus žmogus" Gytis Karvelis, regis, taps net labai kvalifikuotas, o gal ir genialus rožių augintojas. Jo pomėgių "poligonu" tapo brolių pranciškonų puoselėjami trys rožynai ties Šv. Pranciškaus koplyčia Savanorių gatvėje.

Klaipėdiečiai, besirenkantys žaisti lauko teniso aikštyne, atvykę automobiliais, pirmiausiai akis pagano tuose rožynuose, o jau paskui eina susimokėti mokesčio už valandas, praleistas su rakete rankose. Aplink rožynus būriuojasi žmonės, besirenkantys Mišioms koplyčioje. Paprastai tuose žmonių sambūriuose vaikino, puoselėjančio rožes, nepamatysi. Jis čia darbuojasi kelias dienas per savaitę, kai jam ravėti, apkarpyti rožes, nuskabyti nužydėjusius žiedus niekas netrukdo ir nepuola glėbesčiuoti ar ko klausinėti.

Kaip klostysis jo ateitis, kol kas sunku nuspėti. Juk gali nubusti ir domėjimasis visai kitomis mūsų tokio spalvingo ir tokio permainingo gyvenimo sritimis. Kiek į tą paauglį "investuota", kiek patirta nuoskaudų, pažeminimo iš aplinkos, dažnai net neįtariančios, ką reiškia auginti "lietaus žmogų", teiraujuosi mamos Ritos Karvelienės.

Diagnozė neparklupdė

"Kai Gyčiui buvo maždaug dveji, staiga mūsų guvus, gražus mažylis nustojo kalbėti. Gydytoja nuramino, - truputį patylėjęs, pradės kalbėti rišliais sakiniais. Tačiau jis kalbėti nepradėjo. Ėmė ryškėti ir dėmesio sutrikimas. Kviečiamas eiti į lauką ar pažaisti, sūnus nereaguodavo. Dar kartą nuvykę pas gydytoją, išgirdom nuosprendį - "kurčias", - pradžių pradžią ėjimo su sūneliu erškėčiuotu keliu prisiminė jo mama.

Tėtis Vidas Karvelis, Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos direktoriaus pavaduotojas, studijavęs Kanadoje, apie panašių sutrikimų požymius jau žinojo. Šeima nebedelsdama ėmėsi visų įmanomų ir žinomų būdų gelbėti savo mylimuką iš autizmo paspęstų pinklių. Jau vėliau visai nekreipdavo dėmesio, ką žmonės galvos, kai parduotuvėje rodys korteles su produktų užrašais ties jais, norėdami sužinoti, ko sūnelis norėtų. Berniukas nebuvo kurčias, aštuonerių pradėjo ir kalbėti, pasinaudodamas ir skaitymo iš kortelių įgūdžiais. Tačiau isterijas bet kur ir bet kada galėdavo sukelti (prisiminkit filmą "Lietaus žmogus", kas jį matėte).

Žmonių reakcijos būdavo neadekvačios, - juk jie nežino, kokias, kur kas didesnes nei isterija, problemas sprendžia tėveliai. Buvo Montessori, "Svetliačiok" mokyklos. Šiandien Gytis - smalsus. Nori išbandyti viską, kas nauja. Tai taip pat nėra būdinga "lietaus žmonėms". Jie linkę užsiimti vienu juos dominančiu dalyku ar veikla. Tačiau taikyta ABA terapija padėjo Gytį sudominti įvairiomis veiklomis. Viena jų - rožių priežiūra. Visą vasarą, kelis kartus per savaitę, Gytis, tarsi koks Mažasis princas, važiuoja į Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyną jaukintis rožių. Mokytis darbinių įgūdžių Gyčiui patinka. Jis jaučiasi saugus ir reikalingas. Jeigu tokie vaikai nepasijus naudingi ir reikalingi, jie gali tapti agresyvūs, netikėčiausiais būdais reikalauti dėmesio. Prasikalusius susidomėjimo daigelius reikia ypač puoselėti.

