Raudonarmiečių žvėriškumas: prie stalų prikalti vaikai, tėvų akivaizdoje žagintos mergaitės

Raudonieji į Klaipėdos kraštą įsiveržė 1944 m. spalio 9–10 dienomis. Iki pat spalio pabaigos truko mūšiai dėl Klaipėdos (Mėmelio). Nors kraštas buvo okupuotas, miestas liko vokiečių rankose.

Negalėdami paimti įtvirtinto uostamiesčio, sovietai ėmė siautėti užimtose Klaipėdos krašto teritorijose. Vos per pusantro mėnesio sovietiniai okupantai parodė tikrąjį savo veidą, kuriuo pasibaisėjo net visko matę okupacinės valdžios pareigūnai.

Iš kai kurių dokumentų aiškėja, kad siautėti raudonarmiečiai pradėjo pirmosiomis okupacijos dienomis.

Skundėsi net enkavėdistai

 2009 m. Klaipėdos universiteto išleistame leidinyje „Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos“ daktarė Arūnė Liucija Arbušauskaitė straipsnyje „Klaipėdos krašte nėra nė vienos šeimos, iš kurios nebūtų kas nors atimta“ pateikė trijų to meto okupacinės valdžios pareigūnų Klaipėdos miesto ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo S. Juozapavičiaus, NKVD operatyvinės grupės Priekulėje vado vyr. leitenanto Kazakovo ir NKGB Klaipėdos operatyvinės grupės viršininko kapitono Kuzmino skundus savo tiesioginiams viršininkams dėl kraštą okupavusių Raudonosios armijos dalinių savivalės ir siautėjimų.

Sunku pasakyti, ar jie buvo susitarę, tačiau visi trys raštai, kurių originalai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve buvusiame LKP CK dokumentų skyriuje, parašyti prieš 75 metus 1944 m gruodžio 24 d.

S. Juozapavičius savo raštą siuntė Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui, vyr. leitenantas Kazakovas – Lietuvos TSR Vidaus reikalų liaudies komisarui valstybės saugumo komisarui Juozui Bartašiūnui, o kapitonas Kuzminas - Lietuvos TSR Valstybės saugumo liaudies komisarui Aleksandrui Guzevičiui.

Dokumentuose atsispindi nepagražinta padėtis Klaipėdos krašte 1944 m. rudenį, kai jau buvo pasitraukę krašto gyventojai ir į teritoriją įžengė Raudonosios armijos daliniai. Tik Klaipėdos (Mėmelio) placdarmą dar tebegynė negausios vermachto pajėgos, kurių rankose buvo ir Kuršių nerija.

Likusioje krašto teritorijoje „šeimininkavo“ sovietų trofėjinės kariuomenės daliniai, kurie turėjo šalinti karo veiksmų padarinius (išminuoti laukus, pastatus) ir rinkti karinės technikos liekanas.

Apie padėties rimtumą liudija ir ketvirtas tame pačiam Klaipėdos universiteto leidinyje publikuotame A. L. Arbušauskaitės straipsnyje pateiktas dokumentas – Lietuvos KP(b) Klaipėdos valsčiaus ir miesto komitetų sekretoriaus Šilino kreipimasis į patį aukščiausią tuo metu tiek karinės, tiek ir partinės Lietuvos TSR pareigūną Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorių Antaną Sniečkų.

Rytų Prūsijos miestas Eitkūnai (dab. Černyševskyje) šalia Kybartų. Dešinėje užrašas: „Raudonosios armijos kary, prieš tave fašistinio žvėries irštva“.

Dabar apie viską iš eilės.

Gadina turtą, prievartauja moteris Klaipėdos miesto ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas S. Juozapavičius savo rašte „Apie padėtį Klaipėdos krašte“ M. Gedvilui (1901-1981) pranešė, kad „visa Klaipėdos apskritis, išskyrus Klaipėdos miestą ir kelis gyvenamuosius punktus arti jo, išvaduoti iš vokiečių okupantų.

Gyventojų likę tik Priekulės valsčiuje ir viename Dovilų valsčiaus kaime“. Įdomu tai, kad ir Klaipėdos Vykdomasis komitetas tuo metu veikė Priekulėje.

S. Juozapavičius pripažįsta, kad Klaipėdos apskrities miestuose ir kaimuose visas turtas ir žemės ūkio inventorius buvo paliktas visiškai tvarkingas, tačiau daugelyje vietų jis neišsaugotas. Kitaip tariant, sugadintas, o gyvuliai atimti.

„Priekulės plytų gamykla, likusi visiškai tvarkinga, buvo demontuota, nuimti presai, vagonetės ir kitos dalys buvo suvežta į Priekulės stotį kaip metalo laužas, o gamykla liko pusiau sugriauta. Priekulės pieninėje išmontuotos sviesto mašinos.

Priekulės valsčiaus komitetas ketino atsivežti veikiantį traktorių, kurį apžiūrėjo mechanikas. Kitą dieną [mechanikas], neprivažiavęs kilometro prie tos vietos, kur buvo traktorius, išgirdo sprogimą.

Traktorius buvo susprogdintas ir išvežtas į metalo laužą. Buvo susprogdintas Šventvakarių kaimo tarybos pirmininko Kuršaičio lokomotyvas, o Laukių [Launių ?] kaime buvo sudaužytas veikiančios kuliamosios arklių <...>.

Ir daugelyje kitų vietų buvusios sveikos žemės ūkio mašinos sprogdinamos ir daužomos. Baldai ir kiti namų ūkio rakandai daužomi ne tik iš smalsumo. Pvz., ten, kur nebuvo galima atidaryti durų arba spintos, jos buvo niekdariškai sunaikintos.

Supjaustomi sofų apvalkalai, nudraskomi odiniai krėslai, daužomi veidrodžiai. Klaipėdos valsčiaus komiteto sekretorius, dabar laikinai einantis Priekulės valsčiaus komiteto pirmininko pareigas drg.

Zimkus, užėjęs į vieną namą, pastebėjo kareivį, daužantį buože gerą veidrodį. Į drg. Zimkaus klausimą - Kodėl Jūs taip darote? - kareivis atsakė: daužome, kas sena, naują pastatysim, – ir išėjo... Labai paplito moterų prievartavimas, kareiviai nepaiso nei [moterų] amžiaus, nei sveikatos.

Pasitaikė ir išprievartautos moters nužudymas. Bet nelaimingi gyventojai yra išsigandę iki tokio lygio, kad netgi nesiskundžia. Pasitaiko, kad iš gyventojų atiminėjamos siuvamosios mašinos, kilimai, avalynė ir kiti daiktai. Į Priekulės valsčiaus Kebelių kaimą atvyko visiškai girti vienas karininkas su kareiviu, o drauge su jais 15 vežimų valstiečių iš Lietuvos. Leitenantas sušukęs: imkite viską, ką norite.

Čia ir prasidėjo plėšimas. Vežimus prikrovė. Atėmė iš gyventojų bulves, šieną ir kas kam patiko. Iš vieno valstiečio atėmė karvę. Kada rusė moteris, vokiečių išvežta, pradėjo prašyti, kad paliktų, leitenantas pareiškęs: jeigu duktė sutinka su manimi gulti į lovą, tai mes nieko neimsime.

Klaipėdos krašte neliko nė vienos šeimos, iš kurios kas nors nebūtų atimta“, - skundėsi S. Juozapavičius M. Gedvilui.

Sovietų subombarduotas Klaipėdos (Mėmelio) centras© Ch. Levino nuotr.

Atiminėja maistą, skriaudžia gyventojus

 NKVD operatyvinės grupės Priekulėje vyr. leitenanto Kazakovo pranešimo Vidaus reikalų liaudies komisarui valstybės saugumo komisarui J. Bartašiūnui (1985–1972) turinys mažai kuo skiriasi nuo ankstesniojo.

Ir šiame dokumente primenama, kad kraštą okupavus raudoniesims be šeimininkų likę vienkiemiai, kaimai, turtas buvo palikta saugiai ir tvarkingai. Priminsime, kad tuo metu didžiąją Klaipėdos krašto kaimiškųjų vietovių gyventojų dalį sudarė lietuviais save laikę gyventojai. „...Trumpas trofėjinių ūkinių komandų ir kai kurių karių buvimas čia visus tuos ūkius ir turtą pavertė visiškai netinkamu.

Namuose praktiškai nebeįmanoma gyventi, stiklai išdaužyti. Krosnys išgriautos, pasilikę nuo išvežimo baldai sulaužyti ir sunaikinti vietose. Sulaužyta daug žemės ūkio inventoriaus, jis suvežtas į metalo laužo surinkimo punktus.

Daugelis trofėjinių-ūkio komandų karių plėšikauja, grobia, prievartauja moteris, net ir nužudo. Kiekvienam kariniam junginiui nustatytas gyvulių, daržovių ir grūdų paruošų planas.

Sudarytos specialios komandos, duoti nurodymai, iš kokių išteklių formuoti tas atsargas, tačiau užuot organi-zavusios daržovių nuėmimą laukuose, surinkusios be šeimininkų likusius gyvulius, šios komandos dažniausiai užsiima gyventojų plėšimu, paskutinių gyvulių ir daržovių atsargų iš jų atiminėjimu.

Tarnybos reikalais komandiruojami kariai „pakeliui“ užvažiuoja į gyvenamuosius punktus, prievartauja moteris, atima iš gyventojų produktus ir išvyksta“, – ministrą informuoja enkavedistas Kazakovas.

Pateikęs kelis konkrečius pavyzdžius karininkas toliau rašo: „Daugelis trofėjinių-ūkio komandų nesugebėjo organizuoti derliaus nuėmimo iki šalčių, [todėl] ėmėsi pildyti jų atsargas iš gyventojų, neatsižvelgdamos į jų poreikius. Aukščiau minėti faktai kartojasi visuose Priekulės apylinkių kaimuose. Kariškių prievartaujamos moterys [taip pat] yra faktai.

Piaulų kaime spalio mėn. grasinant ginklu buvo išprievartauta mergina J. E. Kaltininkams šiuo metu keliama byla. Š. m. lapkričio 21 d. Protniškių kaime užregistruotas faktas apie dviejų kariškių pilietės B. J. išprievartavimą.

Tos dienos vakarą į B. butą užėjo trys kariškiai ir pakvietė ją vykti drauge padėti iškrauti bulvių mašiną. Įvažiavę į vieną kiemą Voveriškių kaime, vairuotojas ir vienas kareivis nusivedė B. į daržinę ir, užkimšę burną nosine, išžagino.

Visų šių faktų tyrimą sunkina tai, kad dažnai negalime patekti į karinių dalių dislokacijos vietas. Prašome Jūsų įsikišimo“, – savo pranešimą baigia vyr. leitenantas Kazakovas.

Subombarduotas Klaipėdos centras. 1945 m. pavasaris© Ch. Levino nuotr.

Grobė net vaikų daiktus

Raudonieji barbarai grobė viską, ką tik rasdavo. Štai Klaipėdos krašto gyventoja Mėta Karaliūtė – Mikužaitienė, kuriai tuo metu buvo vos keleri metukai, prisiminė, kad į jų kiemą atėję rusai norėjo atimti net vaikų naktinį puodą. „Vieną gražią dieną įeina rusas ir griebia iš palovės naktipuodį.

Turėjom tokį rausvą su baltais taškais. Jam reikią įsipilti kažką ir jis norįs neštis. Mamulytė šaukia, kad vaikai į tą puoduką aa daro, sako, kad kai jis pareis, jį išjuoks, išmes per tvorą ir viskas. O mes, vaikai, jau puoduko neturėsime. Paskui galų gale išprašė iš jo.

Paskui dar vienas toks įsimintas įvykis buvo. Kadangi namas mūsų didelis, tai rusų kareiviai atvažiavo su savo patrankom girti. O buvo tamsu, tai jie ant kiekvieno kampo pridirbdavo. Karininkas nusimovė kelnes prie tvoros. Prieš namą buvo darželis. Ir ant jo tvoros jis užkabino savo diržą.

Rytmetį jis visus gatavas sušaudyti, jis rengiasi, o diržo nėra. Iš to pasiutimo mūsų šunelį nušovė. Dar gerai, kad visų kitų neiššaudė. Paskui pamatė, kad tas diržas ant tvoros kabo.

Žodžiu, vaikas būdama žiaurumo prisižiūrėjau ir atsimenu viską. Tai štai kokie pirmieji vaikystės įspūdžiai, pirmieji karo įspūdžiai“, – prisiminė M. Karaliūtė – Mikužaitienė, kurios pasakojimas pateiktas knygoje „Klaipėdiškių priminimai“.

Civilinė valdžia buvo bejėgė

LTSR NKGB Klaipėdos operatyvinės grupės viršininkas valstybės saugumo kapitonas Kuzminas Lietuvos TSR valstybės saugumo liaudies komisarui valstybės saugumo komisarui A. Guzevičiui (1908-1969) dėstė, kad raudonarmiečių savivalė prasidėjo vos įžengus į šį kraštą.

„1944 m. spalio 9–10 d. Pirmojo Pabaltijo fronto kariai iš esmės išvadavo Klaipėdos krašto Šilutės, Pagėgių ir Klaipėdos valsčius nuo vokiečių-fašistų grobikų. Paskui frontas nusistovėjo. Likę teritorijoje gyventojai buvo vietiniai arba evakuotieji, dažniausiai seniai, moterys ir vaikai.

Agentūrinių priemonių tarp vietinių gyventojų metu nustatyta, kad dalis [gyventojų] priklausė nacionalsocialistinei partijai, neslėpė priešiško požiūrio į tarybų valdžią ir buvo mūsų represuoti. Kita dalis, tiek vokiečiai, tiek lietuviai [yra] prisirišę prie savo žemės, skundžiasi pavargę nuo karo ir turi vienintelį norą – užsiimti žemės ūkiu, nepaisant, kokia bus valdžia.

Tuoj pat išvadavus Klaipėdos krašto miestus ir gyvenamuosius punktus, kariškiai pradėjo griauti visa tai, kas vertinga, motyvuodami tuo, jog visos vertybės priklauso priešams – vokiečiams.

Buvo daužomos parduotuvių vitrinos, išsinešiojamos visos likusios prekės, laužomos butų durys, barbariškai laužomi vertingi baldai ir t. t. Nuo sofų, krėslų draskoma oda ir aksomas.

Dėl tokio elgesio kadaise gražus Šilutės miestas, kurį vokiečių kariuomenė paliko be mūšio ir beveik nesugriautą, šiuo metu atrodo apgailėtinai. Mieste beveik nebeliko butų, kurie tiktų gyventi neatlikus remonto, neišliko nė viena parduotuvė“, – rašė Kuzminas. Raudonarmietis Klaipėdoje.

1945 m. sausio 29 d.© Ch. Levino nuotr.

Sunaikino unikalius eksponatus

Reikia pridurti, kad raudonarmiečiai Šilutėje taip suniokojo Hugo Šojaus (1845–1937) dvarą, kuriame jie apsistojo. Vos įžengę į rūmus be kitų vertybių jie sunaikino ir dvarininko įsteigtą privatų muziejų, kurį itin vertino pats dr. Jonas Basanavičius. H. Šojus turėjo sukaupęs vertingą knygų, dokumentų kolekciją.

Joje buvo tokios antikvarinės vertybės kaip 1591 m. išleisti J. Bretkūno „Postilės“ du tomai, V. Kojelavičiaus 1650 m. lotyniška Lietuvos istorija, 1684 m. išėjusi Ch. Hartknocho Prūsijos istorija, J. Laukio 1845 m. išleista knyga „Būdas senovės lietuvių (kalnėnų ir žemaičių) ir kitos knygos.

Frontui pasitraukus Šilutės vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas klaipėdiškis Horstas Toleikis. Jis 1945 m. vasario 19 d. pavedė savo pusbroliui Martynui Toleikiui sutvarkyti likusius muziejaus eksponatus.

Tos pačios dienos M. Toleikio pranešime Šilutės apskrities vykdomajam komitetui rašoma: „[…] Per praėjusio karo audras tas muziejus buvo labai nukentėjęs. Didelė dalis eksponatų buvo suversta ant grindų ir sumaišyta su šiukšlėmis. Tad prisiėjo pirma atsargiai ir nuodugniai peržiūrėti visą kas ant grindų suversta ir tinkamus muziejui daiktus ir popierius nuvalyti“.

Aukščiau išvardintų unikalių eksponatų niekas nebesurado.

A. Sniečkus su karininkais ant šiaurinio Klaipėdos uosto molo© Ch. Levino nuotr.

Paplito visuotinis moterų žaginimas

Kapitonas Kuzminas savo rašte toliau dėstė, kad Klaipėdos krašto ir Šilutės apskrities teritorijoje paplito visuotinis moterų žaginimas, neatsižvelgiant į jų tautybę, fizinę būklę ir amžių. O apie šiuos nusikaltimus pranešus SMERŠ’o kontržvalgybos skyriams jų vadovai pranešimus ignoruoja ir nuo tyrimų nusišalina.

„Buvo žaginamos net 70-metės senutės ir 14 metų mergaitės jų tėvų akivaizdoje. Be to, visa tai įgavo tokį pobūdį, kad moterys neretai baiminasi būti sušaudytos, [todėl] nesipriešindamos paklūsta viršininkų liepimams ir paskui visiškai nesiskundžia.

Priekulės valsčiuje š. m. lapkričio mėnesio pabaigoje pas vieną gyventoją užėjo vienuolika karių ir pareikalavo žmonos. Pastaroji išėjo į kiemą. Ten ją visa grupė išprievartavo.

Iš esmės vyro akivaizdoje. Priekulės valsčiaus teritorijoje beveik panašiu laiku buvo rastas išžagintos moters lavonas. Reikalas nebuvo tiriamas.

Apie šiuos faktus žodžiu informavo 32-os divizijos SMERŠ’o kontržvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Ryžkovas. 1944 m. gruodžio 1 d. į Vilkyčių kaimo seniūną kreipėsi trys kareiviai, prašydami jiems darbui komendantūroje atsiųsti tris moteris; seniūnas šitai ir padarė.

Po pusantros valandos jos sugrįžo išžagintos ir suplėšytais drabužiais (seniūno pranešimas). Vanagų kaimo rajone vienas iš kariškių pasiskelbė gydytoju ir organizavo moterų „priėmimą“.

Rezultatas - išžagino vieną nepilnametę, paskui pasislėpė. Š. m. lapkričio mėnesio pabaigoje ar gruodžio mėnesio pradžioje viename sanitariniame batalione operatyvinės grupės bendradarbis drg. Glezeris matė gydytoją priimant motiną su gydymui atvežta išžaginta 14 metų mergaite.

Š. m. gruodžio 20 d. Priekulės valsčiaus Dreižių kaime viršila ir kareivis naktį išžagino m. M. A. jos bute. Ji naktį per langą pabėgo be drabužių (Seniūno Reizgio pranešimas). Raudonosios armijos karininkas pranešė Šilutės apskrityje buvus tokį įvykį. Du kariai, aplankę vieną butą, užėjo į jį naktį.

Į beldimą išėjusi moteris buvo apsigaubusi maišu ir ten pat tarpduryje [buvo] išžaginta; tai buvo 70 metų senutė. Be aukščiau minėtų faktų nustatyti kai kurių kariškių tiesiog banditiški išpuoliai.

1944 m. gruodžio mėnesio 10 d. Vanagų kaimo apylinkėse du nenustatyti kariškiai sustabdė praeinančią netoliese pagyvenusią moterį ir ją vietoje nušovė.

Žinia apie tą faktą pasklido po visą Priekulės valsčių, ir gyventojai sutiko ją pasipiktinę. 1944 m. spalio mėn. Šilutės mieste grupė kariškių keletą kartų ėjo pas NKVD viršininką valstybės saugumo majorą Zujevą, reikalaudami išduoti pas jį gyvenusią septyniasdešimties metų vokietę, ketindami ją nužudyti.

Aukščiau minėti faktai paplito tiktai todėl, kad SMERŠ’o kontržvalgybos skyriai nusišalino nuo kovos su jais. Kaip pranešė 32-os divizijos SMERŠ’o kontržvalgybos viršininko pavaduotojas majoras Ryžovas, tos divizijos prokuroras pranešė armijos [vadovybei] apie vieno karininko įvykdytą jaunos moters išžaginimą.

Armijoje į tą reikalą dėmesio nekreipė, o prokurorui pareiškė: „Nejaugi Jūs neturite kuo užsiimti be tokių [niekų]“. Toliau Kuzminas pateikia daugybę faktų, kaip raudonarmiečiai apiplėšinėjo civilius gyventojus, atiminėjo jų gyvulius ir turtą. „Nustatyta daugelis faktų, kai kariškių iš gyventojų rekvizuoti galvijai ir daiktai būdavo persiunčiami į Lietuvos TSR teritoriją (per buvusią) sieną ir ten keičiami į naminę degtinę.

Pasitaikė ir tokių atvejų, kai į Klaipėdos kraštą plėšikauti atvažiuodavo girti kariškiai drauge su Didžiosios Lietuvos gyventojais“, – konstatavo enkavedistas kapitonas Kuzminas.

Paradas Vilniuje. Tribūnoje (iš kairės) - VKP(b) CK Biuro Lietuvai pirmininkas M. Suslovas, LKP(b) CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus, LTSR LKT pirmininkas M. Gedvilas, LTSR AT Prezidiumo pirmininkas J. Paleckis, pirmas iš dešinės – J. Bartašiūnas. 1945 m. rugpjūtis© Ch. Levino nuotr.

Trukdė kurti tarybinius ūkius

Iš Šilino rašte A. Sniečkui, kuris neoficialiai buvo vadinamas Lietuvos „šeimininku“, išdėstytų teiginių paaiškėja, kad šis dokumentas nėra pirmas. Raudonarmiečių savivale skųstasi jau anksčiau.

Tiesa, šis komunistas sielojasi ne tiek dėl civilių sveikatos, gyvybių ir jų turto, o dėl to, kad nepavyksta steigti žemės ūkio technikos nuomos punktų šiame krašte kuriamiems sovietiniams ūkiams.

„Nepaisant mano prašymų Jums dar 1944 m. spalio mėnesį ir gruodžio 13 d. uždrausti trofėjinėms komandoms kaip metalo laužą rinkti įvairias mašinas ir žemės ūkio padargus, padėtis beveik nepasikeitė.

Trofėjinės komandos kaip anksčiau, nekreipdamos dėmesio į Jūsų įsakymą neleisti rinkti gyvenvietėse žemės ūkio inventorių kaip metalo laužą, renka jį ir toliau, šitaip darydamos žalą šalies liaudies ūkiui.

Pavyzdžiui, gruodžio 25 d. Priekulės valsčiaus Driežiuose Andrušaičio ūkyje sudaužyta ir išvežta kuliamoji, bulvių kasimo mašina ir kiti žemės ūkio padargai, gruodžio 15 d. Matukaičio ūkyje sulaužyta vilnų karšimo mašina, Reizgio ūkyje sugadintas visas žemės ūkio inventorius. 1945 m. sausio 6 d. susprogdintos ir išvežtos į metalo laužo bazę pavaros.

Iki šios dienos (esu liudininkas 1945 m. sausio 6, 7, 8 dienų) trofėjinės komandos vežimais į bazę gabena akėčias, plūgus ir kitus žemės ūkio padargus. Tokių pavyzdžių galiu pateikti daugybę...“ – skundėsi Šilinas.

Vaikai prikalti prie stalo

Turto grobimas, naikinimas ir moterų prievartavimai tai tik nežymi dalis baisumų, kuriuos patyrė Klaipėdos krašto gyventojai, nepaklusę raginimams pasitraukti arba tiesiog nespėję.

Ne visi sovietų pareigūnai drįso pripažinti, kad raudonarmiečių žvėriškumas šiame krašte buvo nesuvokiamas sveiku protu.

Štai Joachimas Hofmanas knygoje „Naikinamasis Stalino karas“ užfiksavo daugybę sovietų smurto prieš civilius atvejų okupuotuose Vokietijos regionuose, taip pat ir Klaipėdos krašte.

J. Hofmanas net įvardina konkrečių karininkų pavardes, kurių daliniai žudė civilius. „..Vadas pulkininkas Kovtunovas ir kiti karininkai, kurių pavardės žinomos. Atsakingais už šaudymus, prievartavimus ir beprasmiškus griovimus Klaipėdos krašte, pavyzdžiui Šilutėje, (vok. Heydekrug) paskelbti: 87-osios gvardijos šaulių divizijos vadas generolas majoras Tymčikas ir 2-osios gvardijos artilerijos divizijos vadas pulkininkas Kobcevas, kurių vadovaujami daliniai dar sovietinėje teritorijoje pasižymėjo „išsišokimais ir plėšikavimu“.

Žinoma, tai tik keletas atsitiktinai išlikusių pavardžių iš ilgo atsakingųjų sąrašo. Štai dar vienas atvejis, kuris pateikiamas minėtoje J. Hofmano knygoje: „Kanonierius Erichas Čerkus iš 121-ojo artilerijos pulko apklausiamas karo teisme pasakojo tai, ką matė Klaipėdos krašte, Šilmeižiuose (vok. Schillmeyszen) prie Šilutės (vok. Heydekrug), kur 1944 m. spalio 26 d. įsiveržė 1-ojo Pabaltijo fronto 43-iosios armijos 93-iojo šaulių korpuso daliniai 44: „Prie daržinės radau savo tėvą, gulintį veidu į žemę su kulkos skyle sprande...

Viename kambaryje gulėjo vyras ir moteris, abu už nugaros surištomis rankomis ir viena virve surišti vienas su kitu... Dar vienoje sodyboje pamatėm 5 vaikus, už liežuvių vinimis prikaltus prie stalo.

Nors labai uoliai ieškojau mamos, jos pėdsakų rasti nepavyko... Eidami toliau pamatėm 5 mergaites, surištas viena virve, beveik nuogai išrengtas, smarkiai išdraskytomis nugaromis.

Atrodė, kad jos gana ilgai vilktos žeme. Be to, pakelėse matėm visai sutraiškytų žmonių“.

Įdomu, ar armijos išvaduotojos kariai galėtų taip elgtis? Gal tai būdinga okupantams?

Iš to laikotarpio beveik nėra išlikusių Šilutės ir Klaipėdos nuotraukų.

Vienintelis, kuriam buvo leista trumpai pafotografuoti, buvo kartu su 16-ąją divizija keliavęs korespondentas Chanonas Levinas.

Akivaizdu, kad jis fotografavo tik tai, ką jam liepė.