Vėžiu serganti K. Brazauskienė atsisakė brangių vaistų: „Kiek lemta, tiek ir gyvensiu

Tarp Amerikos ir Lietuvos dabar gyvenanti K.Brazauskienė teigė, kad jai buvo daug sunkiau, kai vėžiu sirgo vyras A.Brazauskas: „Dėl jo labai jaudinausi, o dėl savęs nesijaudinu. Man jau eina 71-eri, žinau, kad visiems ateina laikas mirti. Gyvenimas gražus. Kokį tu jį priimi, tokį ir gauni.“

– Kada sužinojote apie jus užklupusią ligą?

– Tai įvyko pernai. Kai draugė patarė pasitikrinti, jau buvo prasidėjusios metastazės – Santaros klinikos gydytojai nustatė trečios stadijos vėžį. Dabar po operacijos jau praėjo dešimt mėnesių.

– Užteko vienos operacijos?

– Iš pradžių išėmė vieną limfmazgį, o po to pasiūlė pašalinti visus. Bet po to visus metus būtų reikėję leistis vaistus kas dvi savaites. Per mėnesį tai kainuotų aštuonis tūkstančius eurų. Aš atsisakiau. Paprašė raštu pasirašyti, taip ir padariau.

– Kodėl atsisakėte – dėl didelės kainos, ar manėte, kad tie vaistai gali būti neefektyvūs, o gal nuogąstavote dėl organizmą varginančio šalutinio poveikio?

– Kaip ir kiekvienas katalikas, turiu tikėti Dievą – kiek lemta, tiek ir gyvensiu, tad kam mokėti per mėnesį po 8 tūkst. eurų? Be to, pirmiausia reikia turėti tiek pinigų. Tai labai didelė suma – per metus beveik 100 tūkst.

– Jūs pati susidūrėte su Lietuvos sveikatos apsaugos sistema, kurioje nemažai brangių vaistų nėra kompensuojami. Kaip vertinate?

– Ta sistema yra sukurta tiems, kurie ją valdo, bet ne paprastam žmogui. Jei dabar mano vyras būtų gyvas, aš, aišku, būčiau gavusi ir kompensuojamųjų vaistų. Kadangi jo nebėra, tai turiu pati kapstytis.

Bet aš manau, kad žmogus gyvens tiek, kiek jam skirta. Gali kišti milijonus, bet kas iš to? Pasižiūrėkite, kiek milijardierių miršta. Ar jie pinigų neturi? Arba pažiūrėkite, kiek miršta profesorių.

Prisimenu, juokaudavome, kad gydo nuo nuplikimo, o patys pliki sėdi. Aš ir taip be jokių komplikacijų ir operacijų nugyvenau 70 metų. Ar mažai? Ir dar gyvensiu.

– Gal gydytojų ieškojote ir Amerikoje?

– Konsultavausi, pateikiau visą ligos istoriją, papasakojau apie operaciją. Jie man pasakė, kad Amerikoje būtų gydę lygiai taip pat. Mūsų gydytojai labai gerai vertinami – juk ne be reikalo jie viliojami dirbti svetur.

– Ar šiuo metu dar kaip nors gydotės?

– Po operacijos reikia kas tris mėnesius tikrintis. Jeigu bus pokyčių, vėl reikės operuotis. Amerikoje man pasiūlė veganiškų, o ne cheminių vaistų. Tai dygliuotųjų ananų (isp. guanabana) vaisiai.

Amerikos restoranuose yra visokių kokteilių iš šių vaisių, o jų galima įsigyti vaistinėse. Tie vaisiai, kurių sėklos juodos ir didelės kaip arbūzų, labai skanūs – tarsi ledai. Lietuvoje taip pat gydausi poniabudėmis.

Jos labai gerai veikia. Anksčiau labai mėgdavau lašinius ir mėsą. Dabar iš ryto suplaku uogų kokteilį ir išgeriu, kol skrandis tuščias. Į tą kokteilį dedu šilauogių, braškių, aviečių, banano. Po to išgeriu veganiškų tablečių iš dygliuotųjų ananų vaisių ir išgeriu šaukštą poniabudžių užpilo.

– Ar nuo tų ananų vaisių ir tablečių pajutote pagerėjimą?

– Mano savijauta ir taip gera. Mano imuninė sistema stipri, o dygliuotųjų ananų vaisiai dar labiau ją stiprina. Internete perskaičiau, kad tie veganiški vaistai iš ananų vaisių veikia 14 tūkstančių kartų stipriau nei chemoterapija.

Be to, nuo tų vaisių plaukai neslenka. Valstybė galėtų ir sergantiems vaikams nupirkti. Tai skanu ir, kaip man atrodo, labai sveika.

– Dažnai skrendate į Ameriką, kur Floridoje turite įsigijusi būstą?

– Šiaip man ir Lietuvoje gerai. Tačiau žiemą nuvykstu, nes tuomet ten šilta. Galiu maudytis vandenyne, nes vanduo būna net iki 27 laipsnių šilumos. Daug vaikštau pakrante. Svarbiausia, kad niekas pirštu nerodo, kad štai eina Brazauskienė. Tas dėmesys man jau taip seniai atsibodo.