Laimei, žmonės šiandien dar naudoja Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos gyvenviečių pavadinimus, tačiau jokiuose dokumentuose, registre jie neegzistuoja - tik sovietmečio naujadaras Neringos miestas. Ir kas žino, ar ateities kartos juos atsimins. Juk ir dabar pasakius "Alksnynė", jau žmonės painiojasi, ar ta, kuri Kuršių nerijoje, o gal ta vieta Klaipėdoje, kur yra Alksnynės gatvė? O nevietiniai iš viso apie tokią nieko nežino.
"Kartą Alksnynėje įvyko avarija. Paskambinus bendruoju pagalbos telefonu dispečerei teko labai ilgai aiškinti, kur ji yra ir į kurią pusę siųsti pagalbos tarnybas", - prisiminė situaciją mokslininkė, Klaipėdos universiteto dėstytoja Dalia Kiseliūnaitė.
Susidūrė su biurokratija
Neringos miesto meras Darius Jasaitis šią problemą iškėlė tik pradėjęs eiti šias pareigas. "Į mane tada kreipėsi vienas verslininkas iš Juodkrantės, kuris norėjo gauti Europos Sąjungos paramą, skiriamą verslui mažose gyvenvietėse vystyti. Jo paraiška buvo atmesta, nes, pasirodo, jis gyvena ne mažoje gyvenvietėje, o Neringos mieste", - prisiminė pašnekovas.
Meras, pradėjęs aiškintis situaciją ir ieškoti būdų, kaip ją pakeisti, susidūrė su biurokratinėmis vingrybėmis.
"Kreipiausi į Registrų centro Klaipėdos skyrių, vėliau dėl to važiavau į Vilnių. Neringos miestas suformuotas sovietmečiu, sujungus penkias gyvenvietes: Alksnynę, Juodkrantę, Nidą, Pervalką ir Preilą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1994 m., registruotas teritorinis administracinis vienetas Neringos miestas, turintis kurorto statusą. Tas pats buvo padaryta ir Palangoje. Palanga ir Šventoji sudaro Palangos kurortą, formaliai Šventoji neegzistuoja.
Dabar atkurti gyvenvietes būtų ilgas ir sudėtingas procesas. Tektų iš naujo nustatyti gyvenviečių ribas, išbraukti miško teritorijas, keisti pavadinimus registre ir atlikti daug kitų formalumų.
Negana to, tai padarę, netektume kurorto statuso, nes neatitiktume kurortui taikomų reikalavimų", - dėstė D. Jasaitis.
Anot kurorto vadovo, priimtinas būtų ir senųjų gyvenviečių įteisinimas kaip miesto rajonų. "Tačiau tai skambėtų neįprastai, o ir kažin ar tai realiai padės įforminti istorinius vietovardžius dokumentuose, žemėlapiuose ir įamžinti žmonių atmintyje", - abejojo pašnekovas.
Miestas miške
Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė Aušra Feser šią seną problemą priminė neseniai Klaipėdoje vykusiame Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos posėdyje, kuriame dalyvavo ir jo pirmininkė Dalia Urbonavičienė.
"Kai iš Klaipėdos Naujosios perkėlos persikeli į Kuršių neriją, pasitinka kelio ženklas "Neringos miestas", tačiau apie 20 kilometrų plyti miškas. Atrodo keistai. Žmonės, kurie važiuoja poilsiauti į šį kraštą, niekada nesako į Neringą, sako į Nidą arba į Juodkrantę, Pervalką... Nenormalu, kad šie istoriniai vietovardžiai formaliai niekur neegzistuoja.
Jeigu kelininkai užsispirtų, turėtų galios panaikinti net kelio ženklus į šias gyvenvietes", - dėstė A. Feser.
Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė Etninės kultūros tarybos posėdyje pristatė idėją, kad istorinius Neringos miesto gyvenviečių pavadinimu vertėtų paženklinti rudais, kultūros paveldo objektų ženklais, nes visos gyvenvietės ir yra istoriniai žvejų kaimai, verti įprasminimo Vietovardžių metais.
Išimtis patvirtina taisyklę
D. Kiseliūnaitė nesutinka, jog žymint Kuršių nerijos istorinių kaimų pavadinimus reikėtų sukurti išimtį.
Mokslininkė pažymėjo, jog visi vietovardžiai Klaipėdos regione yra išskirtiniai ir verti būti įprasminti.
"O jeigu kaimas ar gyvenvietė, vienkiemis neturi paveldo objekto statuso - tai jo pavadinimas tegu išnyksta? Lietuvoje jau vien dėl to, kad mažėja gyventojų skaičius, kiekvienais metais išnyksta tūkstančiai vietovardžių, nes gyvenvietės, kaimai netenka savo statuso" - problemą akcentavo mokslininkė.
Dr. D. Kiseliūnaitės nuomone, turėtų būti įstatymas ir tvarka, kad vietovardžiai išliktų bent jau kelio ženkluose, žemėlapiuose. Kam tie vardai trukdo, kam juos naikinti?" - stebėjosi pašnekovė.
Mokslininkė pažymėjo, kad istorinių vardų saugojimas ir populiarinimas - tai sąmoningumo, kultūros ir civilizacijos požymis.
"Natūralu, kad miestai išauga, užima teritorijas, kuriose kažkada buvo kaimai, bet toms teritorijoms juk galima palikti senuosius pavadinimus. Berlyne, Londone yra labai aiškiai apibrėžti, įteisinti rajonų pavadinimai, jie žymimi ne tik autobusų sustojimuose, bet ir miesto žemėlapiuose ir pan. Tokiu būdu jie egzistuoja ne tik vietos žmonių atmintyje, bet juos sužino ir svečiai", - pateikė pavyzdį D. Kiseliūnaitė.
KELIO ŽENKLAI, vis dar rodantys Neringos gyvenviečių pavadinimus, gali būti panaikinti.
Kuršių ir prūsų reliktas
Mokslinį tyrimą "Klaipėdos krašto istorinių vietovardžių registras ir aktualizavimas" atliekanti mokslininkė pažymėjo, kad Klaipėdos regiono, taip pat ir Kuršių nerijos vietovardžiai išskirtiniai savo archajiškumu, kai kurie pavadinimai - išnykusių senųjų kuršių, prūsų kalbų reliktas.
"Dauguma lietuviškų vietovardžių atsirado apie XVI a., kai buvo pradėtos registruoti žemės ir jų savininkai, kurtis dvarai. Tad dauguma vietovardžių šalyje yra asmenvardinės kilmės, t. y. sietini su tam tikrą teritoriją valdžiusiu, joje gyvenusiu asmeniu. Taip pat yra daug vietovardžių, susijusių su vandens telkinių pavadinimais, pavyzdžiui, mūsų miesto pavadinimas Mėmelis kildinamas nuo Nemuno.
Kuršių nerija šiame kontekste yra išskirtinė, nes joje nėra nė vieno vietovardžio, susijusio su asmenvardžiu. Tai rodo, kad pusiasalyje nebuvo nuolatinių gyventojų, šeimininkų. Keista, bet vandens apsuptame pusiasalyje nėra ir vietovardžių susijusių su vandeniu", - aiškino D. Kiseliūnaitė.
ISTORIJA. Smėlis užpustė daug Kuršių nerijos kaimų. Ar atsimename, kokie jų pavadinimai?...
Kuršių nerijos esamų ir išnykusių gyvenviečių pavadinimai, anot dr. D. Kiseliūnaitės, ypatingi tuo, jog mena vakarų baltų, kuršių, prūsų laikus, nors pradėti minėti tik XV amžiuje.
"Daugelio jų etimologija šiandien nėra žinoma. Aiškus yra gal tik Juodkrantės pavadinimas. Jis kaimui greičiausiai buvo suteiktas tuo metu, kai šis kraštas buvo apaugęs senais medžiais (ne dabartinėmis pušimis) ir iš vandens atrodė tamsus. Juolab kad turime analogiją - senąjį mišku apaugusios vietovės Olandų Kepurės pavadinimą Melnmuižė, Melnragę", - dėstė D. Kiseliūnaitė.
Anot pašnekovės, yra ir daugiau vietovių, kurioms šiame krašte buvo suteikti pavadinimai pagal būdingą bruožą. "Pavyzdžiui, Purvyne vadinama vieta Nidoje ir šiandien yra žemiausia, drėgniausia šio krašto vieta, Smiltynė - vieta, kur vėjas pustė smėlio smiltis, Skruzdynėje buvo daug skruzdėlių. Tik praeityje šie vietovardžiai buvo rašomi ir kirčiuojami kiek kitaip: "Purvine", "Smiltine", "Skuzdine", - pasakojo kalbotyrininkė.
Agilos vietovės šaknis "ag", anot D. Kiseliūnaitės, sietinas su kažkuo aštriu, galbūt "egle".
"Sunku pasakyti, nes įrodymų nėra. Taip pat nežinome ir Nidos pavadinimo aiškinimo, tik tiek, kad tai kuršiškas pavadinimas, nes analogiškas yra ir Latvijos teritorijoje. Kuršiškas ir Pervalkos pavadinimas. Kuršininkų kalboje žodis "pervelk" reiškia persikėlimą. Žinome, kad šio krašto gyventojams teko ne kartą kraustytis, kad smėlis užpustė daug žvejų kaimų. Tai liudija ir pavadinimas Pilkopa, reiškiantis supiltą kopą. Norėtųsi, kad tie užpustyti kaimai Karvaičiai, Preidinė (reikšmė "pušynas") ir kt. taip pat neišnyktų iš mūsų atminties ir būtų plačiau naudojami ir įamžinami, jų vardais pavadinant viešbučius, kavines, gatves ir pan.", - vylėsi dr. D. Kiseliūnaitė.
SVARBA
2019-uosius Vietovardžių metais paskelbė LR Seimas. Taip akcentuojama senuosiuose gyvenviečių, kaimų bei vienkiemių pavadinimuose glūdinti etnologinė, lingvistinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis.
"Lietuvos vietovardžiai - tai atminties ir kalbos lobynas, o kartu - mūsų protėvių kūrybingumo išraiška. Praturtinkime savo dabartį, juos įamžindami ir prakalbindami naujai", - ragina kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą