Galime tikėti, galime netikėti, tačiau turėtume tik džiaugtis, kad Š.Marčiulionis, apkalbėtas ir net koneveiktas, nemetė kelio dėl takelio ir yra pasiryžęs savo idėjinius projektus realizuoti Lietuvoje.
- Iš šalies stebint jūsų karjerą, krenta į akis faktas, jog bent jau du kartus buvo jumis pasinaudota: vienąsyk 1988 metais, kai buvot priverstas skaityti propagandinę kalbą Komunistų partijos organizuotame mitinge Vilniuje ir dabar, kai sutikote garsinti „valstiečių“, pretenduojančių į EP, sąrašą. Tai jau visa nemalonioji šlovės pusė?
- Na, sąrašo aš negarsinau. Pasikartosiu, mane traukė karjerą baigusių sportininkų integracijos ir alternatyvos vaikų priklausomybei nuo interneto idėjos, kurioms tebesijaučiu įsipareigojęs ir bandysiu su bendraminčių pagalba jas įgyvendinti. O dėl pirmojo atvejo - tikiuosi rasis drąsių žurnalistų, kurie sugebės pakelti uždangą nuo tos dienos įvykių.
Mano nuomone, mitingas nebuvo nukreiptas nei prieš Sąjūdį, nei prieš laisvą Lietuvą iš esmės, ir pats LKP CK sekretorius Algirdas Brazauskas galbūt tenorėjo sukurti alternatyvą pasakojimui neva Smetonos laikais žmonės gyvenę geriau. Aš pats norėčiau dabar paskaityti man pakištą tekstą, iš kurio nedaug kas liko galvoje. Pamenu vieną prieštaravimą: turėjau sakyti, kad tuomet sporto pasiekimais smarkiai lenkėme prieškarį, nors apskritai prieškario sporte jų beveik nebuvo.
Buvo ir kitų nepasvertų teiginių, tačiau yra žmonės, kurie juos surašė, kurie kūrė scenarijų ir kurie vienam vaidmeniui pasirinko mane. Dabar išeitų, kad jų visų nėra, o aš vienintelis esu to renginio išsišokėlis.
Bet turbūt kol kas yra struktūrų, kurioms atpirkimo ožys geriau negu visa tiesa, nes jų žmonės gauna ir pensijas, ir ko gero liko apeiti liustracijos. Kita vertus, tą, kuris inicijavo mitingą, turiu galvoje A.Brazauską, mes buvome išsirinkę savo valstybės prezidentu. Šiaip ar taip, man palengvėjo išsikalbėjus šia tema, aš labai gerai jaučiuosi atidavęs kamuolį kitiems: žaiskite, jei norit žaisti, bet mano rankose kamuolio jau nebėra.
- Kadangi apie jūsų sumanymus, tarp jų ir sporto pasą, išgirdome EP rinkimų kampanijos kontekste, pagrįstai kyla įtarimas, ar jų ištakos kaip ir kultūros paso, jau įdiegto švietimo sistemoje, nebus tos pačios, t.y. Seimo kultūros komitete, vadovaujamame Ramūno Karbauskio?
- Kai gavau pasiūlymą eiti į Europos Parlamentą, ėmiau svarstyti motyvus. Na, juk žinote, dėl ko žmonės taip veržiasi į Briuselį: dėl valdžios, karjeros, pinigų, užtikrintos ateities, o man viso to nereikia; aš per senas ir valdžiai, ir karjerai, ir man nei tokių pinigų, nei garantuotos pensijos nereikia. Vienintelis dalykas, vienintelė varomoji jėga tegalėjo būti idėja...
Aš sakiau, jeigu jau eičiau į EP, eičiau iš idėjos kai ką gero nuveikti žmonėms ir ypač Lietuvai. Ir mes pamėtėjom tą idėją.
- Kaip įsivaizduojate ją tikrumoje?
- Būdamas JAV matau labai daug požymių, rodančių, kokią žalą vaikams ir jaunimui daro priklausomybė nuo šiuolaikinių technologijų. Jos riboja vaiko laisvę, jo bendravimas su tėvais bei bendraamžiais tampa fragmentiškas ir net pereinantis į ignoravimą. Baisi statistika ne tik Amerikoje, bet ir kitose išsivysčiusiose šalyse, kur paaugliai kasdien mažiausiai po dvi valandas kompiuteryje žaidžia įvairius žaidimus. Nuo to kenčia akys, atsiranda kaklo ligos, kyla nervuotumas, irzlumas, - žmogaus priklausomybė nuo aparato daro jį nesavarankišką.
Gerai, kad Lietuva šiek tiek atsilieka šiuo požiūriu, tačiau pats laikas bent atkreipti dėmesį į šią globalinę problemą. Ieškokime sveikos alternatyvos - kad tą patį endorfiną, pasitenkinimo hormoną, gautume per fizinį krūvį, per emocijas. Tam pasitarnautų „jėgos salelės“ - prie mokyklų įrengtos treniruoklių salės, kur vaikas vienas arba su draugais galėtų sportuoti prižiūrimas ir vadovaujamas kad ir buvusių sportininkų, kuriuos integruoti į visuomenę - antroji mūsų projekto dalis.
Ją vadiname „Būk lyderis vėl“. Šios jėgos salelės ypač aktualios kaimo vietovėse, jomis galėtų naudotis ir bendruomenės nariai. Pagal mūsų sumanymą neišvengiamai turėtų rastis sportininkų mokymo ir rengimo centras, kur visi kaip bitės suneštų savo idėjas; jis rūpintųsi buvusiais sportininkais, kuriais nepasirūpina valstybė. Pavyzdžiui, žmogus treniravosi, gynė Lietuvos garbę tarptautinėse varžybose, bet nepasiekė aukščiausių rezultatų, negauna valstybinės rentos ir paliekamas likimo valiai...
- Laukinis kapitalizmas laužo ne tik sportininkus, bet ir, pavyzdžiui, karjerą baigusius baleto artistus...
- Mes turime galvoje ir juos, ir sportinių šokių atlikėjus, kai sakome, kad visiems norintiems tame centre galima būtų padėti: perkvalifikuoti, pamokyti, suteikti žinių ir grąžinti juos į darbo rinką. Kodėl sportininkas, kuris buvo žinomas ne tik Lietuvoje, po tam tikro apmokymo negalėtų sėkmingai dirbti vadyboje tiek vidaus, tiek tarptautinėje įmonėje?
Kita vertus, tame sportininkų mokymo centre reikėtų apmokyti ir pačius pirmų-ketvirtų klasių mokytojus, kad jie vaikams nuo mažumės imtų skiepyti mankštos, taisyklingo sėdėjimo, eigasties įpročius, o fizinio lavinimo mokytojams suteikti galimybę tobulėti, juk nuolat atsiranda naujos metodikos, naujų žaidimų ir pan.
- Kokių pritariamųjų balsų sulaukė jūsų sumanymas?
- Pirmiausia jų yra sporto bendruomenėje - Lietuvos sporto federacijų sąjungoje, vienijančioje 73 federacijas. Jei mums pavyks gerai permąstyti projekto detales ir jas integruoti į projektą, šis judėjimas, manau, turės perspektyvą plėstis ir toliau. Darysime pilotinį ar pirminį projektą, kad visi galėtų su juo susipažinti gal net šiemet.
- Turbūt tikitės ir valdžios finansinio palaikymo?
- Yra ir Europos Sąjungos programos, daugybę pinigų skiriančios įvairiems mokymams, yra Sporto fondas, Švietimo ir sporto ministerija... bet aš į institucijų kišenes rankų nekaišioju, - kol kas mano reikalas yra sukurti gerai apsvarstytą ir iki detalių apgalvotą projektą ir jį pristatyti, tiek visuomenei, tiek tiems valdžioje, kuriems ir teks skirti ar neskirti lėšų šiai humanistinei programai.
- Įdomu, ko verslininkas Marčiulionis skolinasi iš krepšininko Marčiulionio? O gal jie skiriasi iš esmės?
- Aš nevadinčiau savęs verslininku, nebent verslininku-mėgėju. Marčiulionio krepšinio akademija - nėra verslas, lygos, fondai nėra verslas. O verslas dėl pinigų? Net nežinau, kuris čia projektas tiktų, gal „Forum palace“, bet ne kažin kokie ten pinigai... Aš savęs nelaikau verslininku, pragmatišku, skaičiuojančiu... Kaip aš galiu vadintis verslininku, jei nesu nė cento skolingas bankui.
Sakykit man, ar normalus verslininkas dirba su savais pinigais? Štai skiriamasis verslo ir ne verslo bruožas - kaip gali būti verslininku ir nesinaudoti banko pinigais?
- Gali, žinoma, jeigu esi milijonierius. Arba turi tokių draugų. Kadaise aiškinote, kuo skiriasi draugas Lietuvoje ir draugas Amerikoje: čia kai sunku, eini guostis pas draugą, kai nežinai, kaip elgtis, klausi jo patarimo, jei trūksta, iš jo skoliniesi pinigų; na, o Amerikoje - kai sunku, eini pas psichologą, patarimo klausi pas konsultantą, o pinigus skoliniesi tiktai banke.
- Dabar jau ir Lietuvoje nebesiskolinama iš draugo.
- O kaip sekasi kurti sporto kompleksą su teniso aikštelėmis Dubingiuose? Nejaučiat Edmundo Jakilaičio konkurencijos - jis teniso kortus yra įsirengęs kaimynystėje Švenčionių rajone?
- Nenorėčiau lyginti dalykų, kurių nemačiau, nesu buvęs. Dubingių teniso ir padelio klubas, jungia per 60 narių ir pradėjo jau šeštąjį sezoną, o teniso turnyrai Dubingiuose vyksta jau penkiolikti metai. Prie klubo statoma sportinė gyvenvietė, kuri naudosis klubo paslaugomis.
- Esat entuziastingas tenisininkas?
- Kiek sveikata leidžia, bet pastaruoju metu ji kiek šlubuoja...
- „Dėkui“ krepšiniui?
- Aišku...
- Pajuokausiu - ir skaičiui „trylika“?
- Skaičius „trylika“ yra pamokantis. Būti tryliktu numeriu krepšinio komandoje, reiškia būti pirmu užu brūkšnio, nes paprastai komandą sudaro dvylika krepšininkų. Triskart įtrauktas į Sąjungos rinktinę, ne sykį buvau patekęs už to brūkšnio. Šis skaičius pamokantis todėl, kad kaskart esi priverstas smarkiai pasistengti, kad neliktum toje pozicijoje.
Kita vertus, pabuvęs užribyje užsigrūdini geriau nei tas, kuris niekada nebūna ten įpuolęs; už vieną muštą - dešimt nemuštų duoda...
- Birželio 13-ąją jum sueis 55-eri. Kaip švęsite?
- Tiek pernai, tiek šiemet vietoj gimtadienio šventės su draugu verslininku Antanu Bosu surengėm jau tradicija tapusius Dvynių Taurės teniso ir padelio turnyrus Dubingiuose; bokalų kilnojimas į sveikatą, - seniai praeitas etapas.
- Vis dar tobulinate savo gyvenimą?
- Ieškom naujų posūkių, netradicinių dalykų.
- Vieną dalyką jau aptarėme smulkiau. Užteks energijos bent penkmečiui?
- Mažiausiai. Mes nesirenkame žiurkiauti.
- Manot, buvo verta dėl to iššaukti ugnį į save, skaityti ir klausyti puolančiųjų komentarų, nuomonių?
- Man tai buvo nauja, įdomu ir, galvojant apie tai, kaip mes su visa komanda tiražuosime idėją, gal net europiniu mastu, visi diskomfortai blanksta. Per penkerius metus, tikiu, mes parodysime, ką galime padaryti ir ką padarysime, ir tas nemalonus fonas nublanks iki visiškai nereikšmingo fono.
Ar galima klausyti ir veikti pagal tuos žmones, kurie, neabejoju, yra inspiruojami šitaip kalbėti ir rašyti, nes puikiai žino, kad aš galbūt vienintelis tuose rinkimuose buvau nepriklausomas nei versle, nei gyvenime.
Nesu priklausomas nei nuo bankų, nei nuo medijų, aš esu nepriklausomas žmogus, o tokie žmonės - patys pavojingiausi. Juos reikia pulti, dergti, šmeižti, išsigalvojimus pateikti kaip tikrovę. Bet nepriklausomas žmogus dėl to netampa priklausomu nuo jų nuomonės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą