Baltų mylėtojai surėmė ietis dėl netinkamoje vietoje suręsto aukuro

Kad meilė baltų istorijai dažnai suprantama iškreiptai, apgailestauja ne tik atsakingai išlikusį paveldą puoselėjančios bendrijos, bet ir paveldosaugininkai. Tokių atvejų, kai ant saugomų objektų sugalvojama įsirengti ne tik pseudoaukurus, bet ir šašlykams tinkamas kepti laužavietes, deja, ne vienas.

Kuršių genties X-XI a. buities ir karybos rekonstrukciją propaguojančio gyvosios istorijos klubo "Pilsots" nariai praėjusį savaitgalį plušėjo iš peties. Kūjais teko griauti ant Purmalių piliakalnio išdygusį aukurą primenantį objektą. Leidimą tai daryti jie gavo iš Kultūros paveldo departamento.

"Piliakalniai, alkakalniai, šventvietės yra archeologiniai kultūros paveldo paminklai. Griežtai teisiškai reguliuojama, ką juose galima daryti ir ko ne. Kas buvo prieš tūkstantį metų - vienas dalykas. Taip, tuomet ant piliakalnių stovėjo pastatai, čia žmonės užsiėmė ūkine veikla, buvo ugniavietės, bet dabar XXI amžius.

Lankyti piliakalnius, prižiūrėti, tvarkyti, mėgautis čia tvyrančia aura ir įsivaizduoti, kaip anksčiau čia gyveno žmonės - gražu, bet kodėl kai kurie žmonės bando juos nusavinti, tarsi susikurti savo asmeninių poreikių erdvę, lipdydami kažkokius pseudoaukurus, kurie iššaukia ir kitų žmonių veiklą?" - stebėjosi "Pilsots" narys Denisas Nikitenka.

Vyras pasakojo, kad pirmuosius nemalonius ženklus ant Purmalių piliakalnio aptiko dar 2016-ųjų vasarą. D. Nikitenka nustebo, kad ant piliakalnio įrengta ugniavietė - iškasta apvali duobė ir apdėta akmenimis.

"Juk bet kokie kasinėjimai ant piliakalnių draudžiami, nes šitaip naikinamas istorinis sluoksnis. Galbūt kasant buvo sunaikinta vertinga šukė ar istorinis karoliukas", - piktinosi D. Nikitenka.

Vyras pasakojo, kad 2016-ųjų vasarą pats savo rankomis išardė nelegalų ugniakurą ir išlygino duobę.

"Deja, po kurio laiko apsilankius ten pat aptikome naujų žmogaus veiklos pėdsakų: duobė vėl buvo iškasta, apdėta akmenimis, kurie šį kartą jau surišti cemento skiediniu", - stebėjosi "Pilsots" narys.

Dar blogesnį vaizdą D. Nikitenka išvydo šiemet gruodį. Pasak jo, vadinamasis aukuras dar labiau paaukštintas vėlgi naudojant akmenis ir cemento mišinį. Blogas pavyzdys užkrečiamas - atsirado ir tokių, kurie šalia į žemę įkasė du medinius suolus, stalą.

"Radome ir supjaustytų malkų rietuvę. Po stalu - paslėptų šašlykų iešmų, druskos maišelį", - įrodymais, kad ant archeologinio paminklo žmonės nesibodi ir šašlykų išsikepti, stebėjosi klaipėdietis. - Nuo mažos laužavietės pamažu viskas išsivystė iki nelegalios poilsinės."

"Negi būtinai reikia brautis ant piliakalnio? Negi nesuvokiama, kad tai archeologinis paminklas? Taip elgtis gali tik su sveika nuovoka susipykę žmonės. Yra geras posakis apie kiaulę, kuri, įleista į bažnyčią, užlipa ant altoriaus. Tad mes nenorime leisti tokių kiaulių į bažnyčią. Šventos vietos turi būti gerbiamos", - pyko D. Nikitenka. Jis pabrėžė, kad laisvoje Lietuvoje niekas nedraudžia bendruomenėms atlikti apeigų, tačiau jei tai daroma ant piliakalnių, po visko reikia susitvarkyti taip, kad neliktų nė šapelio. "Galų gale apeigas galima atlikti ten, kur nėra paveldosauginė zona, kad ir šalia piliakalnio", - protino. Jam pikta ir dėl to, kad tai toli gražu ne vienetinis atvejis, kai šitaip niokojami piliakalniai - tokie aukurai buvo suręsti ir ant Gedimino kapo kalno, ir ant Šatrijos kalno. "Tokių aukurų plitimas įgavęs nevaldomą žalingą tendenciją. Reikėtų akcentuoti, kad mūsų protėviai tokių aukurų, kokie renčiami ant piliakalnių, neturėjo. Visose senovinėse šventvietėse randamos ugniavietės - iškasta duobė, kurios kraštai ir dugnas apdėti akmenimis. Ten ir buvo kūrenamas apeiginis laužas, aukojamas maistas, gintaras. Tokie aukšti vamzdžio formos cementu surišti pseudoaukurai atsirado tarpukariu. Tuomet archeologinės medžiagos buvo labai nedaug, nebuvo šventviečių tyrimų, tad, matyt, nusižiūrėję nuo romantizuotų Graikijos, Romos paveikslėlių ir sukūrė tokius naujadarus", - pasakojo D. Nikitenka.

"Pabijokite dievų rūstybės"

Kas iš cemento ir akmenų surentė aukurą, susekti nebuvo sunku. "Pilsots" klubo nariai socialinėje erdvėje rado krūvą nuotraukų ir paviešintų žinučių, kad šį aukurą savo apeigoms atlikti surentė "Klaipėdos Romuvos" bendruomenė.

"Pabijokite dievų rūstybės. Griauti visi moka. Kadangi ėmėtės griovimo - teks ir pastatyti. Visi šie statiniai skirti vienaip ar kitaip dievams garbinti. Tik jie gali atleisti arba pasmerkti jūsų veiksmus", - socialinėje erdvėje "Pilsots" narius bandė protinti vienas "Klaipėdos Romuvos" atstovas.

"Taip, tai mūsų aukuras", - "Vakarų ekspresui" telefonu patvirtino ir "Klaipėdos Romuvos" seniūnas Robertas Kėrikas.

Jis pasakojo, kad aukurą surentė prieš keletą metų.

"Šiltuoju sezonu mes ten švenčiame šventes, atliekame apeigas, tad mums to aukuro reikia", - sakė R. Kėrikas.

"Klaipėdos Romuvos" seniūnas nustebo išgirdęs, kad paveldosaugininkams palaiminus jų aukuras buvo nugriautas.

"Aš konsultavausi su archeologais, man sakė, kad laikinus statinius galima statyti ant piliakalnio. O aukuras juk laikinas statinys, nėra jokių pamatų", - svarstė vyras.

Pasak R. Kėriko, "Klaipėdos Romuva" vienija apie 20 narių.

TVARKYTOJAI. "Nesame griovėjai ir mūsų veikla nėra nukreipta prieš konkrečią organizaciją. Esame paveldo tvarkytojai", - sako "Pilsots" nariai.

Susidomėjo paveldosaugininkai

D. Nikitenka dėl šio incidento oficialiai kreipėsi į paveldosaugininkus.

"Manome, kad būtų tikslinga susisiekti su "Klaipėdos Romuvos" atstovais ir paaiškinti nelegalios veiklos archeologiniuose paminkluose pasekmes. Antraip tokia savivalė gali tęstis ir ant kitų kultūros paveldo objektų. Žinome ne vieną liūdną atvejį, kai būtent "Romuvos" ar jos padalinių nariai stato akmeninius, cemento skiediniu surištus aukurus ir taip pažeidžia kultūros paveldo paminklo lankymo taisykles, niokoja pačius piliakalnius. Esame įsitikinę, kad KPD įsikišimas gali būti naudingas prevenciškai, kol neįsivyravo nebaudžiamumo tendencijos", - kreipimesi rašė D. Nikitenka.

"Iš tiesų ant Purmalių piliakalnio įrengtas aukuras - nelegalus. Bet kokia ūkinė veikla ant piliakalnių negalima. Žinoma, būna, kai bendruomenės per apeigas degina laužus, yra net vadinamoji laužų diena, kai ant piliakalnių uždegami laužai, tačiau tuomet jokios žalos piliakalniui nedaroma - tiesiog ugniakurui ratu sudedami lauko akmenys ir po šventės jie pašalinami", - pasakojo Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiasis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas.

Jis priminė, kad bet kokie kasinėjimai ant piliakalnių draudžiami.

"Žemės paviršius ir viskas, kas po žeme, yra archeologinių objektų vertingoji savybė. Tad kasant duobę aukurui vertingosios savybės buvo pažeistos", - paaiškino L. Kavaliauskas.

Vyresnysis inspektorius žadėjo pasikviesti "Klaipėdos Romuvos" atstovus ir su jais pasikalbėti, kad ateityje nebūtų daromos tokios apmaudžios klaidos.

"Pasikviesiu romuviečius geranoriškam pokalbiui. Mes nieko prieš, jei jie tokią veiklą vykdytų ne saugomose teritorijose. Yra daug gražių kalvų kalvelių, upių slėnių, kur galima tokius aukurus įsirengti, ugnelę kūrenti ir aukoti savo dievams. Galų gale ugnį galima kūrenti ir ant piliakalnių, bet tai turi būti daroma tinkamai ir iš anksto suderinus. Ne vieną renginį esame suderinę", - pasakojo L. Kavaliauskas.

RADINIAI. Ant piliakalnio buvo įrengtas ne tik aukuras, atsirado ir norinčiųjų čia pat išsikepti šašlykų - po įkastu stalu aptikti ir iešmai, ir druskos maišelis.

"Teršia romuvių vardą"

Jonas VAIŠKŪNAS, bendruomenės "Romuva" vaidila
Noriu pabrėžti, kad "Klaipėdos Romuva" nepriklauso senovės baltų religinei bendrijai "Romuva".
Mūsų bendrijai priklausantys žmonės žino, kad ant kultūros paveldo objektų negalima daryti tokių dalykų. Net per Baltų vienybės dieną ant piliakalnių nedeginame laužų. Mūsų organizacija sąmoninga ir šiuo atveju palaikome "Pilsots" veiksmus.
Liūdna, kai žmonės, prisistatantys romuvių vardu, daro tokius dalykus ir teršia mūsų visų vardą. Visa tai primena partizaninį karą, kai visi partizanai pradedami kaltinti dėl to, kad kelios grupės ką nors apiplėšė ar nušovė.
Atsakingai sakau - žmonės, kurie šitaip elgiasi su piliakalniais, negali būti romuviais, nes tikri romuviai laikosi paveldo apsaugos įstatymų ir viską derina su reikiamomis institucijomis.
Nežinau, kokie buvo tų žmonių motyvai. Gal tiesiog žmonėms pritrūko supratimo, ir tiek. Tokių atvejų būna nemažai. Vieni sugalvoja sutvarkyti alkakalnį taip, kaip jie supranta, kiti dar ką nors "norėdami gero" pridaro. Matyt, žmones tiesiog reikia daugiau šviesti.