Skaudino aplinkos reakcijos

Klaipėda vis dėlto ne mažiukas JAV miestelis, kuriame visi pažinojo šeimą, auginančią "lietaus berniuką", ir kuo galėdami stengėsi tai šeimai padėti dėmesiu, supratimu, vaiko prisijaukinimu. O kaip jautėsi Karvelių šeima čia, pas mus?

"Skaudžiausia buvo, kai išaiškėjus sūnelio sutrikimams pradingo beveik visi įgyti draugai. Patys suvokėme negalį Gytuko vestis į koncertą, į teatrą, net žaidimų aikšteles. O jeigu ir surizikuodavome kur eiti visi kartu, gal nuo per didelio triukšmo, nemokėjimo pasakyti ką nors kildavo isterijos priepuoliai. Ant krūtinių juk neparašyta - "lietaus vaiko" šeima. Kokių tik nesame prisiklausę replikų, pamokslų dėl negebėjimo būti tėvais ir auklėti savo vaiko. Sielvartavome, kad negalime eiti ir bažnyčion pasimelsti, susikaupti.

Tik brolis Benediktas padrąsino išdrįsti. Išdrįsome. Gytis labai greitai priprato prie Benedikto. Ir kai šis su mūsų sūnum pradėjo rožių priežiūros pradžiamokslį, susitikimų pradėjo labai laukti. Iki tol mūsų sūnus buvo įsidėmėjęs visų pasaulio valstybių vėliavas, kurias beregint atpažindavo, žiūrėdamas televiziją. Su vyru pasidžiaugdavome tuo. Bet kur tas jo žinias pritaikysi? O štai prižiūrėti rožes ir matyti savo darbo rezultatą jam jau didelis džiaugsmas. Ačiū vienuoliams, kantriai mokiusiems išrauti piktžoles, nukarpyti pageltusius lapus ar nužydėjusius žiedus. To mokyti reikėjo didelės kantrybės. O ir mokytojams klasėse - didžiulis iššūkis tas mūsų vaikas", - dėkingumo neslėpė R. Karvelienė.

Elgesio reguliavimas

Klaipėdietė įsteigė VšĮ "Elgesio sprendimai" tokiems pat tėvams, kaip jie su vyru, auginantiems "lietaus vaikus". Šiemet šalia pranciškonų vienuolyno buvo surengta tokių vaikučių stovykla, kurioje kiekvienas berniukas ar mergaitė turėjo savo angelą sargą - savanorį. Jų tėvai turėjo bent jau šiokias tokias atostogas.

O tie "Elgesio sprendimai" atsirado ne dėl gražaus pavadinimo.

"Gytis ilgai buvo mokomas namuose. Mes samdėme brangius terapijos ABA specialistus, per dieną dirbančius su vaiku net po tris valandas. Tos terapijos dėka su Gyčiu jau pajėgdavome susitarti. Be jos sūnus būtų išaugęs visiškai nevaldomas. Tos terapijos brangiai kainuoja. Todėl ir įkūriau VšĮ "Elgesio sprendimai", norėdama padėti tėvams, auginantiems autistus. O ir patiems "lietaus vaikams" vis dėlto atrasti save ir pasijusti labai reikalingiems", - sakė R. Karvelienė, turinti 15 metų praktiką auginant savąjį "lietaus žmogutį".

Kai komentaro dėl visko, kas dabar vyksta aplink vienuolyną, rožyną, paprašiau brolio Benedikto, "lietaus vaikų" patrono, šis Vilties miesto vedlys ir vėliavnešys nedaugžodžiavo: "Pamatysi, pas mus, Klaipėdoje, bus kaip tame mažame JAV miestelyje."

Gal jis tai pasakė ne man, o tiesiai Dievui į ausį?.. O gal pasiuntė žinią ir žmonėms nepulti teisti ir smerkti tų, kuriems pasiųsti išbandymai auginti "lietaus žmogučius".

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder