O tuo metu sovietų armijos jaunesnysis leitenantas Viktoras Iljinas pasiryžta kovoti su sistema. Prislėgtas nykaus žmonių gyvenimo šalies gilumoje vaizdų, jis nutaria, kad pagrindinis visų bėdų kaltininkas - komunistų partijos ir valstybės lyderis L.Brežnevas, taigi jį pašalinus gyvenimas šalyje turėtų pasikeisti.
Geologas romantikas prieš sovietų valdžią
Leningradiečiui Viktorui Iljinui nepasisekė: jis 1947 metų pabaigoje gimė neprasiblaivančių alkoholikų šeimoje. Pokario Leningradas, nors ir lėtai, vis dėlto pradėjo atsigauti, žmonės grįžo prie įprasto gyvenimo. Tai ir išgelbėjo Viktorą nuo bado mirties gimtuosiuose namuose.
Tėvai visiškai nesirūpino sūnumi ir, nekreipdami dėmesio į jo verksmą, ilgam palikdavo berniuką vieną. Galų gale mažas ir liesas Vitia buvo įkurdintas kūdikių namuose, o jo tėvai neteko tėvystės teisių. Bet ilgai valdiškuose namuose vaikas neužsibuvo. Jo gyvenime nutiko įvykis, apie kurį svajoja visi vaikų namų auklėtiniai - berniuką įsisūnijo bevaikė pora.
Naujieji tėvai nesakė Vitiai, kad jis yra netikras jų sūnus. Kadangi buvo įvaikintas dvejų metukų, V.Iljinas neprisiminė nei biologinių tėvų, nei kūdikių namų. Bet paauglystėje Viktoras vis dėlto sužinojo teisybę - pasistengė kaimynai, kuriems buvo papasakota apie šį faktą.
Naujieną Viktoras išgyveno labai skausmingai, užsisklendė, ėmė vengti žmonių. Mokykloje draugų neturėjo. Vienintele prošvaiste jo gyvenime tapo susižavėjimas geologija.
Praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje ši profesija SSRS buvo labai romantizuojama. Jaunus žmones viliojo tolimos žemės ir atradimai. Tam pasidavė ir Viktoras ir, kitaip nei dauguma bendraamžių, nutarė neišduoti savo svajonės ir baigęs mokyklą įstojo į topografijos technikumą.
Bet dažnos išvykos į praktiką jam tapo dar viena psichologine trauma. Jam, kaip geologui, teko apsilankyti gūdžiausioje provincijoje, ir tai, ką jis pamatė, jį pribloškė. Jis buvo įsitikinęs, kad visoje Sąjungoje žmonės gyvena oriai. Bet taip nebuvo: kaimų skurdas ir specifiniai vietos gyventojai sudaužė Viktoro rožinius akinius.
Netikėtai jis suprato, kad partija meluoja, pasakodama apie piliečių laimingą gyvenimą. Ir tada jo galvoje subrendo planas. V.Iljinas nuoširdžiai manė, kad visų bėdų kaltininkas - Leonidas Iljičius Brežnevas. Todėl jis nusprendė nužudyti šalies lyderį.
Kadangi technikume buvo karinė katedra, armijoje Viktoras gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Tarnyba kariuomenėje V.Iljinui buvo naudinga, nes dabar jis galėjo gauti šaunamąjį ginklą. Bet iš pradžių Viktoras nutarė veikti taikiai. Jis sudarė sąrašą reformų, kurios, jo nuomone, galėjo pagerinti paprastų SSRS piliečių gyvenimą ir jas paštu nusiuntė į Kremlių, adresavęs L.Brežnevui.
Reformos buvo naivios ir diletantiškos, kadangi ekonomikos V.Iljinas visiškai neišmanė, vadovavosi emocijomis, o ne blaiviu protu. Suprantama, iš Kremliaus atsakymo jis negavo. Tada V.Iljinas nusprendė, kad teks likviduoti L.Brežnevą. Jis suvokė, kad bus suimtas ir teisiamas. To jam ir reikėjo, nes teisme vaikinas rengėsi garsiai paskelbti valstybės pertvarkymo planą.
Pasikėsinimui V.Iljinas ruošėsi apie metus. Jis kasdien skaitydavo visus laikraščius, kokius tik galėjo rasti, ir iš jų sužinojo, kad sausio 22-ąją generalinis sekretorius turi sutikti laivų „Sojuz 4“ ir „Sojuz 5“ įgulas, grįžusias į Žemę, ir pasikviesti juos į Kremlių. Šiuo įvykiu Viktoras nutarė pasinaudoti savo planui įgyvendinti.
Šaudymas „makedoniškai“
V.Iljinas ėmėsi veikti sausio 21-osios rytą. Jis iš ginklų sandėlio pavogė du pistoletus ir šovinius. Paskui pabėgo iš karinės dalies, pasinaudojęs tuo, kad budėtojas užsnūdo. Nepastebėtas nusigavo iki geležinkelio stoties ir įsėdo į priemiestinį traukinį, kuriuo pasiekė Pulkovo oro uostą.
Atrodytų, vyrą su karine uniforma, ir dar ginkluotą, tikrai turėjo sulaikyti apsauga. Bet to neįvyko. V.Iljinas nekliudomas įlipo į lėktuvą ir netrukus atsidūrė Maskvoje.
Kitas jo „šachmatų partijos“ žingsnis buvo vizitas pas dėdę, kuris gyveno sostinėje. Giminaitis buvo vienas iš plano punktų, nes tarnavo milicijoje. Dėdei V.Iljinas papasakojo, kad atvyko jo aplankyti, nes dabar atostogauja, ir buvo džiaugsmingai priimtas. Kitą rytą jis pasakė giminėms, kad eina „pažiūrėti į kosmonautus“, ir iš dėdės „pasiskolino“ milicininko milinę.
Ir štai, dezertyras jau prie Kremliaus. Jis per kelias sekundes įvertino padėtį ir įsitikino, kad viskas einasi pagal planą. Užsimetęs milinę, jis įsiliejo į tvarkos saugotojų prie Kremliaus gretas. Kadangi milicininkų buvo labai daug, niekas į jį neatkreipė dėmesio.
Stebina, kaip tiksliai V.Iljinas viską apskaičiavo. Teritoriją apjuosusioje gyvojoje grandinėje jis atsidūrė likus kelioms minutėms iki kortežo pasirodymo. Jei būtų užtrukęs bent kiek ilgiau, planas būtų žlugęs. Milicininkai atitvėrė vyriausybinį kortežą nuo daugybės žioplių, susirinkusių prie Kremliaus. Žmonės norėjo savo akimis pamatyti ir generalinį sekretorių, ir kosmonautus.
Pasirodė mašinos, lydimos tvarkos saugotojų ant motociklų. Kai kortežas prisiartino prie tos vietos, kur stovėjo V.Iljinas, jis iššoko, išsitraukė iš kišenių pistoletus ir atidengė ugnį. Šaudė jis kaip tikras žudikas - „makedoniškai“, tai yra, abiem rankom. Pagrindinis smūgis teko antrajai mašinai, nes Viktoras žinojo, kad būtent joje visada važiuoja L.Brežnevas. Bet šaulys apsiriko.
Kaip tik tą dieną buvo pakeista susodinimo tvarka. Antrąja mašina važiavo kosmonautai: Aleksejus Leonovas, Valentina Tereškova, Andrijanas Nikolajevas ir Georgijus Beregovojus. Vienuolika kulkų suvarpė automobilį, bet žuvo tik vairuotojas. Nesmarkiai buvo sužeisti A.Nikolajevas ir G.Beregovojus.
Netikėtai tarp automobilio ir V.Iljino įsiterpė milicininkas Vasilijus Zecepilovas ant motociklo. Jis stojo į ugnies liniją, savo kūnu uždengdamas kosmonautus. Tą akimirką Viktorą nuginklavo kiti milicininkai. V.Zecepilovas liko gyvas, kulka jį tik sužeidė.
V.Iljinas pasidavė nesipriešindamas. Jis buvo įsitikinęs, kad nušovė L.Brežnevą ir mintimis buvo jau teisme, kuriame dėstė žmonėms savo reformų planą. Per pirmąją apklausą V.Iljinas sužinojo, kad nušovė vairuotoją, sužeidė kosmonautus ir milicininką, o L.Brežnevas važiavo kita mašina. Tai išgirdęs Viktoras nepatikėjo, o paskui puolė į isteriją.
Vienišas pensininkas Leningrado pakrašty
Už pasikėsinimą į komunistų partijos generalinį sekretorių V.Iljinui neabejotinai grėsė mirties bausmė. Teisme jis buvo apkaltintas terorizmu, žmogžudyste, dezertyravimu ir ginklo pagrobimu. Bet, priešingai paties nusikaltėlio lūkesčiams, mirties bausmė jam nebuvo skirta. Jis buvo pripažintas psichiškai nesveiku ir nusiųstas gydytis, nors net pats Jurijus Andropovas (KGB vadovas) neabejojo, kad V.Iljino galva veikia kuo puikiausiai. Įrodymas - detaliai parengtas pasikėsinimo planas.
Kiek vėliau Viktoras sužinojo, kodėl nebuvo sušaudytas. Tai jam paaiškino vienas iš milicininkų. Pasirodo, mirties bausmė galėjo suteršti SSRS reputaciją: jei jau psichiškai sveikas žmogus nori nužudyti generalinį sekretorių, vadinasi, šalyje esama rimtų problemų. Todėl buvo paprasčiau jo poelgį priskirti psichikos ligai.
Dabar Viktorui Iljinui - 72-eji. Žiūrint į jį, sunku patikėti, kad prieš daugelį metų šis žmogus, kėsindamasis nužudyti L.Brežnevą, bandė pakeisti visos didžiulės valstybės likimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą