Taip jau atsitiko, kad įstaiga liko be personalo, kurio daliai reikėjo gydytis, o kitiems – saviizoliuotis. Susidarius sunkiai situacijai šiuose, paliatyvią pagalbą teikiančiuose namuose, prie savanorių prisijungė ir Agnė Zuokienė.
Savanoriška veikla – ne naujiena
A. Zuokienė „Klaipėdos hospise“ savanoriavo dvylika parų – nuo balandžio pabaigos iki gegužės pradžios. Paklausta, kodėl nusprendė viską mesti Vilniuje ir išvykti į kitą Lietuvos galą padėti nepažįstamiems žmonėms, ji sakė, kad negalėjo sėdėti sudėjusi rankų ir tokia veikla moters gyvenime nėra atsitiktinis dalykas.
„Kai man buvo devyneri metai, aš pirmąkąrt pakliuvau į ligoninę ir nuo to laiko pačiai teko ne kartą būti pacientei. Praleidau daugybę metų ligoninėse dėl įvairiausių sveikatos sutrikimų. Kai aštuoniolikos metų sutikau savo būsimą vyrą, tas noras padėti ir užsiimti visuomenine veikla mus pirmiausia ir suvienijo. Ne meilė, ne aistra, visa tai, žinoma, atsirado kažkiek vėliau, bet būtent noras padėti bėdoje atsidūrusiems žmonėms“.
Pasak Agnės, kai ištekėjo už Artūro Zuoko, jis greitai ją supažindino su kita Lietuvos realybe, kur tam tikrose šeimose vaikai niekada nešvęsdavo net Kalėdų.
„Vyras man pradėjo pasakoti, kad yra tokių žmonių ir man tuomet buvo labai sunku tai suvokti. Aš tikrai buvau jautri sveikatos problemoms, bet dar nebuvau girdėjusi apie tokius atvejus. Kai nuėjau dirbti į Vilniaus miesto savivaldybę, paprašiau man pasakyti, kam reikia socialinės pagalbos, ir ranka viską susirašiau.
Kopijavimo aparatų nebuvo, tame sąraše buvo apie 200 žmonių, taip ir pradėjome su Artūru juos lankyti, rengti ne tėvams, bet vaikams šventes. Tuo metu nebuvo dar tokio žodžio labdara, ką pasiūlydavo, tą ir imdavome – ar žaislus, ar saldainius“, – savanorystės pradžią prisiminė ji.
Taip pat, A. Zuokienės teigimu, neilgai trukus su vyru pasinėrė ir į verslą, moteris pradėjo vadovauti parduotuvėms visoje Lietuvoje, turėjo apie 60 darbuotojų.
„Tačiau po penkerių metų darbo vien tik versle aš pasakiau vyrui, kad norėčiau viena koja būti versle, o kita – padėti žmonėms. Taip ir pradėjau savo projektą „Nedelsk“, kuris turėjo padėti moterims, sergančioms krūties vėžiu, ir man toks gyvenimo ritmas tiko. Versle buvau griežta ir reikli, o visuomeninėje veikloje galėjau atskleisti kitas savo savybes“.
Klaipėdos hospiso situacija – sujaudino
Perskaičiusi, kas atsitiko Klaipėdos hospise, A. Zuokienė sako pagalvojusi, kad reiktų padėti. Taip garsaus politiko žmona ir sėdo į traukinį Vilnius-Klaipėda. Ji taip pat priminė, kad jau ketverius metus vadovauja Lietuvos „Hospice“ paramos fondui, todėl paliatyvią slaugą siūlančių įstaigų problemos jai buvo žinomos.
„Asmeniškai Klaipėdos hospiso vadovės tikrai nepažinojau, bet esame prasilenkusios kažkurioje konferencijoje. Kadangi teko dirbti ir Sveikatos reikalų komitete, ten sutikau nemažai medicinos srityje dirbančių asmenų. Vienas iš jų buvo ir Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) direktorius Vincas Janušonis.
Nors ir turiu slaugytojos išsilavinimą, bet neturėjau žinių, kaip židinyje dirbančiam kolektyvui reikia apsisaugoti nuo koronaviruso. Nepuoliau iškart vykti į Klaipėdos hospisą, bet pirmiausia paskambinau ligoninės direktoriui ir paprašiau, kad suteiktų trumpus apmokymus“, – tikino Agnė.
Moteris buvo supažindinta su sistema, kaip pati sakė, nuo A iki Z ir svarbiausia, kad jai buvo parodyta, kaip reikia tinkamai apsirengti apsauginę aprangą, kad neužsikrėstų koronavirusu.
„Aš jau seniai žinojau, kaip reikia slaugyti ligonius, visa tai man buvo žinoma, bet man reikėjo specifinių žinių dėl šio viruso. Viską man aprodė, apmokė ir paleido. Po visų šių mokymų su taksi išvažiavau į Klaipėdos hospisą“.
Labiausiai trūko personalo
Kai atvažiavo į Klaipėdos hospisą, Agnė Zuokienė iškart pastebėjo, kad didžiausios problemos bus susijusios su personalo trūkumu.
„Iš pradžių mūsų buvo trys savanoriai ir šešios darbuotojos. Darbuotojos buvo atvykusios iš visos Lietuvos, kad galėtų pakeisti besigydantį ar saviizoliacijoje atsidūrusį personalą. Direktorė iš pradžių dirbo atskirtoje patalpoje, o paskui jau ėjo saviizoliuotis į namus“, – sakė ji.
Agnės teigimu, labiausiai bijodavo kitos dienos ryto, nes niekada negalėjai žinoti, ar dar ateis vakar dirbęs žmogus.
„Patirdavau didžiausią stresą, nes ateidavo žmonės, pabūdavo dieną, o kitą rytą nebepasirodydavo. Tai darydavo ne tik savanoriai, bet ir tie, kurie turėjo dirbti už pinigus.
Negalėjome susidaryti tinkamo darbo ritmo. Taip ir liko viena slaugytoja Vilma ir keturios jos padėjėjos, kurios dirbdavo po dvi ir keisdavosi pamainomis. Aš taip pat joms padėjau, visą laiką praleisdavome slaugos namuose. Vėliau prisijungė dar viena jauna mergina, kuri galbūt neturėjo reikiamos patirties, bet labai stengėsi“.
Moteris negailėjo pagyrų slaugytojai Vilmai, kuri, pasak jos, nusipelnė apdovanojimo iš prezidentūros.
„Aš taip ir padarysiu, siųsiu prašymą ją apdovanoti. Nemačiau Vilmos miegančios, kasdien ji dirbdavo negailėdama nei savo sveikatos, nei valandų. Nuostabus žmogus, tiesiog Dievo dovana. Jeigu ne ši slaugytoja, mes visos būtume prapuolusios“.
Teko padėti išgelbėti ir gyvybę
Agnė pasakojo, kad koronavirusu sergantys asmenys buvo atskirti nuo sveikųjų. Patekti pas pastaruosius būtų reikėję išsirengti iki nuogumo, todėl ten lankėsi tik slaugytoja Vilma, kuri eidavo sugirdyti vaistų.
„Nesergančių virusu buvo keturi, trys moterys ir vienas vyras. Iš pradžių slaugytojai dar padėjo ten gulinčio vyro dukra, ji ir visus pamaitindavo, ir padėdavo su kitais darbais. Tačiau kai tik gavo antrą patvirtinimą, kad tėtis tikrai neserga COVID-19, iškart ji išsivežė. Po jos išvykimo pasidarė dar sunkiau, Vilma privalėjo su viskuo susitvarkyti viena, mes dėl galimų rizikų ir toliau ten nėjome“.
Sergančiųjų skyriuje iš pradžių buvo 31, tačiau jų sumažėjo, kai viena moteris mirė ir tai labai skausmingai paveikė ten savanoriavusią A. Zuokienę.
„Po jos mirties galvojau išprotėsiu, nes tai palietė mane asmeniškai ir ne todėl, kad prie manęs taip atsitiko. Ta moteris mirė ne nuo koronaviruso, nors juo ir sirgo, bet nuo krūties vėžio, o tai visiškai yra mano tema. Kažkur po valandos ties mirties riba atsidūrė dar kita pacientė.
Mes su Vilma metėme visas pastangas, kad ją išgelbėtume ir mums pavyko moterį atgaivinti. Iškvietėme greitąją, bet aš buvau pasibaisėjusi, kad atvažiavo mašina, kurioje nebuvo jokios įrangos, kad palaikytų ligonės gyvybę. Atrodė, kad atvažiavo tiesiog išvežti lavoną. Nesupratau, juk dar pati anksčiau dalyvavau naujų tokių automobilių pirkime“, – piktinosi ji.
Agnė patarė slaugytojai nepasirašyti ir kai tik gavo gydytojo patvirtinimą, kad viskas bus gerai, leido išvežti moterį į infekcinę ligoninę, ji išgyveno.
Pavalgyti laiko nerasdavo
„Taip skyriuje, kuriame padėjau, liko 29 pacientai, iš kurių 27 reikėjo kasdien, po kelis kartus keisti sauskelnes. Visas mūsų darbas prasidėdavo kažkur nuo pusės šešių ryto ir pirmiausia pakeisdavome sauskelnes, pusryčius paduodavome aštuntą valandą ir vienkartiniuose induose, kad neplistų toliau virusas.
Esu labai dėkinga už tai Vilniaus savivaldybei ir Klaipėdos „Maximai“, kurios tų indų pakankamai ir nemokamai parūpino. Po pusryčių būdavo trumpa pauzė, jei taip galima pavadinti, nes per ją apeidavome ligonius, patikrindavome, ar nereikia pakeisti sauskelnių, o pusę pirmos jau atveždavo pietus“.
Sunkiausia, pasakojo A. Zuokienė, būdavo visus apeiti, iš vieno aukšto į kitą, nes netgi 27 iš 29 nebesugebėjo patys pavalgyti.
„Šis procesas užtrukdavo ir tik apie trečią valandą dienos baigdavome pietus. Po maitinimo eidavome vėl keisti sauskelnes, pasitaikydavo, kad reikdavo ir kitos patalynės. Šeštą valandą sulaukdavome vakarienės ir net nespėdavome iki jos prisėsti. Jeigu aš jums parodyčiau, kaip dabar atrodo mano kojos, jums tikrai būtų sunku patikėti, nes netgi mano daktarė, kuriai nusiunčiau nuotraukas, išsigando. Po vakarienės vėl keisdavome sauskelnes“, – aiškino moteris.
Ji taip pat pasidalino, kad teoriškai keisti sauskelnes reiktų keturis kartus per dieną, tačiau joms pavykdavo tik tris kartus su puse karto.
„Mes tiesiog nespėdavome, nes mūsų buvo per mažai. Per visą dieną, kai reikėdavo ir pamaitinti, ir keisti sauskelnes, mes netgi nespėdavome pačios pavalgyti. Kita vertus, net ir to nebenorėjome, rodos, tas mūsų pačių virškinimo traktas užsidarė“.
Agnė taip pat norėjo atkreipti dėmesį ir psichologinę tokių pacientų būklę – pasak jos, juos reikia ne tik pavalgydinti ir pakeisti sauskelnes, bet ir stengtis kasdien pakelti, išjudinti.
„Supraskite, jeigu vieną dieną to nepadarysi, jie nebenorės daugiau atsibusti ir paprasčiausiai pasiduos. Aš po kažkiek dienų nebeturėjau jėgų to padaryti, bet kiti savanoriai, kurių kažkiek ateidavo, padėdavo, taip pat pakalbindavo ir motyvuodavo ten gulinčius žmones“.
Negailėjo kritikos Klaipėdos savivaldybei
Situacija Klaipėdos hospise, teigė Agnė, Klaipėdos savivaldybės ne itin sudomino ir iš jos jokios pagalbos nesulaukė.
„Tokia reakcija esu nusivylusi ir, manau, taip negalima. Tokioje padėtyje tikrai nėra svarbiausia aiškintis, ar ta įstaiga turėjo ar neturėjo kažkokį leidimą ar „popierių“. Iš principo ši įstaiga veikė labai teisingai ir tai, kad ji neturėjo lifto, žinoma, apsunkino gydymą, nes reikėjo patiems nešioti pacientus, bet tai tikrai nėra pats didžiausias nusikaltimas pasaulyje. Reikia kažkur pernešti ir perneši, keliese tai pavykdavo padaryti“.
A. Zuokienė dėkojo, kad ranką ištiesė Vilniaus savivaldybė, kuri parūpino ne tik vienkartinių indų, bet ir atsiuntė sulankstomų lovelių miegoti darbuotojams, taip pat prisidėjo ir „Maxima“.
Paskutiniąją Agnės dieną iš saviizoliacijos grįžo įstaigos darbuotojai, padėjusios moterys tuomet galėjo grįžti į savo namus.
„Aišku, grįžusiems buvo sunku suvokti, kad mes nesidalinome darbais, bet ėjome ir darėme viską, nesiaiškinome, kas kam priklauso, tiesiog taip buvome visi susitelkę“, – pokalbio pabaigoje apibendrino ji.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą