Generalinė prokuratūra šį mėnesį atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Vytauto Landsbergio antivalstybinės veiklos, kuria jį kaltina trys Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai - Audrius Butkevičius, Bronislovas Genzelis ir Zigmas Vaišvila. Atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Martynas Jovaiša motyvavo, kad dalis pareiškėjų nurodytų nusikaltimų tirti atskirose baudžiamosiose bylose, kurios nutrauktos dėl senačių ar įtariamųjų mirčių, o dėl V.Landsbergio nenustatyta patikimų duomenų, kad jis būtų užsakęs nusikaltimus ar trukdęs teisėsaugai juos tirti. Signatarai prokuroro atsisakymą apskundė.
1993 metų rugpjūtį ir rugsėjį visų žvilgsniai buvo nukreipti į pakaunės miškus, kur buvo susibūrę būriai ginkluotų savanorių. Ko iš tikrųjų jie ir kai kurie politikai siekė?
G.JAKAVONIS: Šiandien aptariamai temai tiktų kadaise matyto filmo pavadinimas „Seniai praėjusių dienų aidai“. Prie jos grįžti paskatino įvairūs pastarojo meto politiniai įvykiai. Štai pernai pažymint 1987 m. Laisvės lygos pirmojo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo 30-metį, renginiui dirigavo toli nuo tų įvykių buvęs žmogus. Turiu omenyje Vytautą Landsbergį. Kai neleidžiama kalbėti buvusiems mitingo dalyviams prisiimant nuopelnus vien sau, iš tikrųjų kvepia siekiu perrašyti istoriją, noru būti visur pirmam, vieninteliam, nepakartojamam... O štai kitoje istorijoje, kai 1993 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais Jono Maskvyčio vadovaujami savanoriai išėjo į mišką, V.Landsbergio vardas taip pat minimas. Bet apie jo vaidmenį stengiamasi nutylėti. O visai be reikalo. Kas tada vyko, turbūt gerai prisimena vidaus reikalų ministras?
R.VAITIEKŪNAS: Akivaizdu, kad šito savanorių demaršo motyvai buvo politiniai. J.Maskvytis buvo įrankis kitų rankose. Reikėjo kažkokį vyrą surast, kuris šitam demaršui bent formaliai vadovautų. Suprantama, tarybinė kariuomenė išvesta. Popiežiaus vizitas ką tik pasibaigęs. Yra kažkoks nusiraminimas. Man sunku pasakyti, kodėl ir kokiu tikslu buvo parinkta ir ta data, ir toks veiksmas. Bet dešinieji politikai buvo nepatenkinti nei Seimo rinkimų rezultatais, nei Prezidento rinkimų rezultatais. Aš įsivaizduoju, kad buvo pasirinktas būtent toks metodas kažkokiu būdu destabilizuoti padėtį valstybėje. Mes turėjome informacijos, kad buvo agituojami pasieniečiai prisijungti prie savanorių, buvo kiti veiksmai, buvo savanorių vadų iš pakaunės susitikimai su aukštais dešinės pakraipos politikais.
G.JAKAVONIS: Seimo nariais?
R.VAITIEKŪNAS: Aš neįvardinsiu, bet buvo tokia operatyvinė informacija ir buvo patarimas savanoriams nesitraukti iš miško. Žinoma, matyt, laukiant tam tikrų provokacijų, tam tikrų aktyvių veiksmų, jeigu būtų bandoma juos tramdyti, nuginkluoti. Tai buvo iš tikrųjų labai rimta situacija, todėl ir reagavimas buvo akivaizdus. Seime buvo sudarytas štabas, sukviestas neeilinis Vyriausybės posėdis. Vidaus reikalų ministerijoje įkūrėme savo štabą, kuriame dalyvavo ir vidaus kariuomenės, ir kitų padalinių vadai. Mes numatėme strategiją. Ji buvo tokia: jokiu būdu nebandyti nuginkluot ir jokiu būdu nesiimti aktyvių veiksmų. Vyriausybės posėdyje dalyvavo Jonas Gečas, tuomet krašto apsaugos ministro pavaduotojas. Aš jo paklausiau per Vyriausybės posėdį: „Pulkininke, ar jūs garantuojat, kad nė vienas automatas iš savanorių neišeis daugiau į mišką?“ Jis man atsakė tiesiai: „Negarantuoju.“ Tuomet daviau nurodymą policijos komisariatams, kurių teritorijose yra savanorių, kad jie visą parą kontroliuotų, stebėtų veiksmus ir ginklines. Ir, jeigu iš tikrųjų vyktų veiksmai, kad jie įsiterptų ir užkirstų kelią.
G.JAKAVONIS: Tuo metu kūrėsi Lietuvos žvalgyba, Saugumo departamentas ir visose savivaldybėse buvo tų padalinių vadovai. Bet kokiu atveju, apie savanorių nuotaikas informacijos turėjo būti. Kad ir koks būtų buvęs rimtas savanoris Rimgaudas Kazėnas, turbūt be jokio užnugario miške nebūtų atsidūręs.
A.PAULAUSKAS: Galiu pasakyt taip: tikslas buvo politinis. Manau, tikslas buvo pakeisti rinkimus laimėjusią LDDP. Kokios pasekmės butų buvusios, dabar dar sunku nuspėti. Galbūt pats J.Maskvytis ir buvo kažkiek įvarytas į kampą. Ir manau, kad būtent šita būsena ir leido politikams pasinaudoti juo. Mes žinome, kas buvo tuo metu savanoriai. Audrius (Butkevičius - red. past.), būdamas ministru, į mane kreipėsi kaip į prokurorą. Aš tą raštą prisimenu: ragino spręsti dėl J.Maskvyčio, nes bręsta negeri dalykai. Aišku, mes tuo metu žvalgybos duomenimis nedisponavome. Bet toks raštas buvo, kad reikia kažką daryti. Matyt, J.Maskvytis ir visi jo bendrai nenorėjo, kad būtų vykdomas tas tyrimas (prokuratūra tyrė kriminalinius J.Maskvyčio nusikaltimus - red. past. ). Bet tyrimas vyko ir galbūt tuo pasistengta pasinaudoti. Nes J.Maskvytis iš tikrųjų, kaip jau sakyta, buvo į kampą įvarytas. Jis, matyt, nusprendė, kad miškas yra saugiausia vieta, kur jis gali eiti.
Kadangi išeiti į mišką buvo politinis sprendimas, politinėmis priemonėmis ir bandėme spręsti. Derybų metu buvo iškelta sąlyga, kad nė vienas grįžęs iš miško baudžiamąja tvarka nebus persekiojamas, jeigu nebus padaręs kriminalinio nusikaltimo. J.Maskvyčiui buvo pakeista kardomoji priemonė ir, kiek suprantu, ta jo byla neturėjo tęsinio. O įvykiai buvo politikų inspiruoti, tačiau, mano nuomone, aiškiai iki galo nebuvo sudėliota, kaip viskas turi vykti. Daug kas buvo palikta savieigai. Bet pirminis stimulas buvo: eikit į mišką, mes jus palaikysime, o jūs paskui jau gausite nurodymą, ką daryt. Taip ir įvyko.
G.JAKAVONIS: Vadinasi, pasinaudota situacija siekiant aiškių politinių tikslų?
A.BUTKEVIČIUS: Pradėkime štai nuo ko: visos prielaidos šiam įvykiui atsirado pasibaigus rugpjūčio mėnesio pučui Maskvoje. Staiga politikai pamatė, kad nė viena partija rimtesnės struktūros neturi. Ir vienintelė struktūra, tarsi labai geras voratinklis, sudarytas iš civilių asmenų, prieinantis iki kiekvieno mažiausio kaimelio, yra mūsų Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.
Nuo 1991 metų rugpjūčio mėnesio, pasibaigus pučui, prasidėjo mano karas su įvairiais politikais, kurie kišo nosį į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Aš buvau įsitikinęs, kad kariuomenė neturi paklusti politikams, ir maniau, jog mes anksčiau ar vėliau tapsime NATO nariais. Tas ir įvyko. Todėl standartų laikymasis buvo kietas. Ir štai čia prasidėjo mano konfliktai su praktiškai visa didžiąja dauguma dešiniųjų politikų. Jeigu tai konkrečiai ką nors domina, čia yra ir mano konflikto su Vytautu Landsbergiu pradžia. Jis bandė iš savanorių pasidaryt nacionalinę gvardiją, savo asmeninę gvardiją. Ir Gečas, ir kiti savanoriai, ir apskritai kariškiai, mėgsta turėti vieną lyderį, vieną vadą. Ir jeigu tas vienas lyderis ir vienas vadas jiems žada medalius, pagarbą ir vadina juos žemės druska, o toks blogesnis Butkevičius bando sutramdyti... Vieni jiems leidžia su ginklais saugoti tuo metu susikūrusias naujų verslininkų parduotuves, lydėti krovinius ir užsidirbti, o ministras sako, kad jūs neturite teisės tą daryti, kadangi ginklas yra duotas Tėvynei ginti, o ne bizneliui. Taip atsirado nuolatiniai pono V.Landsbergio ir jo apsupties ryšiai su Savanoriškąja krašto apsaugos tarnyba. Jie turėjo tam tikras galimybes su juo bendrauti. Ir po 1992 metų rinkimų tokie ypač tamprūs saitai, meilės ryšiai, išliko. Štai čia yra prielaidos to, kas įvyko.
Generalinis prokuroras papasakojo apie tai, jog J.Maskvyčio fenomenas kaip tik turėjo pradžią kriminalinėje dirvoje. Taip ir įvyko. Tačiau labai greitai prie viso šito prisijungė politikai. Jie pajuto, jog dabar yra galimybė išnaudoti situaciją. Prasidėjo spaudimas prokuratūrai, ypač Kauno prokuratūrai, kuri tyrė šitą reikalą. Prasidėjo spaudimas netirti šito įvykio. Kaip tik tai mane ir išprovokavo parašyti laišką generaliniam prokurorui. Mačiau, kad nebesuvaldau situacijos, nes aš vienintelis toje situacijoje esu blogas. Mes visi buvome suderinę su J.Maskvyčiu, kad jis nelįstų į šitą reikalą, kad mes tiesiog rasime būdą išsiaiškinti dėl jo kriminalinių reikalų ir šaudymų. Bet J.Maskvytis pasitikėjo labiau dešiniaisiais politikais ir atsidūrė miške. Vėliau kaip sniego kamuolys pradėjo formuotis kitos savanorių grupės. Tai buvo padaryta man išvykus į Turkiją ir nesitikint, kad aš sugebėsiu greitai grįžti. Taip jau įvyko, kad gavau lėktuvą iš Turkijos gynybos ministro, nusileidau tą pačią dieną Vilniuje. Ir ką aš radau Seime? Ogi jau sudarytą grupę, komisiją, kuri man tiesiai į akis pasakė: „Subrendo nauja politinė situacija.“ Man buvo akivaizdu, kad tai buvo tam tikras ketinimas pakeisti politinę padėtį ir turėjo būti einama į naujus rinkimus sakant, kad Tauta nepasitiki komunistais ir panašiai. Šiaip ar taip, bet mums pavyko šitą reikalą užgesinti.
Ką Juras Abromavičius pasakojo apie susirinkimą pas Pocių (1993 m. SKAT štabo viršininkas - red. past.) savanorių štabe, kur buvo surinkti visi savanorių vadai, tai buvo mano organizuotas susirinkimas. Ir faktiškai vieni prieš kitus visi savanorių rinktinių vadai davė pasižadėjimą, kad jie suvaldys situaciją, nes supranta, kokia yra padėtis valstybėje. Taigi tiesiai įvardinkime, už viso to stovėjo konkretūs politikai. O savanoriai, būdami miške, vyko pas poną V. Landsbergį atsiklausti, ar jie gali įvykdyti ministro įsakymą ir išeiti iš miško. Bet tokio leidimo negavo ir todėl pasiliko miške. Visas šitas reikalas baigėsi kruvinu incidentu: tiems patiems į mišką išėjusiems savanoriams žaidžiant su ginklu buvo nušauta kaimo mergaitė. Kas už tai šiandien turėtų prisiimti kaltę, vertėtų atsakyti šito mūsų pokalbio metu.
G.JAKAVONIS: Rimgaudai, kadangi pats buvote aktyvus tų įvykių dalyvis, pasakykite, kaip viskas atrodė jūsų akimis?
R.KAZĖNAS: Visi čia mini, kad turėjo informacijos. O aš, pavyzdžiui, buvau vietoje ir galiu pasakyti, kad nežinau, iš kur jūs tos informacijos gaudavote. Patys didžiausi melagiai yra būtent žvalgybininkai, operatyvininkai, kurie renka informaciją. Jeigu jie jos neturi, reikia ją sugalvoti. Nes tuo labiau kad tai yra, kaip sakoma, operatyvinė informacija, kuri gali būt niekuo neparemta.
Viskas turėjo gražiai baigtis grįžus į Kauną. Susitarėme, kad susirenkame prie štabo ir išsiskirstome. Staiga, man net keista, paskutinę dieną miške atsiranda komisijos nariai Simutis su Patacku. Kažką šnekasi su J.Maskvyčiu. Grįžtant atgal visa kolona staiga sustoja Kačerginėje, neva kažkuriam sunkvežimiui sugedo stabdžiai. Jūs man pasakykit, kaip galima pajust, kad sugedo stabdžiai kai kolona kyla į kalną? Tada prasideda lakstymas, duodamos kažkokios komandos. Paskui aš iš savanorių sužinojau, kad turi būti užimtas štabas. Suprantate, J.Maskvyčiu pasinaudojo. Jis tikėjo autoritetais: Simutis - signataras, Patackas - Seimo narys, taip pat signataras. Jie sako, tu, Jonai, daryk taip, ir jis iš tikrųjų taip darė.
G.JAKAVONIS: O kas dar buvo iš pačių aukščiausių politikų atvažiavęs pas savanorius? Esate viename pokalbyje minėjęs, kad laukėte atvažiuojančio labai aukšto politiko...
R.KAZĖNAS: Laukėm V.Landsbergio, o į Kačerginę atvažiavo Adamonis su Simučiu. Kodėl? Todėl, kad buvo masinis mulkinimas. O kodėl nėra V.Landsbergio, klausėme? Todėl, kad V.Landsbergį užblokavo Butkevičius. Paskui teigė, kad čia Butkevičius niekuo dėtas. Toks mulkinimas buvo visą laiką, ir dėl to man taip pikta. O pačiu paskutiniu momentu per J.Maskvytį davė įsakymą užimti štabą, o kuopos vadas apie tai nieko nežinojo, nes jis važiavo mano mašina. Ir iš to štabo užėmimo išėjo tokia „makalynė“.
G.JAKAVONIS: Kad ir kaip būtų, Juras Abromavičius, davęs „Respublikai“ interviu, po 10 mėnesių buvo nužudytas. Kokių dar politikų pavardės išlindo vykstant tyrimui?
A.PAULAUSKAS: Juras Abromavičius nepaliko tos temos. Jis vėliau perėjo į kitas institucijas dirbti ir turėjo galimybę rinkti informaciją. 1996 metais iš jo žodžių yra surašyta pažyma, kurioje jis mini daug savanorių, vienaip ar kitaip žuvusių ar nusižudžiusių. Jis suveda viską į pakaunės miško įvykių pradžią ir kelia klausimą dėl tam tikrų savanorių nepatikimumo bei jų galimybės toliau studijuoti užsienyje. Jo žodžiais, ta pažyma buvo perduota krašto apsaugos ministrui, ta krašto apsaugos ministro pažyma tapo žinoma...
A.BUTKEVIČIUS: Česlovui Stankevičiui.
A.PAULAUSKAS: Taip, Česlovui Stankevičiui (1996 -2000 m. krašto apsaugos ministras - red. past.). Buvo vienas jo adjutantas iš Kauno, ir ta pažyma tapo žinoma adjutantui. Mes spėjame, kad ji tapo žinoma ir tiems asmenims, kurie buvo suinteresuoti. Todėl labai greitai J.Abromavičius buvo susprogdintas. Labai aktyvūs buvo Kauno politikai, kurių pavardės čia jau paminėtos.
A.BUTKEVIČIUS: Aš esu įsitikinęs, jog politikų dalyvavimas šitame savanorių nepaklusnumo akte, pavadinkime jį taip, turėjo tik vieną tikslą - priešlaikinius rinkimus. Tikslas buvo paskelbti Lietuvoje nepaprastąją padėtį, pademonstruoti, kad yra nepasitikėjimas Vyriausybe ir parlamentu ir kariuomenės pagalba organizuoti naujus rinkimus, kuriuos buvo tikimasi laimėti. Kuo tai galėjo pasibaigti? Kaip matote, netgi paskutinę akimirką, jau suvokdami, kad dauguma savanorių nebepalaiko šito veiksmo, kai kurie politikai atvykę pas nepaklūstančius savanorius pabandė įžiebti naują židinį Kaune, sudaryti atramos tašką. Apie tai, kad ši istorija turi rimtą politinį užnugarį, liudija ir tai, jog dvi žmogžudystės yra įvykdytos, jau nekalbant apie savižudybes, kurios nurašytos ir neištirtos iki galo.
Yra ir mergaitė, kurią savanoriai nušovė miške išdykaudami su ginklu. Nušautas asmuo ir niekas nenubaustas, šita byla nebaigta. Lygiai taip, kaip Bražuolės sprogdinimo byla, kuri turi labai įdomias sąsajas su tais pačiais žmonėmis, su Rusijos interesais. Lygiai taip pat ir J.Abromavičiaus nužudymas rodo, kad yra pakankamos politinės jėgos, kurios iki šiol stabdo šių bylų ištyrimą. Aš turiu teisę kalbėti apie tai, ką aš žinau. Viso to nebūtų buvę, jeigu ponas Vytautas Landsbergis iš savanorių nebūtų norėjęs pasidaryti savo asmeninės gvardijos mechanizmo.
G.JAKAVONIS: Kaip manote, kuo visa tai galėjo baigtis?
R.KAZĖNAS: Matau analogiją su 1926 metais. Tik tada viskas labai gražiai įvyko. Prezidentas atsistatydino, Seimas susirinko ne visos sudėties, išrinko naują prezidentą. Formaliai viskas lyg teisinga. Įsivaizduokite tokį dalyką: Kaune vyksta incidentas, užimamas savanorių štabas, gal net šaudo ir t.t. Susirinkę visi vadai nusprendžia, kad štai toks incidentas - negerbiami savanoriai. Jie sako: „Ne, mums šita valdžia netinka, labiausiai mums netinka prezidentas...“ Tegul tai bus fantastika, bet, pavyzdžiui, prezidentas A.Brazauskas, jeigu būtų tokia kritinė ir negraži situacija, manau, būtų atsistatydinęs. Gerai, tada kas lieka? Lieka Seimas. Seimas prezidento rinkti negali. Tačiau, kai nėra prezidento, Seimo pirmininkas eina prezidento pareigas (tuo metu Seimo pirmininkas - V.Landsbergis - red. past.). Būtų A.Brazauskas atvažiavęs miškan pagrybauti, man atrodo, būtų, ko gero, viskas išsisprendę žymiai gražiau ir kažkam būtų buvę stipriai suduota per nosį.
R.VAITIEKŪNAS: Būtų buvę, ko gero, kaip jau beveik sutikome visi, priešlaikiniai rinkimai. Bet tam, kad būtų pretekstas išvystyti tą visą konfliktinę situaciją, reikėjo nors vienos aukos, nors vieno nušauto žmogaus. Dar 1993 metų pradžioje prezidentas A.Brazauskas mane pasivedė ir sako: “Aš asmeniškai nepasitikiu Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus veikla. Daryk ką nori.“ Mes pasiūlėme ir iki šiol ta struktūra veikia. Daug kartų man teko susitikti su apsaugos padalinio vyrais. Sakiau, baigiame politikavimą visiškai, depolitizuojamės kaip visi uniformuoti. Kas norėjo, perėjo į naują dalinį, kas nenorėjo, atsisakė, išėjo. Buvo formuojamas naujas padalinys. Savanoriai jautriai sureagavo, tarp jų ir apsaugos skyriaus darbuotojai, kurie išėjo. Jie buvo prielankūs dešiniosioms partijoms, V.Landsbergiui. Tai buvo ginkluotas, kaip anksčiau sakyta, V.Landsbergio būrys.
A.PAULAUSKAS: Aš galvoju, 1926 metais jau buvo precedentas, kad galima paneigti Tautos valią, galima anuliuoti rinkimų rezultatus ir nedemokratiniais būdais siekti valdžios. Būtų dar kartą pademonstruota, kad kalbos apie demokratiją yra fikcija. Juo labiau kad tuo metu galiojo ką tik 1992 m. referendume priimta Konstitucija, kurioje buvo įtvirtinta teisinė valstybė, demokratinė valstybė. Būtų paneigti šitie konstituciniai principai, konstitucinės vertybės, būtų pasakyta, kad žmogus, turintis ginklą, gali paimti valdžią kada panorėjęs arba gavęs kažkieno komandą.
Tai kelyje į Europos Sąjungą ir NATO, manau, būtų visą laiką mums prikaišioję. Beje, noriu pasakyt, kad už tos merginos nužudymą buvo nuteistas toks Haroldas Valaitis, kuris ją nušovė, nors ten dalyvavo gal ir daugiau asmenų.
A.BUTKEVIČIUS: Žvilgterkime kitaip. Šituo atveju kalti ne savanoriai, kalti tiktai politikai, kurie atliko tvirkinamuosius veiksmus. Jau, kaip minėjau, nuo pat 1991 metų rugpjūčio, jeigu iki pučo niekas iš politikų net nosies nekišo į krašto apsaugos sistemos reikalus, ir aš buvau paliktas vienas tvarkytis su visu šituo ūkiu, tai, sakykime, nuo 1991 metų staiga buvo suvokta, kad tai labai rimtas politinis instrumentas. Ir man jau tada teko atsimušinėti, neleidžiant kišti nosies į kariškių darbą. Šį politikų norą kontroliuoti kariuomenę turėjo ne tik dešinieji politikai. Po 1992 metų rinkimų lygiai taip pat elgėsi kairiosios pusės politikai. Kadangi dalis karininkų pas mus buvo atėję iš tarybinės kariuomenės, Vytautas Petkevičius, dabar jau amžiną atilsį, su savo grupuote niekuo kitu neužsiiminėjo, kaip tik intrigavo tuos karininkus. Tiktai tas, kas pažįsta kariškio prigimtį, suvoks, kad kariškis tarnauja siekdamas karjeros augimo. Ryšys su politikais visada žada karjerą. Lygiai tą patį reikia pasakyti ir apie savanorius, apie šaulius. Dauguma iš jų dalyvauja suvokdami savo atsakomybę Tėvynei, o ne kažkuriam konkrečiam lyderiui. Galbūt tai, ką sakau yra noras, kad taip būtų, galbūt aš nebežinau padėties taip gerai. Ir moralas turėtų būti labai paprastas. Turi atsirasti tam tikra politiko atsakomybė, kurios pagrindinis leitmotyvas: kariuomenė tarnauja Tėvynei. Ne vienai partijai, ne vienai grupuotei, ne kažkieno tikslams siekti. Lygiai tas pats sakytina apie policiją, lygiai tas pats sakytina apie visą valstybės valdymo aparatą. Bet ypač apie kariuomenę. Nes tai yra įrankis specialiam tikslui - gynybai ir puolimui. Ir jeigu jis tiktai naudojamas ne šitose srityse jis tampa mirtinai pavojingu visai valstybei.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą