Globėją priėmę ir jos nekontroliavę vaikų teisių darbuotojai turi nedelsiant, rytoj pat lėkti lauk iš darbo be teisės dirbti valstybės tarnyboje.
Pakeisime įstatymą, duosime daug pinigų, suteiksime policines teises ir vaikų teisių apsaugos sistema pasveiks? Vienareikšmiškai palaikau Jolantą Miškinytę, kad turime įvykdyti nacionalinę vaiko teisių apsaugos reformą, kurios pagrindas – savojo mokslo rekomendacijos:
„Asmeniškai man tai yra didžiausia Nepriklausomybės laikų afera – šita „reforma“. Apie kurią įspėjau dar prieš penkerius metus. Didžiausia – nes ciniškiausia, nes veidmainingiausia. Šlykščią esmę slepianti po dailiais lozungais. juk iš tiesų tai – tik money money money.
Vienintelė išeitis – nušalinti visas Vaiko teisių apsaugos sistemos galvas, prisidėjusias prie šios aferos. Paskirti naujus žmones ir pradėti nuo nulio. Įvykdyti nacionalinę reformą, kurios pagrindas – savojo mokslo rekomendacijos.
Kitaip – neįsivaizduoju… Aš negrįšiu į šakalienių, žiobienių, jakavonienių, kukuraičių šalį ir padarysiu viską, kad joje neaugtų mano anūkai.“
Atsakykime patys sau: ar užteks tik tobulinti įstatymą? Aš taip nemanau. Vaiko teisių apsaugos tarnyba yra paskendusi mele, dangsto savo prasižengėlius, negana to, šis institutas, kurio paskirtis ginti vaiką, daro priešingai – smurtauja prieš jį, jo šeimą. Ši tarnyba privalo pati keistis, nes visuomenė niekaip nesupranta tų „gerųjų“ veiksmų, kurių ši imasi „apsaugant vaiką“.
Išoriniai veiksniai padeda organizacijoms reformuotis, bet ar pakankamai yra vidinių stimulų, kurie leistų VTAT tikrai, iš esmės pasikeisti? Kas trukdė VTAT keistis 28 metus? Gal visuomenės spaudimas, žmogaus teisių organizacijos, Caritas, NATO, Europos Sąjunga, NVO ar dar kažkas? Juk mūsų šalyje taip mėgstama kartoti „aplinka kalta“, bet ar ne jūs tą aplinką sukūrėtė?
Per visus nepriklausomybės metus VTAT sistemą paveikė begalės išorinių veiksnių: globalizacija, įstojimas į tarptautines organizacijas, pasikeitusios tautos socialinės ir kultūrinės vertybės ir, be abejo, įstatyminė bazė. Kas juos turi keisti? Ar galima leisti šią sistemą keisti žmonėms, kurie šitiek metų tikslingai dirbo prie sistemos kūrimo ir atvedė mus prie šio rezultato?
Ar leisime tiems patiems žmonėms po kiekvieno rezonansą visuomenėje sukėlusio vaiko teisių skandalo vėl sėsti prie stalo ir eilinį kartą reformuoti sistemą? Nemanau, kad jie įgalūs ką nors pakeisti.
Buvo pakankamai laiko tą padaryti, o kiek litų, eurų ar norvegiškų kronų buvo išleista ir įsisavinta šiai misijai įgyvendinti? Tačiau ar jiems nuo to atsirado kitos širdys, ar jos tik pradėjo smarkiau plakti iš baimės dėl patirto visuomenės spaudimo prarasti savo kėdes, įtaką skirstant vaikus ir „tvarkant“ šeimas?
Vidiniai veiksniai organizacijai svarbūs ne mažiau už išorinius. Ar pati organizacija supranta esminių pokyčių būtinybę? Taip, vienareikšmiškai kartoja VTAT atstovai, ministras, jo padėjėjai rinkdami informaciją visuomenės spaudimui sumažinti. Tam, kad eliminuoti bet kokius sveikus išorės pasiūlymus atsisakyti klaidų ir iš esmės spręsti problemą.
Matėme, koks yra neapsakomas ir neišmatuojamas šios organizacijos vidinis pasipriešinimas pokyčiams, kaip visi resursai ir pastangos metami savo žlungančiam įvaizdžiui gelbėti ir nusikalstamam aplaidumui užmaskuoti.
Tą akivaizdžiai, daugybę kartų demonstravo aukščiausi šios tarnybos vadovai, rodydami savo ir menkavertę išmonę, ir komunikacijos stoką ir, kas svarbiausia, – BEŠIRDIŠKUMĄ.
Mokslininkai dirbantys organizacijų pertvarkos srityje sako, kad tik 30–60 proc. organizacijų sėkmingai transformuojasi vedimos permainų vėjo. Visi jie pabrėžia, kad organizacijos vidinis pasipriešinimas yra pagrindinis esminių permainų stabdis, todėl neužtenka vien tik valdžios noro keisti situaciją ar išorinių aplinkos veiksnių.
Tikrus pokyčius gali ir turi atlikti nauji žmonės, kurie neturi sukaupę dešimtmečių „gerosios patirties“ vaiko teisių apsaugos sistemoje ir mus atvedę prie šiandieninio rezultato.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą