Buvusi Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė, Miškų įstatymo, turėjusio apsaugoti šį Lietuvos turtą, viena iš iniciatorių Aurelija Stancikienė interviu „Vakaro žinioms“ tvirtino, kad verslas ir jam tarnaujantys asmenys teieško pretekstų (pvz., kirvarpų), kad tik galėtų pasipelnyti iš miškų kirtimo.
Seimo „valstietis“ Kęstutis Bacvinka bei liberalas Simonas Gentvilas Seime surengtoje konferencijoje bandė įrodinėti, kad piliečiai, pasirašę peticiją dėl Punios šilo išsaugojimo, bei asmenys, tuo pačiu klausimu besikreipę į šalies prezidentą, daro klaidą.
Tarp pasirašiusiųjų - daugybė aplinkosaugininkų, visuomeninių organizacijų, žinomų ir eilinių asmenų. Jiems šiurpą kelia laikinojo aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos sprendimas sustabdyti Punios šilo rezervato teritorijos plėtrą, nors plėtra siekiama šilą apsaugoti nuo ūkinių miško kirtimų bei medžioklės veiklos.
Tačiau parlamentarai tvirtina, esą šile veisiasi žievėgraužiai tipografai (visuomenėje labiau žinomi kaip kirvarpos), o teritoriją paskelbus rezervatu esą bus visiškai uždrausta žmogaus veikla. Tokiu atveju esą nekertamuose medžiuose kirvarpos dauginsis, todėl šilo paskelbimas rezervatu neva pasmerktų 60 proc. likusio šilo išsausėti ir supūti.
- Kurią pusę palaikote - tą, kuri pasisako už Punios šilo išsaugojimą, ar tą, kuri sako, kad jo paskelbimas rezervatu būtų pragaištingas? - „Vakaro žinios“ teiravosi Aurelijos STANCIKIENĖS.
- Aišku, tą, kuri sako, kad reikia plėsti rezervatą - kad ten nebūtų galimi jokie ūkiniai kirtimai. Kodėl? Kai dar dirbau saugomoje teritorijoje - Kuršių nerijoje - mes dalyvavome mainų programoje ir lankėmės Norvegijoje, Kroatijoje, Anglijoje, norėdami susipažinti, kaip ten saugomi miškai ir saugomos teritorijos.
Visą unikalumą ir sudaro tai, kad rezervatinėse teritorijose atsiranda labai įdomių rūšių, kurių šiaip nėra.
Norvegijoje ir Kroatijoje buvome tokiuose miškuose, kurie ne tik nekertami ir nevalomi, bet kur vaikščioti juose negalima - takeliai pakelti 20-30 cm virš žemės, kad eidamas jokio vabalėlio nesutryptum. Tai - labai įdomu. Lietuvoje tokių teritorijų beveik nebeturime.
Todėl Punios girioje, kuri yra labai sena (Lietuvoje tokių sengirių praktiškai nebeturime), turime plėsti rezervatines teritorijas, rodydami, kaip pati gamta tvarkosi, kokie procesai gamtoje vyksta natūraliai.
- Kiek yra pagrįstas gąsdinimas kirvarpomis?
- Tai - visiška nesąmonė. Kirvarpos - tokios pat senos, kaip pats Punios šilas. Kirvarpų visais laikais miškuose būdavo ir nieko baisaus tame nėra. Miškas pats užaugo ir nereikia jo sugadinti. Keista, kai kas nors sako: sunaikinkime viską, kas mus supa, gyvenkime sterilioje kolboje ir būsime laimingi. Gamtai reikia leisti tvarkytis pačiai ir tuos procesus stebėti.
- Kirvarpos - tik pretekstas tiems, kurie šile nori medžioti ar jį kirsti?
- Be abejo. Lyg tyčia pernai buvau Punios girioje. Ji - unikali savo atmosfera, energija, gūdumu, garsais. Ją reikia žūtbūt išsaugoti, neleidžiant nei medžioti, nei vykdyti retinimo ar kitų ūkinių darbų.
Kai vadovavau Kuršių nerijos nacionaliniam parkui, irgi buvo daugybė šalininkų to, kad ten būtų vykdoma ūkinė veikla, prisigalvojant įvairių pretekstų (tiesa, buvo ir natūralios gamtos išsaugojimo šalininkų). Deja, taip vyksta visoje Lietuvoje.
Miškininkams dabar taip stipriai užkeltos kirtimų normos, kad jie ir aiškina apie kirvarpas. Tegul parodo nors vieną vietą, kur kirvarpų nėra net ir po sanitarinių kirtimų. Nėra tokių. Bet tai yra natūralu.
Tas vabaliukas, kirmėlytė yra natūrali gamtos dalis, kaip ir sliekai. Ar jūs įsivaizduojate dirvožemį be sliekų?
- Seimas šiemet priėmė sprendimą, kad laisvosios ekonominės zonos (LEZ) ir pramoniniai parkai galėtų būti plečiami miškų sąskaita. Ar nėra keista tokia pozicija, kai daugumoje pasaulio valstybių jau suprantama, kad tiek miestai, tiek priemiesčiai privalo būti kuo žalesni?
- Visame pasaulyje šalia visų LEZ’ų stengiamasi kiek įmanoma plėsti žaliąsias zonas, kad jos išvalytų tas visas teritorijas nuo taršos, kurią sukelia LEZ’uose vykdoma veikla. Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, yra nonsensas. Tokius sprendimus priiminėja Seimas, vadovaujamas partijos, kurios pavadinime yra žodis „žalieji“.
Deja, dabar „žalieji valstiečiai“ nieko savyje žalio neturi, kaip ir konservatoriai nieko neturi konservatoriško, - tik liberalaus. Atkūrus Nepriklausomybę valstybė priėmė ryžtingą sprendimą - kad didžioji miškų dalis liks valstybiniais miškais, siekiant juos išsaugoti ateinančioms kartoms.
Niekas nekalbėjo apie kirtimus, ūkinę veiklą, medienos pardavimą. O kas dabar tuose pačiuose miškuose vyksta? Ištisi kirtimai. Pravažiuokite pro Labanorą, Žemaitiją - pašiurpsite. Širdis verkia, matant, kaip viskas kertama. Be to, medienos niekas nebeperka, nes kainos kritusios. Viskas vos ne į biomasę varoma.
- Gaila ne tik saugomų teritorijų, bet ir paprastų miškų - grįžus į tėviškę nebegalima atpažinti vietų, kuriose vaikystėje grybavai, kur žinojai kiekvieną takelį, nes dabar ten - kemsynai.
- Taip iškertami ir prisiminimai. Kai dar dirbau Seime arba kai dirbau Kuršių nerijoje, su kitų nacionalinių parkų direktoriais šnekėdavome apie tai, kad pagrindinė problema - privatininkai, atsiėmę miškus ir norintys juose vykdyti kirtimus bei užsidirbti iš medienos.
Galvojome apie visokiausius draudimus, skatinimus iškirstą mišką atsodinti, o su valstybiniais miškais tokių problemų nebūdavo.
O dabar kas pastaruosiuose vyksta? Dabar jie naikinami daug siaubingiau nei privatūs miškai. Vadovaujamasi vienadienės ekonominės veiklos logika, negalvojant apie ateitį.
- Lietuva, kurios teritorijos oficialiai miškai sudaro tik apie trečdalį, juos kerta, medieną eksportuoja, o, pavyzdžiui, Suomija, kurios miškingumas viršija 70 proc., medieną importuoja...
- Skandinavai labai seniai yra priėmę sprendimą, kad miškus būtina saugoti, baldų pramonė ten išsilaiko ne iš vietinės, o iš įvežtinės medienos. Ir daug kur pasaulyje taip yra, net ir Anglijoje, kur medžio taip paprastai nenukirsi. Net mieste augantis medis gydomas tol, kol laikosi, ir kertamas tik tada, kai gali užgriūti. Visi supranta, kad medžiai - Žemės plaučiai. O pas mus...
Prisiminkime, kaip policija elgėsi Kaune su protestuotojais, norėjusiais išsaugoti kelis medžius. Ir Vilniuje prisiminkime kas buvo, kai mero pareigas ėjo Artūras Zuokas. Gedimino prospektas nuo medžių visai „atlaisvintas“. Ar žinote, kaip medžiai buvo kertami? Naktimis buvo kertamas kas trečias medis.
Naktimis, kad niekas neprotestuotų, nepaliekant nei kelmų, nei pjuvenų, kad nieko nesimatytų. Paskui ir tie likę medžiai iškirsti.
- Dabar dažniausiai aplinkos ministrais skiriami arba medžiotojai, arba asmenys, susiję su urbanistika. Gal padėtis, požiūris į miškus pasikeistų, jei ministru taptų aplinkosaugininkas tikrąja šio žodžio prasme?
- Tai, ką sakote dėl ministrų, yra tikrai labai didelė problema. Deja, Aplinkos ministerija yra ne tik aplinkos apsaugos ministerija, bet ir atliekų klausimų, statybų ir kitų urbanizacijos klausimų ministerija.
Atliekų klausimai turi būti perduoti Ekonomikos ir inovacijų ministerijai, urbanizacijos - jei ne jai, tada Statybų ir urbanistikos ministerijai, kokia anksčiau ir veikė Lietuvoje. Nes tai - labai skirtingos ir tarpusavyje nederančios sritys. Aplinkosauga ir statyba juk prieštarauja viena kitai.
Vienos ir kitos srities atstovai spaudžia ministrą. Aš Seime esu kėlusi šį klausimą, tačiau Aplinkos ministerijos atstovai tada pareiškė: mes ir nesame Aplinkos apsaugos ministerija, mes esame Aplinkos ministerija. Jie ir nedeklaruoja, kad aplinką privalo saugoti.
Aš labai daug vilčių dėjau į ministrą Kęstutį Navicką, kuris atėjo iš aplinkosaugos. Tačiau būtent jis buvo tas ministras, kuris išardė buvusią valstybinių miškų sistemą. O tai - didžiulis nusikaltimas. Man tai nesuvokiama. Sutinku, kad būta vagysčių, buvo nesąžiningų urėdų, tačiau tai - asmenybių klausimas, o ne sistemos.
- Vadovaujantis tokiu principu, tai ir savivaldybes reikia naikinti, nes ne vienas meras ar vicemeras maudėsi korupcijos liūne.
- Būtent. Tačiau miškų sistema sunaikinta tik prisidengiant tuo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą